|
|
|
Vėrinys SUSITIKIMAI PAS AUKLÄ—TOJÄ…
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2005−10−01 |
Mokyklose netrūksta renginių jų buvusių auklėtinių iniciatyva. Tai garsieji ankstesnių laidų abiturientų susitikimai. Kol jauni, bendraklasiai savojoje mokykloje ar kitoje pasirinktoje vietoje paprastai susiburia kas penkeri metai. Vėliau - kai kurie moksladraugiai nebemato reikalo taip pabendrauti, o kiti sutaria pasimatyti, prisiminimais pasidalyti, apie dabartį pasikalbėti kas treji dveji metai ar net kasmet.
Kol gyvens, tol susitikinÄ—s
PrieraiÅ¡umu savo mokyklai, klasių auklÄ—tojams Felicijai Jakutytei ir Vladui MerkeviÄiui (dabar jau mirÄ™s) garsÄ—ja KupiÅ¡kio Lauryno Stuokos-GuceviÄiaus gimnazijos tryliktoji laida, atsisveikinusi su mokykla 1952 metų birželį.
Per daugiau kaip penkiasdeÅ¡imt metų jų gretos jau praretÄ—jusios, o ir iÅ¡ esanÄiųjų nebe kiekvienas dÄ—l sveikatos įstengia atvykti į tradicinÄ™ Å¡ventÄ™. TaÄiau bÅ«relis žilagalvių, jau atÅ¡ventusių septyniasdeÅ¡imtmeÄius, vis tiek susitinka ne tik per apvaliÄ…sias mokyklos baigimo sukaktis, o kas rudenį.
Nebesivargina jie didesnių vaišių ruošimu ar apsilankymais savo buvusios bei dabartinės mokyklų patalpose. Tos laidos abiturientai sutartą dieną suka į auklėtojos, dabar jau abiejų klasių, F. Jakutytės sodybą Vytauto gatvėje.
Taip buvo ir šį kartÄ…. Rinkosi Å¡ie žmonÄ—s net ne savaitgalį, kaip bÅ«davo įprasta anksÄiau, o Å¡iokiÄ… dienÄ…, praÄ—jusio antradienio popietÄ™.
AplankÄ— serganÄiÄ… draugÄ™
AtÄ—jusieji pas auklÄ—tojÄ… tiksliai sutartu laiku kelių draugų ramiai lÅ«kuriavo. Žinojo, jog netrukus ir jie iÅ¡ KrantinÄ—s gatvÄ—s pasuks pÄ—sÄiųjų tiltu per KupÄ…. IÅ¡ toliau atvykÄ™ buvÄ™ bendramoksliai bÅ«tinai norÄ—jo aplankyti ligoninÄ—je besigydanÄiÄ… DanutÄ™ StaseviÄiÅ«tÄ™-TviskuvienÄ™.
"Mes pas auklÄ—tojÄ… ir lietuvių kalbos mokytojÄ… JakutytÄ™ esame kaip savo gimtuosiuose namuose, nes daugelis jų, buvusių KupiÅ¡kyje ar įvairiuose kaimuose, jau ir nebeturime. AuklÄ—toja mums ankstyvoje jaunystÄ—je buvo lyg antroji mama, ja iÅ¡liko iki Å¡iol, nors ir mes patys jau turime vaikaiÄių ar net provaikaiÄiųâ€, - dalijosi mintimis paÅ¡nekovai ir patys stebÄ—josi tokios dvasinÄ—s biÄiulystÄ—s poreikiu ir ne vienas jų prisipažino, kad net negali paaiÅ¡kinti, kodÄ—l taip yra.
O kai visi, tÄ…kart žadÄ—jÄ™ atvykti į popietÄ™, auklÄ—tojos svetainÄ—je prie didelio apvalaus stalo jau buvo susirinkÄ™, pakvietÄ—me juos kiemelyje nusifotografuoti mÅ«sų laikraÅ¡Äiui, o keletÄ… sveÄių papasakoti ir apie gyvenime nuveiktus svarbesnius darbus, jų kartos savastį.
Laiškus auklėtojai rašydavo Zenonas
ŽivilÄ— BrazauskaitÄ—-MaÄionienÄ— sakÄ—, jog mokytojos F. JakutytÄ—s rÅ«pestingumas, nuoÅ¡irdumas bendraklasių santykius gludino, Å¡ildÄ— nuo pirmųjų pažinties su jais dienų, padÄ—jo iÅ¡augti kaprizingÄ… paauglystÄ™, mokÄ— pažinti gyvenimÄ…, stengtis rasti jame savo vietÄ….
Ji prisiminÄ—, su kokia meile ir pagarba apie Å¡iÄ… pedagogÄ™ visÄ… savo gyvenimÄ… atsiliepdavÄ™s jos vyras Zenonas MaÄionis. Jis visada jų Å¡eimos vardu raÅ¡ydavo mielajai auklÄ—tojai pasveikinimo atvirukus ir laiÅ¡kus. Po mokyklos baigimo Vilniuje mokÄ—si, liko jame gyventi ir dirbti keliolika tos laidos abiturientų. Vykstantieji apsilankyti į namus kaskart rasdavo laiko užsukti ar bent telefonu paskambinti ir savo mielajai auklÄ—tojai. LinkÄ—jimai - visų vardu. “Mes taip elgiamÄ—s iki Å¡iol, - sakÄ— ponia ŽivilÄ—. - Niekada nesistengÄ—me bÅ«ti vienas už kitÄ… jai dÄ—mesingesnis ar nuoÅ¡irdesnis. Ir manome, kad bÅ«tent tokiais mumis ji didžiuojasiâ€.
Ž. BrazauskaitÄ—-MaÄionienÄ— baigÄ— tuometiniame Valstybiniame dailÄ—s institute architektÅ«ros studijas ir pasirinko restauracijos sritį. Teko darbuotis visoje Lietuvoje, kad bÅ«tų iÅ¡saugoti ar bent įamžinti buvusieji dvarų rÅ«mai, Å¡imtameÄiai parkai. Ji įstengÄ— paruoÅ¡ti per tris Å¡imtus projektų, kurių vieni buvo ar tebÄ—ra įgyvendinami, o kiti liko istorijai ir yra saugojami respublikiniame archyve.
Pagal jos projektÄ… nuo 1972 metų tvarkomos Vilniaus Rasų kapinÄ—s, kupiÅ¡kÄ—nÄ—s architektÄ—s daug prisidÄ—ta, kad liko iÅ¡saugotos ŽemaitÄ—s, ÄŒiurlionio, J. BiliÅ«no sodybos. Vienam iÅ¡ paskutiniųjų projektų įgyvendinti prireikÄ— net 18 metų, taÄiau dabar, po restauracijos, Jurbarke iÅ¡likusi cerkvÄ— tarnauja menui ir žmonių dvasingumui.
Kaip giminÄ—s
Zita DambrauskaitÄ—-DrilingienÄ— savo mintis pradÄ—jo liÅ«dnai. Pavasarį su klasÄ—s draugais, su auklÄ—toja F. Jakutyte ji dalijosi didele Å¡irdgÄ—la dÄ—l dukters RÅ«tos netekties. AuklÄ—tojos, pasak paÅ¡nekovÄ—s, priblokÅ¡tos Å¡ios žinios, pirmieji žodžiai buvo :â€Tai aÅ¡ jau nebeturiu savo pirmosios anÅ«kÄ—sâ€. Mokytoja F. JakutytÄ— Drilingų Å¡eimos ne kartÄ… buvo pakviesta poilsiauti Labanoro girioje, kitur pakeliauti. “BÅ«ti KupiÅ¡kyje ir neapsilankyti pas auklÄ—tojÄ… - ne, taip negali bÅ«tiâ€, - samprotavo Zita DrilingienÄ— apie jausmÄ…, atsineÅ¡tÄ… iÅ¡ moksleiviÅ¡kų dienų.
Baigusi prancÅ«zų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute Z. DrilingienÄ— mokytojavo SubaÄiuje, o vÄ—liau Å¡iÄ… užsienio kalbÄ… dÄ—stÄ— Kauno politechnikos instituto studentams, tad teko bendrauti ir su jaunuoliais iÅ¡ KupiÅ¡kio. Kaip prancÅ«zų kalbos dÄ—stytojai, dar 1975 metais Z. Drilingienei teko dalyvauti Paryžiuje vykusiame tarptautiniame seminare.
Apverkė draugės tremtį
Laima StankaitytÄ—-LaužikienÄ— prisiminÄ— auklÄ—tojos F. JakutytÄ—s surengtÄ… iÅ¡vykÄ… dviraÄiais į Salas. Mergina tuo metu dar neturÄ—jo dviraÄio ir nemokÄ—jo juo važiuoti. TaÄiau nuo klasÄ—s nÄ— neketino atsilikti. AuklÄ—toja liepÄ— Laimai sÄ—sti ant pasiskolinto dviraÄio ir minti, esÄ… tai visai paprasta. Jos padrÄ…sinta taip ir padariusi.
Laimos iÅ¡rinktasis buvo tos paÄios abiturientų laidos jaunuolis Algimantas Laužikas. Jai su vyru, pasirinkusiu kariÅ¡kio profesijÄ…, kurį laikÄ… teko gyventi ir Rusijoje, vÄ—liau įsikÅ«rÄ— Å iauliuose, dirbo ten pagal specialybÄ™ - bibliotekininke.
PaÅ¡nekovÄ— prisiminÄ— dabar Äia dÄ—l ligos nesanÄiÄ… DanutÄ™ StaseviÄiÅ«tÄ™-TviskuvienÄ™. Å i draugÄ—, bene bÅ«dama deÅ¡imtoje klasÄ—je, vienÄ… pavasario rytÄ… iÅ¡ klasÄ—s buvo iÅ¡kviesta į namus, nes jos Å¡eima buvo tremiama į SibirÄ…. Tada visa klasÄ— Ä—jo į KupiÅ¡kio geležinkelio stotį jos iÅ¡lydÄ—ti, taÄiau ginkluoti kareiviai prieiti arÄiaun prie vagonų neleido. Tada visas jų bÅ«rys susÄ—do toliau ant kalniukÄ—lio ir žvelgdami į eÅ¡elonÄ… verkÄ—.
Po kelių mÄ—nesių džiaugÄ—si iÅ¡ DanutÄ—s gavÄ™ laiÅ¡kÄ…, raÅ¡ydavo ir jai. Danutei nebuvo lemta kartu su draugais gauti brandos atestatÄ…, taÄiau su savÄ…ja klase liko artima visÄ… gyvenimÄ….
L. Laužikienė sakė, jog pedagogė F. Jakutytė savo elgesiu mokė juos būti paprastais, draugiškais, supratingais, ir tai bene ir buvę svarbiausia, reikalingiausia gyvenime.
Įsimylėjo visam gyvenimui
Juozapas Martinonis, sveikindamasis su jį pasitikti išėjusia auklėtoja, apglėbęs ją kilstelėjo nuo žemės ir kelintą kartą prisipažino, jog retsykiais pabėgdavęs iš pamokų. Vėliau šis žilagalvis vyras stebėjosi, kad nė karto nematęs mokytojos F. Jakutytės rūškanu veidu. Jos buvimas greta, jos motiniškas žvilgsnis ir drausmino, ir šildė. Už visa tai Juozapas esąs dėkingas mokytojai iki šiol ir dar turėtų išdrįsti prisipažinti, kad ją buvo įsimylėjęs.
J. Martinonis prisiminė, jog jam, vaikinui iš Kreipšių, mokytis nebuvo lengva, teko ir uždarbiauti - demonstruodavo kino filmus.
BaigÄ™s vidurinÄ™, jis įstojo mokytis į Daugpilio karo aviacijos mokyklÄ…, tapo pilotavimo navigacijos specialistu. SakÄ—, kad patyrÄ™s, koks didelis malonumas sÄ—dÄ—ti prie lÄ—ktuvo Å¡turvalo, taÄiau lietuviai kursantai prie lÄ—ktuvo vairo nelabai bÅ«davo prileidžiami. VÄ—liau J. Martinonis iÅ¡ tarnybos sovietinÄ—je kariuomenÄ—je pasitraukÄ—, Leningrado politechnikos institute įsigijo inžinieriaus elektriko mechaniko specialybÄ™. Jis pridÅ«rÄ—, jog grožinÄ™ literatÅ«rÄ… skaityti jam buvo ir iÅ¡liko bÅ«tinybÄ—. Iki Å¡iol yra iÅ¡saugojÄ™s pedagogÄ—s F. JakutytÄ—s autografÄ… su pagyrimu sÄ…siuvinyje, kuriame buvo jo apmÄ…stymai apie perskaitytas knygas.
Atvažiuodavo rajono vadovai
Albinas ÄŒiurlys, buvÄ™s kuoseniÅ¡kis, paaiÅ¡kino, jog jam tÄ—vai net kambarį pas JakuÄius yra nuomojÄ™. Teko gyventi ir pas mokytojÄ… VilkÄ…. MokÄ—si gerai, tai nesidrovÄ—jo ir tokių žmonių kaimynystÄ—s.
Pamena, penketas iš tos laidos įstojo studijuoti Kauno politechnikos institute. Jį baigęs pradėjo dirbti Panevėžio gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, joje nuo meistro iškilo iki direktoriaus. Perėjęs dirbti vyr. inžinieriumi į Statybos trestą, po kurio laiko tapo jo valdytoju. Pastaruosius 20 metų jis dirbo Statybos ministerijos sistemoje.
Panevėžyje jam darbuojantis, netrÅ«kdavo KupiÅ¡kio rajono vadovų praÅ¡ymų padÄ—ti statybų klausimais. Pamena, pasistengÄ—, kad greiÄiau bÅ«tų pastatyta vidurinÄ—s mokyklos sporto salÄ—, statybinių medžiagų gamyklos, pieninÄ—s kai kurie objektai. Sau yra pasistatÄ™s vasarnamį turimame sklypelyje sodų bendrijoje. Gyvena viename iÅ¡ sostinÄ—s daugiabuÄių. GalÄ—tų bÅ«stÄ… parduoti ir pigiai įsikurti kad ir KupiÅ¡kyje. Bet ne - liksiÄ…s Vilniuje.
A. ÄŒiurlys sakÄ—, kad klasÄ—s draugai, įsitvirtinÄ™ Vilniuje, aktyvÅ«s ir sostinÄ—s kupiÅ¡kÄ—nų klubo veikloje. Å io klubo prezidentÄ— Liucija VenslovaitÄ— rÅ«pinasi glaudinti ryÅ¡ius su KupiÅ¡kio savivaldybe. Kas antri metai vilniÅ¡kiai kupiÅ¡kieÄiai sulaukia sveÄių iÅ¡ gimtojo rajono. Vadovų kalbų paklausyti, meninÄ—s programos pažiÅ«rÄ—ti susirenka apie 700 žmonių.
Kūrė eiliuotus rašinius
Jūratė Šinkūnaitė-Čepienė sakė, jog į Kupiškio vidurinę mokyklą įstojo po mokymųsi Gaigalių ir Šimonių septynmetėje mokyklose. Kartais sąsiuvinėlyje sueiliuodavo posmų, tai, kaip vėliau vaikinai išsidavė, jiems labai rūpėdavo apie ką ji ten virkaujanti.
Baigusi dvimetį Å iaulių mokytojų institutÄ…, pradÄ—jo dirbti, o Vilniaus pedagoginį institutÄ…, taip pat pasirinkusi lietuvių kalbÄ… ir literatÅ«rÄ…, vÄ—liau baigÄ— neakivaizdžiai. Jos visi darbingi metai praÄ—jo toje paÄioje Klovainių (Pakruojo r.) pagrindinÄ—je mokykloje. Nuo paskyrimo į darbÄ… 1954 megtais iki iÅ¡Ä—jimo į pensijÄ… dirbo direktore.
Pasak šios pedagogės, gyvenime buvo nemažai atvejų, kai prisimindavo mokytojos F. Jakutytės takto subtilybes: neparodyk savo susierzinimo, kitus ir save stiprink ramybe.
Suolo draugė Nijolė priminė ir išskirtinius Jūratės egzaminų rašomuosius darbus. Tada ir ji pati pridūrė, jog brandos egzamino gimtosios kalbos rašiniui pasirinkusi temą apie Žemaitės kūrybą visą tekstą pateikė eiliuotai. Darbas buvo gerai įvertintas. Taip pat ji pasielgė ir laikydamą stojamąjį egzaminą į mokytojų institutą. Ir tas rašinys buvo gerai įvertintas.
Studijų metais sienlaikraÅ¡Äio leidÄ—jai buvo papraÅ¡Ä™ JÅ«ratÄ—s sukurti eilÄ—raÅ¡tį Stalino garbei jo gedulo dienomis. TaÄiau iÅ¡ karto atsakiusi, kad toks kÅ«rinys jai tikrai nepavyks.
Matematikos mokė būsimuosius menininkus
NijolÄ— KinderytÄ— sakÄ—, jog po jų klasÄ—s auklÄ—tojo Vlado MerkeviÄiaus mirties ir jie visi glaudžiasi prie buvusios mokytojos F. JakutytÄ—s, taip pat vadina jÄ… savo auklÄ—toja, dalijasi su ja rÅ«pesÄiais ir džiaugsmais. Juolab kad garbioji pedagogÄ— tvirtina, kad jos toks bendravimas nevargina, o tik suteikia jÄ—gų gyventi, džiaugsmo - kad buvusių auklÄ—tinių nepamirÅ¡tama ir jiems reikalinga.
N. KinderytÄ—, Vilniaus pedagoginiame institute įsigijusi matematikÄ—s specialybÄ™, daug metų dÄ—stÄ— šį dalykÄ… K. M. ÄŒiurlionio meno mokykloje ir daugybÄ™ kartų įsitikino, jog gabÅ«s muzikai jaunuoliai neturi jokio vargo ir su jos dÄ—stomu dalyku. MatematikÄ— patenkinta, kad jai teko bendrauti su ten pat dirbusiais iÅ¡kiliais menininkais, pažinti kitaip suvokiamÄ… pasaulį. Ji ir dabar savo buvusių kolegų, mokinių yra kvieÄiama į ataskaitinius koncertus, kÅ«rybos parodas. “Tai labai atgaivina, kaip ir mÅ«sų, bendramokslių, susitikimai mokytojos Felicijos JakutytÄ—s namuoseâ€, - sakÄ— ji.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
