|
|
|
Vėrinys PER GYVENIMÄ… - SU Å IMONIų DVASIA
BanguolÄ— ALEKNIENÄ– |
2005−12−10 |
Vilniaus nacionalinio muziejaus Parodų skyriaus vedÄ—ja architektÄ— Gražina PajarskaitÄ— dar besimokydama tuometinÄ—je Å imonių vidurinÄ—s mokyklos 6 klasÄ—je visiems sakydavo, kad bus architektÄ—, pastatys operos teatrÄ… draugei, kuri svajojo tapti dainininke. MergaiÄiukÄ—s svajonÄ—s iÅ¡sipildÄ— su kaupu.
Mintimis apie gyvenimÄ… ir kÅ«rybÄ… G. PajarskaitÄ— pasidalijo trumpÄ… atokvÄ—pio minutÄ—lÄ™ prieÅ¡ prasidedant skulptoriaus Juozo KÄ—dainio 90-meÄiui skirtiems renginiams. MenininkÄ— tÄ…dien buvo atvykusi į KupiÅ¡kio bibliotekÄ… pasižiÅ«rÄ—ti, ar jubiliato darbų ekspozicija sudÄ—liota taip, kaip ji buvo sumaniusi.
Stiprybė - iš gimtų namų
BÅ«simoji architektÄ— augo gražioje Å¡imonieÄių Jono ir Liudvikos Pajarskų Å¡eimoje kartu su trimis seserimis (ji yra antroji) – Audrone, Birute ir Aldona. Pasak menininkÄ—s, kÅ«rybingumu pasižymÄ—jo abu jos tÄ—vai. TÄ—tuÅ¡is per karÄ… pasistatÄ— namÄ…. BÅ«dama 4-5 metukų ji žaisdama po to namo grindų lenta pakiÅ¡o lÄ—lÄ™, kad Å¡i užmigtų. AtÄ—jÄ™ meistrai lentas užkalÄ—. Taip ir liko ten jos žaislas. Namuose buvusi smetoniÅ¡ka knyga apie statybÄ… su brėžiniais, su gražių langinių pieÅ¡iniais tapo jai paÄia mÄ—gstamiausia vaikystÄ—s knygele. Bet labiausiai jÄ…, kaip bÅ«simÄ… menininkÄ™, formavo pieva, smilgos ir dangus. “ŠeÅ¡iolikos metų iÅ¡važiavau į Vilnių, bet iki Å¡iol jis man netapo savas. YpaÄ skaudÅ«s pavasariai, kai nejauÄiu žemÄ—s kvapo, nematau tokio dangaus kaip tÄ—viÅ¡kÄ—je. Parvažiavusi skubu nusviesti batus ir pastovÄ—ti ant žemÄ—s. GimtinÄ— – svarbiausia vieta pasaulyje. AÅ¡ vienintelÄ— verkdavau, kai reikÄ—davo iÅ¡ namų iÅ¡važiuoti. Tebesu prie jų labai prisiriÅ¡usi. Jauniausia sesuo 1989 m. iÅ¡važiavo pas tetÄ… į KanadÄ… ir dabar toje Å¡alyje tebegyvena. LaiÅ¡kuose ji man irgi raÅ¡o apie gimtinÄ—s nostalgijÄ…: “Noriu atsikelti ir eiti, eiti, kol pareisiu namo. Toks tÄ—viÅ¡kÄ—s ilgesys apima, kad jį nuvyÄiau, gimdau vaikus†(turi keturias atžalas). Å imonių į jokias maljorkas nekeisÄiau. ÄŒia tokios energijos pasisemiu, kad net visi mano draugai stebisi, iÅ¡ kur tiek stiprybÄ—s turiuâ€, - tvirtino paÅ¡nekovÄ—.
Apie tolerancijÄ… ir aistrÄ… darbui
Menininkei svarbiausia, jog gimtinÄ—je jos tebelaukia mama, besirÅ«pinanti, kad ji nesuÅ¡altų, kad gerai atrodytų. Su mama jos esanÄios paÄios geriausios draugÄ—s. “IÅ¡ seserų esu vienintelÄ— netekÄ—jusi – vaikutis. Mano mamai jau 89 -eri. PraÅ¡au jos, kad pabÅ«tų su manimi. Jos netekusi tapsiu visiÅ¡ka naÅ¡laiteâ€, - sako ponia Gražina. Jau Å¡eÅ¡tus metus, nuo tÄ—velio mirties, kas savaitgalį ji skuba pas savo mamÄ…. Kartais net treÄiadieniais iÅ¡trÅ«ksta namo.
ArchitektÄ—s tÄ—vai kartu nugyveno beveik 60 metų. Vaikams jųdviejų bendravimas buvÄ™s tikras sutarimo ir tarpusavio supratimo pavyzdys. Vaikai iÅ¡ jų mokÄ—si tolerancijos, mokÄ—si į žmones žvelgti kaip į asmenybes. TÄ—vas buvo kolÅ«kio buhalteris. Jo broliai ir seserys krimto mokslus gimnazijoje, o jis - iÅ¡ jų knygų. Pasak ponios Gražinos, tÄ—tuÅ¡Ä—lis buvÄ™s vaikÅ¡Äiojanti enciklopedija. Pažinojo daugelį aplinkinių kaimų žmonių, jo galÄ—jai klausti, kur kokia vietovÄ— yra, kas, kur ir kada nutiko. IÅ¡ tÄ—Äio buvo gautos ir žinios iÅ¡ Lietuvos istorijos.
Anot paÅ¡nekovÄ—s, ir jos supratimas apie darbÄ… yra iÅ¡ vaikystÄ—s. “Noriu tÄ—vams padÄ—koti, kad iÅ¡mokÄ— dirbti, kad darbas man tapo ne vergiÅ¡ka bÅ«tinybe, bet malonumu. BÅ«davo, bulves kasam su daina. O jei tÄ—velis pagiria, jog gražiai jas sukrovÄ—m, – tikrai nuovargio lyg nebÅ«taâ€, - dalijosi prisiminimais moteris.
Pasak ponios Gražinos, jų Å¡eimoje visi galÄ—jo laisvai iÅ¡sakyti savo nuomonÄ™, padiskutuoti įvairiomis temomis. Å is iÅ¡ tÄ—vų namų atsineÅ¡tas bruožas jÄ… lydÄ—jo ir tebelydi iki Å¡iol. SovietmeÄiu aplinkiniai net buvo Ä—mÄ™ spÄ—lioti, kokį ji turinti užnugarį, kad nebijo sakyti tai, kÄ… galvoja. Tad ji Å¡ia prasme neiÅ¡gyvenusi jokio streso Atgimimo laikais. TaÄiau dabartimi yra Å¡iek tiek nusivylusi. Dar neiÅ¡sipildÄ— tų metų deklaracija, kad galÄ—sit dirbti ir užsidirbti. MenininkÄ— pastebi, jog daug kas priklauso ir nuo kiekvieno iÅ¡ mÅ«sų pastangų. Kiek įdÄ—si savÄ™s, tiek geresnį rezultatÄ… gausi.
Kūrybos sūkuryje
Mergaitei iÅ¡ kaimo, nesimokiusiai jokiose dailÄ—s mokyklose, įstoti į tuometinį dailÄ—s institutÄ… buvo tikras stebuklas. MenininkÄ— prisimena, jog stojanÄiųjų į interjero architektÅ«rÄ… buvÄ™ septyni į vienÄ… vietÄ…. Jai pasisekÄ™.
Baigusi iÅ¡bandÄ— daug veiklos sriÄių. Vienas pirmųjų darbų – pas architektÄ™ NijolÄ™ BuÄiÅ«tÄ™ kuriant operos ir baleto teatro interjerÄ…. TaÄiau iÅ¡ Äia greitai pabÄ—gusi. NegalÄ—jusi dirbti pagal vyresniosios kolegÄ—s diktuojamÄ… stilių.
Po to poniai Gražinai buvo patikÄ—ta rengti Vilniaus sporto rÅ«mų, universalinÄ—s parduotuvÄ—s interjerus. VÄ—liau ji vienuolika metų dirbo kartu su maestro Vytautu ÄŒekanausku. Tuo metu vienam garsiausių Lietuvos architektų buvo patikÄ—ta projektuoti daug svarbių objektų. Pavyzdžiui, teko kurti interjerÄ… buvusio Centro komiteto, dabartinių VyriausybÄ—s rÅ«mų, interjerÄ…. “Puiki buvo mokykla. Dirbo geriausi darbininkai, buvo skiriamos paÄios naujausios ir geriausios tuo metu medžiagos.â€, - dalijosi mintimis paÅ¡nekovÄ—.
MÅ«sų tÄ—viÅ¡kÄ—nÄ— yra laimÄ—jusi treÄiÄ…jÄ… vietÄ… tarptautiniame konkurse už Erfurto (Vokietija) halÄ—s interjero projektÄ…. SÄ—kmingai konkuruota kuriant Paryžiaus operos interjerÄ…. Lemtingi darbai atlikti bendradarbiaujant su architektais Gediminu Baravyku, Leonidu Merkinu ir Sauliumi Å arkinu. Tai G. Baravykas iÅ¡ Maskvos jiems gaudavÄ™s licencijų dalyvauti įvairiuose konkursuose.
SÄ—kmÄ— vietiniame konkurse 1981 m. jai atvÄ—rÄ— keliÄ… savo kÅ«rybÄ… pristatyti pasaulinÄ—je architektÅ«ros bienalÄ—je Sofijoje. Jos sumanymas vadinosi “Dialogas su Laurynu Stuoka-GuceviÄiumiâ€. Å is architektas jai yra labai artimas savo dvasia. Migonys – jos tÄ—Äio gimtinÄ—, o iÅ¡ gretimo KaraliÅ«niÅ¡kio kaimo kilÄ™s ir jos giminaitis skulptorius Juozas KÄ—dainis.
Iš 870 darbų, pateiktų bienalei, jos projektas pateko į 40-ties turą. Menininkė buvo apdovanota šio renginio atmintiniu medaliu.
“Dalyvavimas tokiame konkurse man buvo tikras stebuklas. Ten važiuodama jauÄiausi, kaip maža mergaitÄ—. Buvo smagu save pasauliniame kontekste pamatytiâ€, - pasakojo ponia Gražina.
Po viešnagės Kanadoje pas seserį 1988 m. ji pasuko į parodų eksponavimo sritį. Keisti veiklos pobūdį stūmė pats gyvenimas – pradėjo byrėti institutai (architektė 16 metų dirbo Miestų statybos projektavimo institute).
Vilniaus parodų rÅ«muose surengta paroda “Lietuvių liaudies meno atÅ¡vaitai XX a. profesionalioje dailÄ—je†– jos pirmasis, kaip ekspozicijų kÅ«rÄ—jos, darbas. “IÅ¡dÄ—stant parodÄ… svarbu yra ir jos turinys, ir forma. AÅ¡ tÄ…kart netradiciÅ¡kai padariau. Eksponatus iÅ¡dÄ—liojau ne chronologine tvarka, lovatieses pakabinau erdvÄ—je kaip vÄ—liavas. Po parodos Dailininkų sÄ…junga mane pakvietÄ— dirbti Parodų rÅ«mų, vÄ—liau perkrikÅ¡tytų Å iuolaikiniu meno centru, direktoriaus pavaduotoja. Po devynerių metų 1997-aisiais palikau Å¡ias pareigas. Man tapo nepriimtini kaip žmogui kai kurie avangardiniai, postmodernistiniai menai – per didelÄ—s iÅ¡daigos, neretai be gilesnÄ—s prasmÄ—sâ€, - apie savo karjeros vingius pasakojo menininkÄ—.
Nuo to laiko ponia Gražina pasuko muziejų link. KeletÄ… metų rÅ«pinosi profesoriaus Kazio Varnelio namo-muziejaus steigimu, globojo profesorių ir jo žmonÄ… GabrielÄ™. VÄ—liau įrengÄ— nuolatinÄ™ ekspozicijÄ… teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje, mažuosiuose Radvilų rÅ«muose, tvarkÄ— Kanados lietuvių Antano ir Anastazijos TamoÅ¡aiÄių galerijÄ….
Dar daug architektės darbų liko nesuminėta. Ji dirba nemažai pagal įvairius užsakymus.
Ten jų kiemas
Å imonių kapinaitÄ—se ant tÄ—velio kapo ponios Gražinos sumanytas stovi Å¡viesaus akmens paminklas – “MirÄiai ir meileiâ€. ArchitektÄ— džiaugiasi, kad jos tÄ—tis taip įamžintas. Ji pasakojo, kad reikiamo akmens ieÅ¡kojusi pusÄ™ metų, o viso sumanymo iÅ¡pildymas atsiÄ—jÄ™s 16 tÅ«kst. litų. Tokios sumos ji iÅ¡kart neturÄ—jusi. TekÄ™ pusantrų metų arti tikrÄ…ja to žodžio prasme, kad tuos pinigÄ—lius surinktų. Dirbdama vadovavosi mamos pamokymu: “Stenkis ir Dievas padÄ—sâ€. Mama, kai ji grįžta iÅ¡ kapinių aplankiusi tÄ—Äio amžinojo poilsio vietÄ…, vis pasiteirauja, kaip ten mÅ«sų amžinybÄ—s kiemas gyvena. Kada nors ten jie visi trys susitiksiÄ….
Paklausta apie KupiÅ¡kį, ponia Gražina sakÄ—, kad tai miestas, į kurį ji atvažiuoja nuo mažų dienų. ÄŒia valsÄiaus sekretorius buvo jos dÄ—dÄ— Vladas. Kupoje yra tekÄ™ gaudyti vėžius.
Miestas labai normaliai tvarkomas, turi savo veidą. Tik norėtųsi, jog ir mažesni miesteliai pajudėtų savo savitumą puoselėdami.
“Gyvenimas – gražus. Džiaugiuosi, kad turiu aistrÄ… dirbti. Dirbdama netgi pasilinksminti galiu, pajuntu gyvenimo pilnatvÄ™. Labiausiai man priimtinas aukÅ¡taitiÅ¡kas mentalitetas, tie geri žmonÄ—s kupiÅ¡kÄ—nai su savo tiesiais kelaliais. ŽemaiÄiai manÄ™s neprisiÅ¡aukia į parodas. Tiesa, su dailininku Petru RepÅ¡iu rengsime parodos, skirtos Å iaulių jubiliejui, ekspozicijÄ…. RÅ«pi istorinius klodus pakilotiâ€, - tokia optimistine ir naujam darbui nuteikianÄia gaida baigÄ— pokalbį paÅ¡nekovÄ—.
NulydÄ—dama jÄ… akimis, skubanÄiÄ… į J. KÄ—dainio darbų ekspozicijos salÄ™, pagalvojau, kad Å iauliams, per kuriuos eina žemaiÄius nuo aukÅ¡taiÄių skirianti demarkacinÄ— linija, pasisekÄ—.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
