Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

MOKė MąSTYTI IR UžSIDIRBTI PAžYMį

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2005−11−12

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Alfonsas Dubrindis parodė namams paliktas dvi pintinaites. Daugiau krepšų jis nebepins ir jais Kupiškio turguje nebeprekiaus. O miestelėnai ir kaimiečiai jau buvo įpratę jį ten šeštadieniais matyti, jo rankų daiktą įsigyti.
Per 10 metų - 600 pintinių
Žvelgdamas į jubiliejaus proga jam įteiktas Savivaldybės mero ir buvusių artimesnių kolegų gėles, pašnekovas tarsi ir atsakė į klausimą, kodėl atsisakąs pamėgtojo amato.
Vis dėlto jau 85-eri. Sukaktuvininko tvirtinimu, nereikia bijoti prisipažinti, kas pagal amžių tau jau per sunku. Žmonos Janinos patartas pynimo technologijos A. Dubrindis išmoko iš knygelių, tačiau jis pabrėžia, jog sunkiausia būdavo vytelių prisirinkti. Gegužės, birželio, liepos mėnesius taip ir praleisdavo dviračiu keliaudamas pagrioviais. Vis dėlto tos augalijos prisirinkdavęs kasmet bent 60-čiai pintinių.
Kalbėjomės apie pastarąjį A. Dubrindžio pomėgį tarsi jis būtų buvęs jam artimas nuo vaikystės, o iš tikrųjų susidomėjo pynimu tik išėjęs į pensiją. Jis bene pirmasis iš mokytojų gildijos pasirinko inteligentui kiek neįprastą užsiėmimą, kad laiko tuščiai nešvaistytų. Tačiau kai pirmą kartą su savo gaminiais susiruošė į turgų, A. Dubrindis iš kiemo neskubėjo išeiti, vis sukosi mintys apie tai, kaip į tokią jo pramaną pažvelgs buvę mokiniai, bendradarbiai ir apskritai miestelėnai. Kas gi nepažįsta Kupiškyje mokytojo Dubrindžio? Žmonės gali pamanyti, kad pragyvenimui trūksta. Tačiau tas turgaus egzaminas jam priminė ir kadaise išgyventas pirmąsias mokytojavimo dienas.
Visos pažintys išėjo tik į naudą, pasak mokytojo, krepšų pirkėjų netrūkdavo, dešimtims žmonių tekdavo atsakinėti į jų pasveikinimus, dažnas sustodavo prie turgaus vartų su buvusiu mokytoju pasikalbėti.
A. Dubrindis pabrėžė, jog savo darbo pintines ne tik pats iš tolo atpažįsta, bet ir namiškiams yra išaiškinęs, kuo jos skiriasi nuo kitų meistrų gaminių. Palangoje per atostogas dirbusi studentė anūkė Lina irgi jam pranešė, kad mačiusi po miestą su jo pintu krepšiu švytruojančią poilsiautoją.
SlÄ—gÄ— jam nepriimtini reikalavimai
Krepšių pynimas - ne vienintelis darbas, kuriuo užsiėmė pensijos sulaukęs matematikos mokytojas A. Dubrindis. Tuo laiku gauti darbą ir vyresnio amžiaus žmogui buvo nesunku. Tad ir jis, atsisveikinęs su mokykla, nusprendė dar padirbėti kūriku. Bent porą mėnesių mokėsi kursuose Panevėžyje ir įgijęs kvalifikaciją Kupiškio katilinėje darbavosi šešerius metus. Tik išėjęs iš pastarojo darbo tapo pynėju.
Jam persikvalifikavus į darbininkus, vėlgi buvo priblokštų: juk ir sulaukęs pensijos buvo prašomas toliau mokytojauti, bet ne - išėjo į visai paprastą darbą.
Artimiau su juo bendravę kolegos ne kartą buvo girdėję A. Dubrindį sakant, kad mokykloje nebedirbsiąs nuo tos dienos, kai tik sulauks pensijos. Tuos pradėtus mokslo metus 1985 metų rudenį jis vis dėlto atidirbo iki galo, tačiau ilgiau užsibūti mokykloje niekaip nebesutiko. Pasak tuometinių jo kolegų, Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardą ir metodininko kvalifikaciją turintis matematikas tvirtino, kad esąs šiek tiek pavargęs, o iš tikrųjų jį labiausiai trikdė tai, jog kiekvieno mokinio žinios, kokio lygio jos bebūtų, vis tiek turi būti vertinamos teigiamu pažymiu.
Toks priverstinis nuolaidžiavimas mokiniui labai kirtosi su reiklaus mokytojo principais. Vis dėlto jis jų neatsisakė ir papildomai daug dirbo su mažiau gabesniais ar pritinginčiais pasukti galvelę. Mokytojui būdavo įprasta, kad pas jį ir namuose lankosi ne tik matematikai gabūs, su šiuo dalyku savo ateitį siejantys mokiniai, bet ir vargo su tiksliaisiais dalykais turintys ugdytiniai. Tik tada, kai mokinys būdavo iš tikrųjų vertas to tradiciškai dovanojamo trejetuko, pedagogas A. Dubrindis jį ir parašydavo.
Šio mokytojo reiklumas, principingumas, pasak jo bendradarbių, buvo neatsiejama nuo jo geranoriškumo padėti mokiniui susigaudyti, pažadinti norą nuo kitų savo žiniomis neatsilikti.
Tėviškai ragindavo mokytis
A. Dubrindis pastebėjo: tada būdavo įprasta mokyti savojo dalyko mokinius nuo penktosios iki baigiamosios klasės. Tad jis negalėtų sakyti, jog per kelis dešimtmečius susidarė daug jo mokinių, tačiau kad teko juos ne tik mokyti, bet ir ugdyti kaip asmenybes -tai teisybė. Jis sakydavęs jaunimui tėviškai ir paprastai - kol esi mokinys, tai ir mokykis, stenkis kuo geriau atlikti kiekvieną užduotį. Pasak jo buvusių kolegių Vandos Jokantienės, Reginos Jocienės, mokytojas A. Dubrindis buvo reto talento pedagogas ir labai geranoriškas kolega. V. Jokantienė -jo ir buvusi mokinė. Ji prisiminė, kad klasėje buvo skirtingų gabumų matematikai mokinių, tačiau nė vienas iš jų nebuvo dėl savo neišmanyno supeiktas, sutrikdytas, o gabus - pernelyg išaukštintas. Jo metodikoje svarbiausia buvo ugdyti mąstyseną. To iš savo pedagogo išmoko ir jo mokiniai, pasirinkę mokytojo profgesiją.
A. Dubrindis, prisiminęs darbo mokykloje laikus, sakė, kad iš kursų, seminarų visada grįždavo su lagaminu naujausios metodinės literatūros, vadovėlių, kurių pagal mokyklos programą nereikdavo, tačiau jie labai praversdavo ruošiant mokinius olimpiadoms, brandos egzaminams. Viena auklėtinė prisminė, jog po matematikos stojamojo egzamino į aukštąją mokyklą dėstytojų buvo išklausinėta, iš kur esanti ir kas ją mokęs šio dalyko. Jie stebėjosi, kad Kupiškio vidurinėje mokykloje esama tokių kūrybingų pedagogų.
Auklėtinis pasižymėjo Maskvoje
A. Dubrindis, jubiliejinio gimtadienio pavakary pirmadienį apmąstydamas savo gyvenimo kelią, sakė, jog visais laikais turėjęs gabių ir labai darbščių mokinių, kurie rinkosi matematikos ar be jos neįsivaizduojamų tiksliųjų mokslų studijas. Be jau minėtų pedagogių, jis kalbėjo ir apie Kazimierą Kaušakienę, Ireną Petrulytę, Dalią Gerštautaitę. Pabrėžė, kad mokyklai ir jam, mokytojui, daug džiaugsmo suteikė auklėtinio Valentino Kriaučiuko laimėjimai sąjunginėje matematikų olimpiadoje Maskvoje. Dabar šis kupiškėnas dirba viename iš Norvegijos universitetų. Pasak A. Dubrindžio, ne tik jo, bet ir kitų rajono matematikų buvusių mokinių, po studijų Lietuvos aukštosiose mokyklose, dirba užsienyje.
Janina ir Alfonsas Dubrindžiai sakė, kad jų sūnus Laimutis irgi pasirinko tiksliųjų mokslų studijas Kaune ir jau daug metų dirba elektrotechnikos srityje.
Jubiliatas sakė, jog praėjus ketvirčiui amžiaus, kai jis nebeturi ryšio su mokykla, esą sunku įspręsti, ar pagavus dabartinis jaunimas šiam mokslui. Tačiau nuo savosios specialybės visiškai atitrūkti dar nenori, vis nusiperka ir vieną kitą vadovėlį, nes negražu būtų, jei su anūku Giedriumi, kuris dabar dešimtokas, ar su anūke Lina, kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje, apie matematiką nebūtų suradęs bendros kalbos.
Ketinos būti inžinieriumi, bet tapo mokytoju
A. Dubrindis kartais savajam jaunimui užsimena, kad ir jis ketinęs studijuoti statybos inžineriją Kauno Universitete. Buvo ten ir priimtas, tačiau 1941 metų sumaištyje apsisprendęs, jog toks jo pasirinkimas būtų per didelė našta tėvams su šešiais už jį jaunesniais vaikais. Pasirinko pradinių klasių mokytojų kursus Panevėžyje ir tą patį rudenį gavo darbą mokykloje netoli Obelių. Dar laimėjo ir tiek, kad nebuvo paimtas į raudonąją armiją ir 1944 metų rudenį, tačiau kas dvi savaitės privalėjo registruotis kariniame komisariate.
O pokario metais jau dirbo ir pačiuose Obeliuose steigiamojoje progimnazijoje, kuriai itin stigo matematikos mokytojų. Vėliau, sužinojęs, kad šio dalyko mokytojų stinga ir Kupiškio gimnazijoje, sugrįžo į savo mokyklą. Joje teko padirbėti ir direktoriaus pavaduotoju. Pasak pašnekovo, vis norėdavo būti ten, kur reikalingiausia. Sužinoję, kad atidaromoje Šimonių gimnazijoje reikia mokytojų, jaunavedžiai Janina ir Alfonsas Dubrindžiai išvyko ten dirbti, Alfonsas tuo laiku į Vilniaus pedagoginį institutą įstojo studijuoti matematikos neakivaizdžiai. Kaip buvo reikalaujama, baigė studijas per penkerius metus. Tokių atvejų 1963 metais buvo ne tiek daug. Nuo to laiko abu Dubrindžiai iš savo namuko, įsigyto Gedimino gatvėje, ėjo į darbą Kupiškio vidurinėje mokykloje. J. Dubrindienė dėstė istoriją, dirbo mokyklos bibliotekoje. Jos auklėtinė Regina Jocienė sakė, kad į jų klasės susitikimus su žmona kartu visada ateina ir A. Dubrindis.
Nerašyti įsipareigojimai
Tai buvo mokyklai pasišventę žmonės, - dalijosi šiltais atsiliepimais apie Dubrindžius korespondentės šnekintieji. Toje aplinkoje siela jie ir tebegyvena. Kaip savajame visada labai iššvarintame kieme ant Račiupio šlaito. A. Dubrindis sakė, kad nelyg yra įsipareigojęs tam upeliukui jį prižiūrėti, iš jo yra ištraukęs daugybę plūduriavusio šlamšto bei nuo teršalų iškilusių žuvelių. Kitoje kiemo pusėje - gatvė. Ties mokytojų namais ji visada švari. Tai įsipareigojimai aplinkai.
Sukosi mūsų šneka ir apie žmogaus sutarimus paties su savimi, apie mokėjimą gyventi be prisimatavimų pagal kitus. Pasak A. Dubrindžio, jo ir žmonos Janinos požiūriai į gyvenimo vertybes labai sutapę ir todėl buvo gerai taip, kaip tuosyk galėjo būti. Ponia Janina prisiminė savo pirmąją mokytojavimo vietą - Vaduvas, o Alfonsas pasiguodė, kad Juodpėnuose trobos, kurioje gimė, seniai nebėra. Vis įsigydama keliais hektarais daugiau žemės jų šeima ūkininkavo Juodpėnuose, Mazgeliškiuose, galiausiai Mirabelyje. Pašnekovas sakė, kad vaikystėje vieną vasarą teko jam ir svetimus gyvulius ganyti, tuo metu pas tą ūkininką už poros kilometrų nuo Juodpėnų ir gyveno. Jei tik kas jį pakeisdavo prie gyvulių, skubėdavęs į namus tėvams prie darbų padėti. Prisimė A. Dubrindis ir savo keliones Kupiškin, kai čia jau mokėsi ir gyveno pas tetą netoli gimnazijos. Per polaidžius iš namų atjodavo į miestą arkliu, lydymas taip pat raito brolio, dažniausiai Teofilio. O Kai žiemą būdavo užšalę visi upeliukai ir grioviai, tai ne kartą iš Kupiškio į namus ir atgal yra čiuožęs ir savadarbėmis pačiūžomis. Pasak A. Dubrindžio, jo broliai ir seserys daugiausia buvo darbininkiškų profesijų žmonės, o mokytoja tapo dar ir sesuo Stasė, gyvenanti Pasvalyje.
Kupiškio gimnazijos 2-osios laidos auklėtinis ir per trisdešimt metų joje matematiką dėstęs mokytojas Alfonsas Dubrindis prie 85-ojo gimtadienio puokščių ir rajono mero Leono Apšegos, buvusio savo mokinio, padėkos.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 279

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]