 |
|
|
2024 m. lapkričio 24 d., sekmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
Iš KUPIšKIO AERODROMO - į AUKšTAS PADANGES
V. LaÅ¡as - lakÅ«nų mokyklos kursantas, 1964 metai. V. LaÅ¡as, tuometÄ—s Vlado RekaÅ¡iaus vidurinÄ—s mokyklos 1961 metų laidos abiturientas, dabar gyvenantis Vilniuje, prisiminimus apie senÄ…jį KupiÅ¡kio aerodromÄ… sako paraÅ¡Ä™s prieÅ¡ kelerius metus, saugojÄ™s manydamas, kad gal kam prireiks, susidomÄ—s. Ir Å¡tai gera proga iÅ¡pažinti savo negÄ™stanÄiÄ… meilÄ™ gimtinei ir kartu papasakoti apie tuos laikus, kurie dabarties kartai nepažįstami. Kas dabar bežino, kad KupiÅ¡kyje bÅ«ta aerodromo ne Paketuriuose, o Lauko gatvÄ—je? Taigi įdomaus skaitymo ir gražios kelionÄ—s į pusÅ¡imÄio metų praeitį, į senÄ…jį KupiÅ¡kio aerodromÄ…. AÄiÅ« prisiminimų autoriui už pasakojimÄ… ir už bÅ«tojo laiko nuotraukas. Ada DVARIONAITÄ– Patys pirmieji iÅ¡likÄ™ mano vaikystÄ—s prisiminimai apie lÄ—ktuvus yra iÅ¡ tų laikų, kai man tebuvo ketveri metukai. Gyvenome pas senelius Pyragių kaime. Senelis ir bobutÄ— pasakojo, kad prie KupiÅ¡kio turgaus yra pieva, kur retkarÄiais leidžiasi stebuklingi paukÅ¡Äiai - lÄ—ktuvai. KupiÅ¡kio bažnyÄios bokÅ¡tai ir dalis stogo matÄ—si iÅ¡ senelių kiemo. BažnyÄioje su seneliais buvodavau sekmadieniais. Kad kitoje gatvÄ—s pusÄ—je yra turgus, irgi žinojau, bet kur ta pieva - ne. KalbÄ—davo, kad pasirodžius lÄ—ktuvui žmonÄ—s nuo bažnyÄios, o turgaus dienomis - ir iÅ¡ turgaus, bÄ—gdavo į tÄ… pievÄ…. Tie lÄ—ktuvai labai ūžia, kelia vÄ—jÄ…, kad net vyrai kepures rankomis prisilaiko. Buvo ankstyvas pavasaris, senelis darže kasÄ— lysves, bobutÄ— kažkÄ… sodino. Diena jau krypo vakarop, kai pro bažnyÄios bokÅ¡tus nematytas sutvÄ—rimas nusileido į tÄ… pievÄ…. Seneliai pasakÄ—, kad tai ir esÄ…s lÄ—ktuvas. AÅ¡ pradÄ—jau praÅ¡yti, kad eitume pažiÅ«rÄ—ti. “Matai, dirbam, kad nori - eik vienasâ€, - nesileido į kalbas senelis. “Labai ūžia... kelia vÄ—jÄ…, baisu... Bet juk bus daugiau žmonių, pastovÄ—siu ir aÅ¡ su visaisâ€, - mÄ…sÄiau. Ir leidausi į kojas. Kaip nueiti iki KupiÅ¡kio kapų, žinojau. Ten Kapų gatvÄ— (vÄ—liau - Valerijaus ÄŒkalovo, dabar vÄ—l Kapų) bažnyÄios link, kažkur iÅ¡ deÅ¡inÄ—s pamatysiu tÄ… pievÄ…. Dar žinojau, į kuriÄ… pusÄ™ nuo kapų yra Varležeris. Ä® tÄ… pusÄ™ seneliai net žiÅ«rÄ—ti draudÄ— - maurynai giliausi, visokios pabaisos tik ir laukia, kad koks vaikas arÄiau prieitų. Bet aÅ¡ eisiu takeliu per kapines tiesiai į Kapų gatvÄ™. KelionÄ™ nutraukÄ— Å¡auksmas - mane vijosi uždususi bobutÄ—: â€Tu nespÄ—si nueiti, lÄ—ktuvas nuskris, grįžk atgal.†Taigi pirmasis bandymas pamatyti lÄ—ktuvÄ… baigÄ—si nesÄ—kmingai. VÄ—liau pamaÄiau aukÅ¡tai skrendanÄius lÄ—ktuvus. LÄ—ktuvo priekyje sukosi mažytÄ— plunksnelÄ—. Paklausiau senelio, kam ji. Senelis paaiÅ¡kino, kad tai propeleris, kuris traukia visÄ… lÄ—ktuvÄ… į priekį. NegalÄ—jau suprasti, kaip tokia maža plunksnelÄ— gali patraukti gana didelį lÄ—ktuvÄ…. Pagaliau vienÄ… kartÄ… mes su bobute atsidÅ«rÄ—me prie lÄ—ktuvo, palei Kapų gatvÄ™, kur pakraÅ¡Äiais ganÄ—si ožkos. Oho, ho. LÄ—ktuvas turi du sparnus: virÅ¡utinis priekyje, apatinis, platesnis, - daugiau į vidurį. VirÅ¡uje - dvi skylÄ—s (kabinos). Priekyje sÄ—di Å¡almuotas, stambus, keistais akiniais vyras - lakÅ«nas. Antroje skylÄ—je - kailiniuota moteris. AÅ¡ iÅ¡sižiojau - vasarÄ… su kailiniais. BobutÄ— paaiÅ¡kino, kad aukÅ¡tai skrendant bÅ«na labai Å¡alta. LakÅ«nas iÅ¡lipa ant apatinio sparno, lengvai nuÅ¡oka žemÄ—n. Moteris irgi iÅ¡lipa ant apatinio sparno, stovi, ilgi kailiniai dengia net batus. LakÅ«nas prieina, deÅ¡ine ranka apglÄ—bia kailiniuotÄ…jÄ… poniÄ… ir kaip pupų pÄ—dÄ… pastato ant žemÄ—s. Paskui paima kailinius, įmeta į tuÅ¡ÄiÄ… antrÄ…jÄ… kabinÄ…, o moteris, gal gydytoja, iÅ¡važiuoja su maÅ¡ina.
O Äia jau lÄ—ktuvo Tu-134A kapitonas, 1982-ieji metai. LÄ—ktuvas, tai buvo Po-2 (tÄ… su žinojau po kelerių metų), stovi prie pat pievos kraÅ¡to, nosimi į stulpÄ…, ant kurio kabo baltai juodai dryžuota rankovÄ— - vÄ—jarodis. LakÅ«nas pavaikÅ¡to apie lÄ—ktuvÄ…, stveria už jo uodegos, pakelia jÄ… ir lengvai apsuka lÄ—ktuvÄ… nosimi į pievÄ…. Pakui įlipa į priekinÄ™ kabinÄ…. IÅ¡ žmonių minios atsiranda kažkoks vyras, įsitveria deÅ¡ine ranka už propelerio mentÄ—s galiuko. LakÅ«nas kažkÄ… Å¡Å«kteli, vyras bÄ—ga į Å¡alį patraukdamas propelerio mentÄ™ ir motoras iÅ¡meta dÅ«mų kamuolį, pradeda suktis propeleris. LÄ—ktuvas pavažiuoja toliau nuo žmonių, rieda vis greiÄiau ir greiÄiau, kol pakyla į orÄ…. VÄ—liau dažnai pasitaikydavo proga ateiti prie lÄ—ktuvo su seneliais, o paskui atbÄ—gdavau ir vienas. Taip skraidÄ— lÄ—ktuvai Po-2. Atskrenda, apsuka porÄ… trejetÄ… ratų apie aerodromÄ…. Kapų gatvÄ—s moterys bÄ—ga iÅ¡ginti iÅ¡ aerodromo pievos karvių ir ožkų. O vaikams kaip tik, jei greitai bÄ—gi, per tÄ… laikÄ… spÄ—ji atbÄ—gti prie lÄ—ktuvo. Po-2 be lakÅ«no galÄ—jo paimti vienÄ… keleivį arba vienÄ… ant neÅ¡tuvų gulintį ligonį. VÄ—liau ta pieva oficialiai buvo įteisinta kaip tÅ«pimo aikÅ¡telÄ—, baltomis kalkÄ—mis pažymÄ—tos kraÅ¡tinÄ—s ribos. Buvo pastatytas namelis, bÅ«delÄ—, kurioje atsirado radijo stotis ryÅ¡iui su Vilniumi. Tikras KupiÅ¡kio aerodromas. Aerodromo virÅ¡ininku ilgus metus dirbo Zulonas, gyvenÄ™s Kapų gatvÄ—je. VÄ—liau pradÄ—jo skraidyti lÄ—ktuvai Jak-12, kurie galÄ—jo skraidinti tris keleivius arba lydintį gydytojÄ… ir ant neÅ¡tuvų gulintį ligonį. Zulonas rytais aerodrome pagal vÄ—jo kryptį iÅ¡dÄ—liodavo tÅ«pimo ženklus. GavÄ™s iÅ¡ Vilniaus radiogramÄ… apie lÄ—ktuvo atskridimÄ…, iÅ¡Å¡audavo raudonÄ… raketÄ…. Kapų gatvÄ—s bobutÄ—s iÅ¡ anksto iÅ¡varydavo amžinai ten besigananÄias ožkas, - kas ten paisys riboženklių, kai aerodrome daug sodrios žolÄ—s. LÄ—ktuvai, bent jau vasaros metu, pradÄ—jo skraidyti pagal tvarkaraÅ¡tį - du kartus per dienÄ…. Kai atsirasdavo daugiau keleivių, skraidydavo An-2, kuris galÄ—jo paimti 12 keleivių. Bilietas iÅ¡ KupiÅ¡kio į Vilnių kainavo 4 rublius (pagal 1961 metų kursÄ…), vos 50 kapeikų brangiau negu autobusu. Kai jau buvom berniokÄ—liai, 15-16 metų, ateidavom rimÄiau pasidomÄ—ti lÄ—ktuvais. An-2 atskraidindavo du lakÅ«nai: lÄ—ktuvo vadas ir antrasis pilotas. Antrieji pilotai, jauni vaikinai, su jais buvo galima drÄ…siau pasikalbÄ—ti. Nuskridau ir aÅ¡ Jak-12 į Vilnių pažiÅ«rÄ—ti, kaip atrodo tas skridimas. Atgal gavau grįžti autobusu - bilietai iÅ¡ Vilniaus į KupiÅ¡kį jau buvo parduoti.
Susitiko dalis klasÄ—s draugų po 25 metų (V. LaÅ¡as stovi gale pirmas iÅ¡ deÅ¡inÄ—s)... Nuotraukos iÅ¡ Eugenijos SokienÄ—s ir ViduÄio LaÅ¡o asmeninių albumų Taip atÄ—jo laikas ruoÅ¡tis į lakÅ«nų mokyklÄ…, vežti dokumentus į priÄ—mimo komisijÄ…. NuÄ—jau į poliklinikÄ… medicininÄ—s pažymos, apsilankiau reikalinguose kabinetuose. Galutienei iÅ¡vadai gauti patekau pas ilgametį KupiÅ¡kio gydytojÄ… IpolitÄ… FranckeviÄių. Gydytojas, peržiÅ«rÄ—jÄ™s tyrimų duomenis, liepÄ— seselei paraÅ¡yti sveikatos pažymÄ…. “Bet man reikia rusų kalbaâ€, - įsiterpiau. Teko prisipažinti, kur ruoÅ¡iuosi mokytis. Senasis gydytojas pyktelÄ—jo: â€KodÄ—l iÅ¡ karto nesakei? Patikrinsim reakcijÄ….†Ir suruoÅ¡Ä— man pirmÄ…jį egzaminÄ…. PaÄ—mÄ— gydytojas popieriaus lapÄ…, pakÄ—lÄ— jį virÅ¡ galvos ir ranka prispaudÄ— prie sienos. Man padavÄ— plunksnakotį - kai atitrauks rankÄ… ir lapas kris - aÅ¡ turįs jį prismeigti prie sienos taip, kad nesulaužyÄiau plunksnos. Taigi greitai, staigiai ir labai Å¡velniai. “Gerai, bandyk laimÄ™, gal ir įstosiâ€, - nuramino ir pats sÄ—do raÅ¡yti pažymos. Vykdamas į lakÅ«nų mokyklÄ… į Vilnių ir toliau, į UkrainÄ…, aiÅ¡ku, skridau lÄ—ktuvu. Deja, tai jau buvo mano atsisveikinimas su senuoju KupiÅ¡kio aerodromu. Naujas aerodromas įrengtas ant Paketurių kalno. Senasis lÄ—ktuvui An-2 aiÅ¡kiai buvo per mažas. Kai, baigÄ™s lakÅ«nų mokyklÄ…, tapau lÄ—ktuvo An-2 antruoju pilotu, skraidyti teko į naujÄ…jį aerodromÄ…. Senajame vÄ—liau buvo pristatyta namų, nutiesta naujų gatvių. Likimo ironija, tapÄ™s lÄ—ktuvo An-2 vadu, Paketurių aerodrome leidausi tik vienÄ… kartÄ…. IÅ¡ didesnio aukÅ¡Äio KupiÅ¡kis atrodÄ— lyg priklijuotas prie didelio kalno, už senųjų kapų praraja - Pyragių ežeras. Ne veltui Pyragių ežeras dar vadinamas Indubu, atrodo, kad ten prasmego žemÄ—. VÄ—liau skraidydamas reaktyviniu laineriu stengdavausi iÅ¡ oro pamatyti KupiÅ¡kį, deja, veltui. Jei iÅ¡ Vilniaus pakildavom į Å¡iaurÄ™, į RokiÅ¡kio pusÄ™, o dangus bÅ«davo giedras, vairus perduodavau antrajam pilotui. Pats iÅ¡ kairiojo krÄ—slo žvelgdavau į žemÄ™... LÄ—ktuvui kylant vis aukÅ¡tyn, atsiveria visu grožiu Rubikių ežeras. Toliau - VieÅ¡intų ežeras. Miestelio nematyti, tik ežeras. IÅ¡ virÅ¡aus VieÅ¡intų ežero kontÅ«rai - taisyklingas trilapis dobilas. Vargu ar pasaulyje yra kitas tokios formos ežeras, visi trys dobilo lapeliai vienodo dydžio. Jau visai arti KupiÅ¡kis. Deja, lÄ—ktuvas bÅ«na jau aukÅ¡tai, kartais Å¡mÄ—kÅ¡teli siÅ«lo ploÄio gija - KupiÅ¡kio marios, daugiau nieko nematyti... Vidutis LAÅ AS, civilinÄ—s aviacijos lakÅ«nas
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė. 
|
|
Jūs esate 9 085 195 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
