|
|
|
Vėrinys UžRIETUS NOSį GALI SUKLUPTI IR ANT AKMENÄ—LIO
NijolÄ— STULGIENÄ– |
2004−03−25 |
Neseniai apsilankÄ™ pas giminaiÄius KupiÅ¡kyje studentai pasakojo, kad jų kurso draugai vis pasakojantys, kaip jie važiuoja į kažkokį Panevėžio kaimelį atostogauti.
BandÄ™ iÅ¡aiÅ¡kinti vilnieÄiams, kad Panevėžys – apskrities centras, taÄiau vilnieÄiams – tai tik bažnytkaimis su keliais autobusų marÅ¡rutais.
Visai suprantama, kai dvi Lietuvas mato politikai – tai nusÄ—danÄios sostinÄ—je investicijos, auganti ekonomika. TaÄiau, kai vos apsiplunksnavÄ™ jaunuoliai iÅ¡ aukÅ¡to žiÅ«ri į kito regiono žmones vien dÄ—l to, kad Å¡ie ne vilnieÄiai, darosi baisu. IÅ¡ kur visa tai? Patys gyvena apÅ¡nerkÅ¡tose laiptinÄ—se, bijo tamsiu paros laiku iÅ¡eiti į gatvÄ™ ir rieÄia nosį prieÅ¡ tvarkingÄ… ir iÅ¡silavinusį žmogų ne iÅ¡ sostinÄ—s.
Niekam ne paslaptis, kad jau kelinti metai rengiuosi iÅ¡vykti iÅ¡ KupiÅ¡kio, taÄiau tai vieni, tai kiti dalykai sutrukdo. Å iemet lyg ir tvirtai apsisprendžiau. Susiradau darbÄ… – ir ne vienoje vietoje, - rengiausi parduoti namÄ…. Atsirado keletas vilnieÄių Å¡eimų, norinÄių jį keisti į savo butus. Nuvykau pasižiÅ«rÄ—ti. NeremontuotÄ… ir apleistÄ…, apibÄ—gusiomis sienomis butelį blokinio namo penktajame aukÅ¡te sostinÄ—s gyventojai įvertino 100 tÅ«kstanÄių litų. Iki Å¡iol negaliu suprasti, koks kvailys apskritai už tai gali mokÄ—ti. Pasirodo, moka. Dar ir daugiau.
Kita Å¡eima pasiÅ«lÄ— bendrabuÄio tipo patalpas (pusantro kambario) Naujininkuose už 65 tÅ«kstanÄius. Tikino, kad tai itin pigu ir vien gyvenimas Vilniuje pakels mane į aukÅ¡tesnį lygį. Nusprendžiau, kad lygio man pakaks tokio, kokį turiu.
Kita įdomi situacija – darbo paieškos. Kol kalbi su darbdaviu, kaip vilnietis, pristatai savo asmenybę, aptari atlyginimą – viskas gerai, bet vos prasižioji, kad tik ruošiesi keltis į Vilnių ir iki šiol dirbai rajone, pasiūlytas atlyginimas sumažėja perpus, o bandomasis laikotarpis padidėja tris kartus. Ne visur, žinoma, bet kiekvienas turime savo patirtį.
Darbą vis dėlto susiradau. Patenkinta sėdau į automobilį ir apie 16 valandą pabandžiau išvažiuoti iš miesto. Išvažiavau automobilių eilėje po valandos. Visi taip važiuoja. Ir tai būtų kasdien.
Po savo kelionių sugrįžau į KupiÅ¡kį, pasižiÅ«rÄ—jau per langÄ…, o ten zylutÄ—s Å¡okinÄ—ja, ramybÄ—, tyla, vienas kitas automobilis pravažiuoja – pasaka – ne gyvenimas ir nusprendžiau – gerai ten, kur mÅ«sų nÄ—ra. Nusprendžiau pasilikti. AtsipraÅ¡au visų, kurie Å¡ventÄ— mano iÅ¡vykimÄ… ir nuliÅ«dino sugrįžimas. Yra taip, kaip yra. ÄŒia mano namai, Äia užaugo vaikai, Äia žmonÄ—s, kuriuos aÅ¡ myliu, Äia viskas, apie kÄ… kitas tegali pasvajoti, o ateitis tiek sostinÄ—je, tiek provincijoje vienodai neaiÅ¡ki.
Kokia Äia paslaptis. Kartais mes, žurnalistai paraÅ¡inÄ—jam ir į kitus laikraÅ¡Äius. PapraÅ¡o kolegos ar Å¡iaip turi laiko po darbo, imi ir sukurpi istorijÄ… žurnalui. Pasitaiko, kad aplankius giminaiÄius kitame mieste, iÅ¡girsti apie tokius dalykus, kurių vietos spauda nenori matyti. Tada paraÅ¡ai ir straipsnį pasiÅ«lai dienraÅ¡Äiui. Kartais susipažįsti su žinomu žmogumi, o apie jį žurnalistai nieko nežino, tai kodÄ—l neparaÅ¡yti?
TaÄiau su kuo visada susiduria žurnalistas iÅ¡ provincijos? Kol paraÅ¡ai dideliam laikraÅ¡Äiui slapyvardžiu ir nepretenduoji į normalų honorarÄ…, nebandai pretenduoti į darbo vietÄ…, tave giria, liaupsina, dÄ—koja ir net netaiso raÅ¡inių. TaÄiau pabandyk papraÅ¡yti raÅ¡yti savo pavardÄ™ ir paklausk, kiek tau už tai bus mokama, pasidarysi kvailys provincialas ir tavo raÅ¡iniai grybo vertÄ—s. Tiesiog prarandi pigios darbo jÄ—gos vardÄ….
ÄŒia tik pavyzdÄ—lis, kaip vilnieÄiai elgiasi su provincijos žmonÄ—mis.
TaÄiau raÅ¡yti rengiausi ne apie tai.
Nuo kada vienas žmogus ėmė save laikyti viršesniu kito atžvilgiu? Nuo tada, kai įgijo išsilavinimą ar prisivogė pinigų?
Žurnalistams tenka bendrauti tiek su vienais, tiek su kitais. BÅ«na, kad pirmo kurso studentas, nuo pradinių klasių vaikÅ¡tinÄ—jÄ™s į redakcijÄ… su savo eilÄ—raÅ¡Äiais, jau po pusmeÄio į tave žiÅ«ri iÅ¡ aukÅ¡to: “IÅ¡ kokio jÅ«s ten laikraÅ¡Äio?â€
Ir kaip tada nesižavÄ—ti žinomais žmonÄ—mis, kurie užbÄ—ga atvažiavÄ™ minutei į KupiÅ¡kį bent pasisveikinti, padÄ—koti. Vis prisimenam žmogų, kurio pavardÄ— buvo įraÅ¡yta į kas mÄ—nesį spausdinamas “Sukaktisâ€. Nors niekada nebuvom susitikÄ™ ir kupiÅ¡kÄ—nas visÄ… gyvenimÄ… praleido sostinÄ—je, jis užsuko į redakcijÄ… ir padÄ—kojo už didelį džiaugsmÄ…, suteiktÄ… jo mamai. Ji sÅ«naus pavardÄ™ rodÄ— kaimynams, o laikraÅ¡tį pasidÄ—jo, kaip didžiausiÄ… vertybÄ™.
Užsuka Amerikos lietuviai. Tiesiog susipažinti, pasikalbÄ—ti. Rodos, turÄ—tų paskui juos lakstyti žurnalistas ir maldauti interviu, taÄiau žmonÄ—s supranta, kokia yra mÅ«sų darbo specifika.
Tuo tarpu vos viename seminare pabuvusi pedagogÄ— iÅ¡rėžia korespondentei, kad laikraÅ¡tis nesidomi naujovÄ—mis ir turi tokių neįkainojamų žinių, kurios niekam neįdomios. Ir apskritai tokie Äia ir žurnalistai. Kai su visais reveransais pedagogÄ— pripraÅ¡oma papasakoti laikraÅ¡Äiui įdomybių, pasirodo, kad tai paprasÄiausias metodinis seminaras, kaip vesti pamokÄ…, įdomus nebent tos paÄios specialybÄ—s mokytojams. Taigi ir provincijoje bÅ«na visaip.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
