Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ESU MOTINA...

Nida ŠULCIENĖ

2008−05−03 10

Rytoj pati gražiausia pavasario šventė – Motinos diena. Visi esame vaikai, kiekvienam savo mama pati gražiausia ir brangiausia. Moteriai motinystė – pati branda, jos troškimų ir šviesiausių lūkesčių metas.
Pakalbinome tris moteris – mamas. Viena jų turi jau suaugusius vaikus ir gražų pulkelį anūkų, kitų vaikai dar tik pradeda savo savarankiško gyvenimo kelią.

Vaikai ir anūkai – gyvenimo džiaugsmas

Genovaitė ANTANAVIČIENĖ:
Aš užauginau penkis vaikus. Kai gimė vaikai gyvenome ūkiškai, dirbau valytoja. Savus vaikus auginti nesunku. Dar anais, tarybiniais laikais, kaip daugiavaikė motina esu gavusi medalį, o sulaukusi 15 metų darbo stažo, išėjau į pensiją. Dabar jauniausiai dukrai jau 40 metų, o vyriausiajam – 45-eri. Gaila, bet vieno iš jų nebėra tarp gyvųjų. Baisu, kai motinai reikia laidoti savo vaiką. Jo gyvybę nutraukė ne liga, o nedorų žmonių ranka. Liko našlaičiais trys anūkėliai, kuriems dabar esu ne tik močiutė, bet ir mama. Jie - pats didžiausias rūpestis ir džiaugsmas, nes gyvena pas mane. Iš viso turiu 8 anūkus. Trys gyvena Utenoje, du Vilniuje.
Niekaip negaliu suprasti, kodėl mamos nužudo ar palieka savo vaikus. Pažiūrėkit, kas nutinka prabėgus 10-20 metų. Vaikai ieško mamų, mamos vaikų, tik kartais taip ir nebesusitinka vieni su kitais. Įstrigo atmintin rodyta laida per televiziją, kai po daugelio metų sūnus atnešė gėlių puokštę ir padėjo po obelimi, nes ten, gal neatlaikiusi savo sąžinės priekaištų dėl kažkada paliktų vaikų, gyvenimą baigė mama.
Motinos dienos proga visada aplanko vaikai ir anūkai. Žino, kad mamos ir močiutės yra laukiami. Ir per šias šventes sulauksiu gražaus būrelio saviškių. Malonu, kad atvažiavę ne tik pasveikina, bet padeda ir kasdieniuose darbuose.

Motinos meilei atstumai nebaisūs

Danutė JUŠKEVIČIENĖ:
Man mamos įvaizdis siejasi su svetingumu, supratingumu, nuoširdumu. Tokia yra mano mama, kuriai jau 78-eri metai, bet jai taip ir likau vaiku. Aš šeimą sukūriau dar studentė, ir pagal paskyrimą dirbti atvykau į vyro tėviškę, nors esu kilusi iš Dzūkijos. Trisdešimt metų viename name gyvenome trys kartos – visiems užteko vietos, visi gerbėme ir mylėjome vieni kitus. Mūsų šeimoje auga du vaikai. Sūnui 30, o dukrai – 24-eri metai. Sūnus sukūrė šeimą ir gyvena Anglijoje, tačiau kiekvieną savaitę bent tris kartus pabendraujame telefonu, kiekvienais metais sulaukiame atvykstant pas mus. Visi esame labai artimi. Su dukra, studijuojančia M. Romerio universitete magistrantūroje, telefonu bendraujame kiekvieną dieną – visada įdomu, kaip sekasi, kokie rūpesčiai kamuoja.
Kol vaikai buvo maži, didžiausias nerimas ir rūpestis buvo, kad sveiki augtų, ligos nekamuotų, o dabar norisi, kad sūnaus šeimoje būtų viskas gerai, todėl belieka laukti, kada tapsiu močiute ir ant kelių galėsiu pasisodinti anūkėlius.

Mama 24 valandas

Rita GRINEVIČIENĖ:
Gyvenu Paprūdžiuose. Auginu du sūnus. Vienam 4,5 metų, o kitas dar tik vasarą švęs trejų gimtadienį. Kai gimė mano pirmagimis, pirmoji mintis buvo ar sveikas, ar viskas gerai. Paskui vienas po kito sukosi planai – kur kartu eisime, ką veiksime, kai truputį paūgės. Kadangi pati esu mokytoja, dirbu mokykloje, tai įsivaizdavau, kaip ir ką galėčiau pritaikyti auklėdama savo vaiką.
Iki vaikų gimimo buvau užsiėmusi įvairia veikla, bėgau, skubėjau. Mažojo žmogučio atėjimas į šeimą pakeitė planus – teko taikytis prie jo planų ir norų. Ir dar dabar abu nori, kad mama namuose būtų visą laiką. Kartais, išeinant į darbą, verkia ne tik jie, bet ir man sunku juos palikti. Gerai, kai vaikai gali bendrauti su močiute – ji mūsų pagrindinė pagalbininkė. Malonu, kad mažieji man dėmesį ir meilę rodo ne tik per šventes. Atrado lauke pražydusią gėlytę ir neša man. Kuri mama gali nesidžiaugti vaikų dovana!
Man, kaip mamai, nerimą kelia vaikų ateitis, nes gyvenimas tampa žiaurus. Kiekvieną dieną spaudos puslapiuose, per televiziją rodomos smurto, prievartos scenos, o vaikai labai imlūs – viską pastebi ir atsimena. Kiekviena mama nori, kad jos vaikai užaugtų gerais žmonėmis.