Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

KADA IR KODėL žEMAIčIAI MUšDAVO į LENTą?

Petras VALAUSKAS

2014−04−03

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
Iš pradžių papasakosiu apie skambinimą bažnyčių (arba šalia jų stovinčių varpinių) varpais ir tiktai kiek vėliau apie mušimą į lentą.

Būdavo, mano senelė, o retkarčiais ir mano tėvai, kai tiktai išgirsdavo skambant bet kurią dienos valandą Švėkšnos bažnyčios varpus (o ten jų kabo du), tuoj ir pasakydavo: „Jau kažkam skambina po dūšia arba jau, matyt, kažką palydi į kapines, arba jau kviečia šv. Mišioms ar rytinėms, vakarinėms pamaldoms.“ Ir aš iš senelės tai nuolatos girdėdamas ėmiau ir paklausiau jos: „O iš kur tu, senele, visa tai žinai?“ „Žinau, Petriuk, žinau... – nutęsdama atsakė senelė ir kalbėjo toliau: – Kai mūsų bažnyčios varpai kviečia tikinčiuosius į šv. Mišias arba rytines, o vakarais į vakarines pamaldas, jie skamba vienaip (suprask, jog skambinama vienokiu taktu), o kai mirus žmogui jo dūšelė palydima pas šv. Petrą dangun arba pas Liucipierių pragaran, varpais jau skambinama kitaip. Na, o kai mirusiojo kūnas grabe vežamas į kapines, varpais skambinama ir dar kitaip – dar kitokiu taktu. Laikas ir tau, Petriuk, būtų žinoti, laikas...“

O dabar – apie mušamas lentas. Nors po trijų mėnesių ir sukaks 35 metai, kai gyvenu Aukštaitijoje, bet čia man dar nė karto nėra tekę girdėti aukštaičius, o jeigu tiksliau – kupiškėnus, šnekant, jog Kupiškio valsčiuje kažkada būdavo mušama ir į lentą, kad aplinkiniams gyventojams būtų galima pranešti apie artėjančią liūdną žinią, kas ir buvo kadaise daroma Žemaitijoje. Tiktai dabar tiksliai negaliu pasakyti, ar visame Žemaitijos regione, ar tiktai Švėkšnos valsčiuje, kur gimiau ir užaugau, jau nuo senovės ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tai būdavo daroma. Tiesa, nors būdavo kalbama apie mušimą į lentą, bet iš tikrųjų iš visų jėgų basliu mušdavo į daržinių arba jaujų (ir būtinai) atidarytas iki galo duris. Kai kam gali iškilti toks klausimas: „O kodėl į daržinių arba jaujų duris, o ne į kitų statinių? Ir tuo labiau – kodėl į iki galo atidarytas, o ne į uždarytas duris?“ O todėl, kad daržinių ir jaujų durys visada būna viengubos ir didelės. O kai į tokias iki galo atidarytas ir ant vyrių kabančias duris pradedama mušti, tada jos išduoda labai stiprų garsą, kuris girdimas dideliu atstumu.

Tad apie kokią liūdną žinią tais laikais mušdami į lentą žemaičiai norėdavo pranešti aplinkinių sodybų gyventojams? Pavyzdžiui, ima, būdavo, vienoje iš sodybų kokį senolį liga ir paguldo ligos patalan. O kad senoliui gydantis ramunėlių, liepžiedžių arbatėlėmis su medumi pastarojo sveikatėlė eidavo su kiekviena diena vis blogyn ir blogyn, tai jau žinodavo ne tiktai visi to kaimo gyventojai, bet ir gretimų kaimų. Ir kai vienas iš namiškių, nuolat ligonį slaugantis asmuo, įtardavo, jog senolio gyvybė netrukus gali užgesti, tai tada slaugantysis nedelsdamas skubiai sukviesdavo visus sodyboje gyvenančius suaugusius žmones pasitarti, kas daryti toliau. Nusprendę, kad delsti jau nebegalima, visi imdavosi atitinkamų veiksmų. Ir nesvarbu, kokiu paros metu tai atsitikdavo. Vienas iš namiškių, dažniausiai vyriškis, šokdavo į klumpes ir išbėgęs iš namo pasileisdavo daržinės arba jaujos link. O ką ten nubėgusysis veikdavo, apie tai jau žinote. Priminsiu tiktai tiek, kad į duris (į tą vadinamąją lentą) būdavo mušama irgi tam tikru taktu, kurio reikšmę gerai suprasdavo tuometiniai žmonės, gyvenę kaimuose. O kol anas lauke nuo dūšios basliu plodavo į duris, likusieji troboje bėgiodavo atsitrenkdami vienas į kitą ir ieškodami, kur yra padėtos pašventintos vaškinės žvakės. Ir namiškiai pastebėję, jog ligonis jau pradeda prarasti sąmonę, gęsta, tuoj sustodavo prie mirštančiojo lovos, užsidegdavo žvakes ir jas laikydami rankose imdavo melstis... Ir tuo metu iš lauko vidun po vieną, po du pradėdavo įeiti uždusę, basi (žinoma, jeigu tuo metu nebūdavo pasnigę, pašalę) artimesni ir tolimesni kaimynai, kurie išsitraukdavo iš kišenių žvakigalius, užsidegdavo juos ir prisijungdavo prie namiškių, kad malda ir giesmėmis atsisveikintų su išeinančiu Amžinybėn kaimynu, buvusiu mokyklos suolo ir jaunystės draugu, kuris netrukus iškvėpdavo paskutinį kartą orą...


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 558

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]