Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

BELAUKIANT ŠVENTO KŪČIŲ VAKARO

Nida ŠULCIENĖ

2007−12−22 0

Kaip ir kiekvienais metais, susėdę prie balta staltiese padengto Kūčių stalo, prisiminsime nuveiktus prasmingus darbus, artimus žmones, iškeliavusius Anapilin. Ne visų Kūčių stalas bus nukrautas valgiais – bus tokių, kurie galbūt vakarieniaus labai kukliai ir šaltuose namuose. Kitiems – Kūčių vakarienė bus kupina prisiminimų apie gerus, laimingus metus.

Laikosi tradicijų

Rajono mero pavaduotojo Aido Mikėno šeima, kaip ir kiekvienais metais, prie Kūčių stalo sės su pačiais artimiausiais žmonėmis. „Tai šeimos vakarienė, todėl didžiausias džiaugsmas, kad vėl visi kartu, kad esam sveiki – nekamuoja ligos ar kitokios bėdos. Laikomės lietuvių papročių, todėl Kūčių vakarienės stalas ir šiais metais bus tradicinis. Po vakarienės vaikai labai laukia Kalėdų senelio dovanų, todėl skuba prie eglutės – jiems tai pats didžiausias džiaugsmas, o mes, suaugusieji, taip pat vienas kitą pasveikinam“, – pasakojo A. Mikėnas.

Vyksta pas vyriausią šeimos narį

Kupiškio bažnyčios vargonininkas Marijanas Remeikis sakė, kad jų šeima Kūčių vakarą skubės į Pandėlio miestelį (Rokiškio r.), pas M. Remeikio močiutę. Ten susirenka patys artimiausi žmonės – vargonininko tėveliai, dėdės, tetos. Pasak M. Remeikio, jie turi tokią tradiciją – šį vakarą susirinkti pas vyriausią giminės narį – tai puiki galimybė pabūti visiems kartu, nepalikti vienų prie Kūčių stalo garbingo amžiaus sulaukusių žmonių. Smagu, kai prie stalo susėda gausus būrys artimųjų. Po bendros maldos visi valgo tradicinius Kūčių valgius – o jų ne tiek ir mažai būna, nes kiekvienas atsiveža kažką pagaminęs. „Gaila, bet po vakarienės man su šeima vėl reikia skubėti į Kupiškį, nes Kalėdų rytą laukia šventos Mišios – tokia jau vargonininko duona – vieniems šventė, o kitiems darbas“, – kalbėjo M. Remeikis.

Prie stalo viena, bet ne vieniša

Pakalbinta apie artėjančias šventes kupiškietė Vilhelmina Elskienė sakė, kad tikriausiai vakarieniaus viena. „Dar tiksliai nežinau, gal pasikviesiu kokią vienišą draugę, tai kartu ir pakučiavosim“, – tarmiškai kalbėjo moteris. „Paprastai prie Kūčių stalo viena nebūnu, tai pas mane dukra su šeima atvyksta, tai aš pas ją, bet šiais metais pati planuoju aplankyti toliau gyvenančią kitą dukrą, todėl per Kūčias būsiu namie. Visada malonu prisiminti savo vaikystę, jaunystę, kada dar vaikai būdami sėsdavom prie stalo. Smagu būdavo, ypač tada, kai pavalgę traukdavom šiaudą iš po baltos staltiesės, ar klausydavom ausis ištempę, iš kurios pusės šunys loja – tikėjom, kad iš ten ir piršlių sulauksim. O pačios liūdniausios Kūčios buvo, kai Anapilin iškeliavo tėveliai, tada ant stalo atsirado ir tuščia lėkštelė “, – pasakojo V. Elskienė.

Kartu prie bendro stalo.

Kupiškėnui Benediktui Lukoševičiui šis Kūčių vakaras bus ypatingas – pirmą kartą po septynerių metų jo namuose tą vakarą bus padengtas stalas, o šalia – mylimas žmogus. Jaunas vyras, patyręs sunkius gyvenimo išbandymus, sakė, kad seniau ši diena jam buvo eilinė. „Kokios čia šventės vienam – vakarą praleisdavau prie televizoriaus ir tiek. Seserys gyvena įvairiuose Lietuvos miestuose, turi savo šeimas, o daugiau artimų žmonių neturiu. Prieš dvejus metus buvau išvykęs į užsienį – stačiau karkasinius namus, o grįžęs namo veltui pinigų neišleidau – remontavau savo būstą. Šiuo metu dirbu pas žmones – vieniems malkas suskaldau, kitiems – įvairiausius ūkio darbus padedu dirbti. Vaikystė prabėgo gyvenant pas svetimus žmones, o paskui – Paketurių vaikų globos namuose teko prisiglausti, todėl taip ir nepajutau tikros šventės nuotaikos šeimos rate“, – pasakojo nelinksmą savo gyvenimo istoriją Benediktas.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"