Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

PRALOšęS NEVEROVIčIUS

Rytas STASELIS

2014−09−01 0

Na štai, ir pirmasis rimtas pasitraukimas iš Algirdo Butkevičiaus vyriausybės. Neskaičiuojant ūkio ministrės Birutės Vėsaitės, kuri ir pati kaip politikė labiau panešėjo į juokdarę, ir jos atleidimas buvo panašus į cirką. Bet gal nedera komiškiems dalykams skirti perteklinio dėmesio.

Tiesa, aptariant tai, kas įvyko prieš savaitę, reikėtų greičiau rašyti – pašalinimas, nes energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus rezignacija formaliai labiau atitiko būtent šį žanrą. Premjeras, viešai formuluodamas savo iniciatyvos dėl p. Neverovičiaus atleidimo priežastį, sakė praradęs pasitikėjimą savo vyriausybės ministru. Po teisybei, gavę tokį antspaudą nepriklausomos Lietuvos laikais iš ministro kabineto buvo vejami gal tik didžiausi „prachvostai“, politinės šiukšlės – supainioję savo ir valstybės kišenes, pasiskraidę pamedžioti privačių rėmėjų sąskaita, anksčiau už kitus indėlininkus nulėkę pasiimti pinigų iš bankrutuojančių bankų.

Spėju, kad p. Neverovičiaus net labiausi kritikai neišdrįstų apvaginti, prikergti jam kokių nors aiškiai nešvarių darbų. Premjero pasitikėjimą jis prarado skirdamas savo vadovaujamos žinybos viceministre Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovę Renatą Cytacką, kuri p. Butkevičiui šiame poste buvo principingai nepriimtina.

Ar problema, kaip sakė vienas politikas, iš tiesų – „galinga boba iš LLRA“, vos nesugriovusi koalcijos? Greičiau – ne. Teigčiau, kad dviejų dabar jau buvusių koalicijos partijų lyderių mėginimas viešai nusodinti partnerį.

Mėginant išdėlioti konflikto esmę į lentynėles, vaizdelis, mano galva atrodytų taip. Po sąlyginai nesėkmingai socialdemokratams susiklosčiusių prezidento ir Europos parlamento rinkimų ir atvirkščiai – lygiai taip sąlyginai sėkmingų gegužę ir birželį vykusių balsavimo rezultatų sulaukus LLRA, didesnis ar mažesnis konfliktas tarp dviejų valdančiosios koalicijos partnerių buvo užprogramuotas. Nes socialdemokratų vaidmuo, LLRA požiūriu, buvo pernelyg vyraujantis, neatitinkantis realios prie balsadėžių visuomenės šiai partijai rodomos paramos.

Premjeras, reaguodamas į LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio mestą pirštinę galėjo sureaguoti dvejopai: nusileisti (užmerkti akis ir praryti p. Cytackos buvimą viceministrų luome) arba pademonstruoti politinę valią (p. Cytacką išspirti iš tarnybinio kabineto suprantant, kad ji yra viena artimiausių p. Tomaševskio bendražygių) pamokant politikos išsišokėlius galbūt iki LLRA formalaus pašalinimo iš koalicijos ir išlaikyti savo, kaip šios koalicijos lyderio, vaidmenį. Kuris, tiesą sakant, tai šen tai ten susvirduliuoja.

Išeitų, kad pasiūlę LLRA uždaryti duris iš anos pusės, socialdemokratai atsikratė vienų iš koalicijos partnerių, kurie mėgino įpūsti destrukcijos ir pasimatuoti politinės jėgos ir ambicijų tvirtumu. Kas kita: šalindami ketvirtą koalicijos brolį, socialdemokratai sustiprino likusių dviejų įtakingumą. Ir anaiptol tatai nereiškia, kad Darbo ar „Tvarkos ir teisingumo“ partijų lyderiai nesuorganizuos kokio nors maišto valdančiosios koalicijos laive, tarkime, tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą. Pernai didžiausi biudžeto rėmėjai, beje, buvo konservatoriai, nes „darbiečiai“ su „paksininkais“ mėgino inicijuoti tokių populistinių blėnių, kad finansų ministrui Rimantui Šadžiui buvo visai nejuokinga.

Ponas Tomaševskis lošė veik nepralošiamą žaidimą, jeigu išmesti iš galvos tai, kad po LLRA išmetimo iš koalicijos, p. Cytackai teks surasti naują ir jos „aukštą teisininkės kvalifikaciją“ (p. Tomaševskio teiginys) atitinkančią darbovietę. Viena vertus, tarp kūjo ir priekalo pastatęs p. Neverovičių, jis atsikratė ateityje galimo, dabar pakankamai populiaraus Lietuvos lenkų bendruomenės lyderio – turint galvoje p. Tomaševskio polinkius į autoritarizmą – tai buvo svarbus motyvas. Pasitraukusi iš koalicijos LLRA, šiai organizacijai gyvybiškai svarbiems vietos savivaldos rinkimams, įgijo alibi – moralinę teisę pūsti arabus savo rinkėjams, kad gausių pažadų, dosniai dalintų prieš Seimo (2012 m.) ir Europos parlamento (2014 m.) rinkimus organizacija neįgyvendino ne dėl savo politinio neįgalumo, o dėl socialdemokratų nesukalbamumo. Trečia vertus, esu beveik tikras, kad Briuselyje, Varšuvoje ir, greičiausiai, Maskvoje netrukus išgirsime senų dainų apie Lietuvoje stačiai engiamas tautines mažumas.

Taigi, labiausiai pralošęs šiandien atrodo p. Neverovičius. Objektyviai žiūrint, tikrai ne pats prasčiausias ministras. Sakyčiau – greičiau atvirkščiai. Regis, jis nelabai brangino politinę karjerą ir juo labiau tuos politinius žaidimus, kuriuos neišvengiamai teko žaisti arba dalyvauti. Tačiau akivaizdu, kad p. Neverovičiaus atvejis patvirtino ryškėjančią tendenciją: nepartiniams, „techniniams“ ministrams, neturintiems savo partijos politinės paramos (tiesiog juokinga būtų įsivaizduoti, kad „koloradų“ juostelėmis pasidabinę LLRA lyderiai žavėjosi p. Neverovičiaus energetikos politika), ministrų kabinete nėra ką veikti. Nebent visa Vyriausybė, esant atitinkamai politinei ar ekonominei padėčiai, būtų sudaryta iš nepartinių technokratų. Kuri įgyvendina labai konkrečius veiksmus ir pasitraukia be jokių politinės veiklos intencijų.

Atrodo, kad p. Neverovičius yra ne iš tų, kurie, patekę ministro kėdėn deleguoti konkrečios partijos, negalėjo kur nors toliau pasiųsti p. Tomaševskį su p. Cytacka ir, galbūt prisiglausti po politinius perbėgėlius toleruojančių socialdemokratų sparneliu ar ieškoti Prezidentės užtarimo. Galima šio motyvo nesuprasti. Tada belieka jį tiesiog priimti.