|
|
|
Gyvenimo ratas VITUI MANELIUI €“ 105
Palmira KERÅ ULYTÄ– |
2015−02−19 |
 Agronomas, žemės ūkio ekonomistas, agronomijos daktaras, biznio administravimo magistras Vitas Manelis gimė 1910 m. vasario 17 d. Miškinėliuose.
Vitas – pirmagimis AnelÄ—s ir Jono Manelių vaikas, Å¡eima buvo gausi, iÅ¡ 14 vaikų iki subrendusio amžiaus iÅ¡gyveno devyni. Vito tÄ—vas buvÄ™s Å¡viesus žmogus, mÄ—gÄ™s skaityti, visuomet prenumeravÄ™s laikraÅ¡Äius, jaunystÄ—je matÄ™s pasaulio (kelerius metus tarnavÄ™s carinÄ—je armijoje ir gyvenÄ™s Tbilisyje), neblogas siuvÄ—jas, kaime gerbiamas žmogus. Jis pirmasis kaime iÅ¡sikirtÄ™s savo gryÄios didelius langus, dÄ—l to kaimynai lingavÄ™ galvomis ir Å¡nekÄ—jÄ™: „SuÅ¡als Manelis su visais savo vaikais, oi suÅ¡als...“ TÄ—vas buvÄ™s ir labai griežtas, reiklus, gal todÄ—l ir pirmagimis sÅ«nus Vitas skaityti ir raÅ¡yti iÅ¡mokÄ™s namuose. Ir pats Vitas iÅ¡ mažų dienų troÅ¡kÄ™s mokytis, o tÄ—vai tokį jo norÄ… visomis iÅ¡galÄ—mis skatinÄ™. V. Manelis pradinÄ™ mokyklÄ… lankÄ— Å imonyse, 1922 m. baigÄ— KupiÅ¡kio progimnazijÄ…, o bÅ«damas vos 16 metų – 1926-aisiais baigÄ— RokiÅ¡kio gimnazijÄ…. DÄ—l jauno amžiaus negalÄ—jo stoti į aukÅ¡tÄ…jÄ… mokyklÄ…, bet veltui laiko negaiÅ¡o – dirbo su malonumu tÄ—vo Å«kyje visus darbus, dažnai ir dainuodamas, kadangi turÄ—jo gražų ir malonaus tembro balsÄ…. Vakarais, kai visa Å¡eimyna suguldavo, prie žibalinÄ—s lempos Vitas skaitydavo knygas. Jo susikaupimÄ… tik retkarÄiais sudrumsdavo MotinytÄ—s (taip visi vadino mamÄ…) susižavÄ—jimas: „Dieve, Dieve, ale iÅ¡ kur pas tų vaikų tokia kuntrybÄ—.“ KantrybÄ—s tikriausiai užteko, nes Vitas per pusmetį gerokai pramoko jam nežinomos anglų kalbos.
1927–1931 V. Manelis mokÄ—si agronomijos Dotnuvos žemÄ—s Å«kio akademijoje, Äia metus padirbÄ™s vyr. laborantu, gavo aukÅ¡tojo mokslo diplomÄ…. ApsisprendimÄ… rinktis agronomo specialybÄ™ lÄ—mÄ— ir sveika Å«kiÅ¡ka tÄ—vų nuovoka, ir paties Vito paÅ¡aukimas, ir jo suvokimas, kad Lietuvai reikia kuo daugiau aukÅ¡tos kvalifikacijos žemÄ—s Å«kio specialistų. V. Manelis ypatingai domÄ—josi kooperatiniu sÄ…jÅ«džiu Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje, manÄ—, kad Lietuvoje geriausiai tiktų miÅ¡rus Å«kininkavimas, kurio didžiÄ…jÄ… dalį sudarytų kooperacija.
V. Manelis, 1932–1933 m. atlikÄ™s karo prievolÄ™, 11 metų dirbo Dotnuvos žemÄ—s Å«kio akademijoje vyr. asistentu, dÄ—stytoju, docentu, dÄ—stÄ— kooperacijÄ… ir kitus agrarinÄ—s ekonomikos mokslus. KupiÅ¡kÄ—nų enciklopedijoje raÅ¡oma, kad 1939 m. apgynÄ— daktaro disertacijÄ… apie kooperatines pieno perdirbimo bendroves. V. Manelis buvo pirmasis agronomas, ŽemÄ—s Å«kio akademijoje gavÄ™s tokį laipsnį. 1941–1944 m. Ä—jo atsakingas akademijos sekretoriaus ir prorektoriaus pareigas. V. Manelis pasižymÄ—jo darbÅ¡tumu, neeiliniais gabumais, mokÄ—jimu sistemingai dirbti, jį mylÄ—jo ir vertino kolegos ir studentai. „Prisimenu profesorių paskaitose politinÄ—s ekonomijos, anglų kalbos seminaruose ir kt. Visad toks rimtas, gilus. Ekskursijose – rÅ«pestingas, nuoÅ¡irdus. Ateitininkų susirinkimuose jo svarus ir sprendžiÄ…s žodis užbaigia svarstymus, diskusijas. O privaÄiai – jis linksmas ir pilnas humoro. Žodžiu, gili ir pilnutinÄ— asmenybÄ—, visų mylima ir gerbiama“, – iÅ¡eivijos spaudoje raÅ¡Ä— Aleksandra EivienÄ—. („Ūkininkas“, 1992, Nr. 27)
1944 m. V. Manelis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia daug jėgų įdėjo kuriant Baltų universitetą Pineberge (prie Hamburgo), 1946–1948 m. šio universiteto ekstraordinarinis profesorius, žemės ūkio fakulteto dekanas ir Lietuvių sektoriaus rektorius.
1948 m. persikÄ—lÄ— į JAV ir apsigyveno ÄŒikagoje. V. Manelis 1949–1955 m. dirbo ÄŒikagos universiteto Tyrimų institute, trejus metus papildomai studijavo biznio administravimÄ… ir 1953 m. įgijo biznio administravimo magistro laipsnį. Nuo 1956 m. iki mirties (1965 m. rugpjÅ«Äio 2 d.) dirbo Mokslinių prietaisų radioaktyvumui matuoti gamybos įmonÄ—je vyriausiuoju finansininku. ÄŒia dirbdamas visuomet ilgÄ—josi savo specialybÄ—s: „Vis niežti sava profesija, rÅ«pi įsileisti į truputį gilesnius dalykus negu kasdieninÄ— tarnybinÄ— rutina...“
V. Manelis buvo aktyvus nepriklausomos Lietuvos agronomų, ekonomistų, kooperatininkų organizacijų narys, 1940 m. iÅ¡rinktas „LietÅ«kio“ tarybos nariu. Jo straipsniai apie ekonominius ir visuomeninius reikalus spausdinti leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Draugas“, „ŽemÄ—s Å«kis“ ir „Lietuva“. Yra duomenų, kad V. Manelis buvo parengÄ™s, bet nespÄ—jÄ™s paskelbti studijos apie dr. J. KrikÅ¡ÄiÅ«nÄ…, straipsnių „Kanauninko F. KemÄ—Å¡io veikla nepriklausomoje Lietuvoje“, „AmerikieÄių politinio horizonto reikalu“, „JAV žemÄ—s Å«kio politikos pagrindiniai bruožai“.
Svarbiausieji Vito Manelio išspausdinti darbai yra „Kooperatinės pieno perdirbimo bendrovės Baltijos valstybėse“ (išspausd. 1939 m. Žemės ūkio akademijos metraštyje) ir „Žemės reformos gairės“ (išspausd. 1952 m. Lietuvos ūkio atstatymo studijų komisijos darbuose).
V. Manelis mirė staiga savo darbo kabinete, ištiktas širdies smūgio, sulaukęs 55 metų. Palaidotas Čikagoje, šv. Kazimiero kapinėse. „Ant balto granito paminklo iškalti prasmingi žodžiai, kuriuos jis dar ankstyvoje jaunystėje sugalvojo Žemės ūkio akademijos ateitininkų korporacijos „Agricola“ šūkiui ir su kuriais širdyje praėjo visą savo nelengvą gyvenimą: „Žeme, pamilę, dangaus ilgėkimės.“ Tai Birutės Vosylytės straipsnio apie Lietuvos šviesuolį Vitą Manelį eilutės 1992 m. „Ūkininke“.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
