Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

PASAULIS TOKS DUžUS

BronÄ— VALINSKAITÄ–

2014−04−17

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Simono Dariaus nuotrauka
Mūsų klasiko K. Donelaičio žodžiais, jau saulelė vėl atkopdama budina svietą. Ir tegu spėriai budina, kad visi atsibustume po apsiblaususios žiemos. Štai laukuose tuoj prasidės darbymetis. O koks varpas turėtų sudrebinti mūsų vidinį gyvenimą? Kiekvienas esame kaip atskiras pasaulis, apgaubtas storu lukštu (taip mums atrodo!). Tai jo paviršių visaip dailiname, gražiname, o kartais tyčia išpurviname, subjaurojame. Kas iš tikrųjų po tuo lukštu, sunku suvokti, jausmai ir pati esmė lieka nematomi. Sutinki žmogų ir nežinai, geras jis ar blogas... Tiesa, dabar ir savo vidinį pasaulį dėl populiarumo mėgstame išviešinti. Kartais tai daro ir kiti, net neatsiklausę, nors nežinia, ar tai bus tikra. Tas tik nuosavas „aš“ kitiems taip ir lieka paslaptimi. Nežinau, gal tai ir gerai, bet norėtųsi, kad bent jau šeimoje ar tarp gerų draugų būtume be tų išdailintų lukštų. Kaipgi kitaip rasis tarp žmonių sielų ir širdžių bendrystė. Kaip kitaip įveiksime vienišumo ligą, kuri plinta tiek tarp jaunų, tiek tarp senų. Visada sakau, kad šis užkratas tik dėl meilės stokos. Kiekvieno...

Nepagalvojame, bet išorinis mūsų pasaulėlis toks dužus! Užslenka nelauktos negandos, nelaimių virtinė ir... buvę tokie spindintys, patogūs pasauliai dūžta... Koks tvirtas turėtų būti mūsų vidinis statinys, kad visai nesulūžtume. Gerai, jei visa ko pagrindas yra meilė, bet jei jos nekūrei, nedalinai, nepuoselėjai, o tik sėdėjai savam išpuoštam lukšte – kitų užuojautos ir pagalbos vargu ar sulauksi. Aplink tiek stokojančių, tiek vienišų! Neskubėkime nuteisti, netieskime rankos su pašaipa. Riba tarp turto ir skurdo (pirmiausia dvasinio) tokia trapi. Duok Dieve, kad ir kiekvienas nelaimėlis šv. Velykas priimtų kaip įmanomą asmeninį prisikėlimą... Gerai, aš visada savyje esu laiminga, nors kūnas, oi, kaip nerimauja. Bet tai ir man atėjo ne iš karto. Bėgau, klupau, kėliausi, ėjau, kol „radau Tą, kurį myli mano širdis“, ir jau nepaleisiu. Tai ir duoda stiprybės. Žinau, kad visi žmonės, kiekvienas savaip, bėga, ieško ir... randa, nors kartais tai nutinka tik kelio gale... Viliuosi, kad per šv. Velykas suskambėję Prisikėlimo varpai paskatins mus pažvelgti į Prisikėlusįjį ir suklusus patikėti Meile. Tegu išsipildo girdėta vyskupo S. Tamkevičiaus frazė apie tai, kad nuo mūsų kiekvieno gerumo prasideda didelis Meilės žygis...


Iš liūdesio balto kiaušinio
kalasi mažas paukštukas.
Tuk tuk, tuk tuk –
ir eižėja širdperšos lukštas,
ir tyliai krebždena viltis...
Na, kada?! Sunerimusi laukiu...
O, begalinis Å¡velnumas!
O, beribÄ— erdvÄ—!

Širdyje mažas meilės paukštukas,
pagaliau išsilaisvinęs tiesia sparnus,
kad apkabintų įsisopėjusį sielos
pasaulį…

Ir nebereikia nieko,
nes per suskambėjusį Žodį
mane pabučiavo Dangus...

***
Po angelo baltu sparnu
supasi margas mūsų pasaulis.
O mes bÄ—gam ir bÄ—gam,
kaip užsuktos lėlės –
negalim sustoti,
jei skuba kiti!
O po angelo baltu sparnu
toks spalvotas mūsų pasaulis,
apkabintas beribio Dangaus,
mūsų rankų ir žvilgsnių belaukiantis…
Gi reikia sustoti!
Kažkas maišo ir juodus dažus,
kažkam širdį skelia per pusę...
kažkam taip žiauriai vieniša,
rodos, velniui parduotų sielą...
Mes gi nesame užsuktos lėlės!
Mes visi apkabinti beribio Dangaus.
Ir tik MeilÄ—s vardan
po angelo baltu sparnu
supasi mums dovanotas pasaulis.
Ir tik MeilÄ—s vardan,
išlietos į aukštį ir plotį,
saugokim sieloj sužydėsiantį sodą…

***
Įsibridau į savo mintis –
rūpesčių tik iki kelių,
kai linksma pavasario sumaištis
gamtoje ruošia šventinį balių.

Karklų geltonis liejas medum,
žibučių akelės mėgdžioja dangų.
Kažkieno pašaukta, visu savo vidum,
nyru tarp kančią užbraukusių rankų.

Kažkur šonan mintys nubris.
Ir rūpesčiai jau tik po padais...
Aš žinau, tai ne vien tik viltis –
per Jo žaizdas atgaivinti ir išgydyti
esam...

Gamtoje linksma sumaištis.
Tai pavasaris maišo dangų ir žemę.
Įkvepiu oro, sieloj rimtis.
Ji seniai pasirinko Dangų, ne žemę...



Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 428

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]