 |
|
|
2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
LAISVÄ—S KAINA
Laužikas Adolfas (kairÄ—je) MikaiÄio Simeono vestuvÄ—se Kaune 1940 m. gegužės 13 d. Nuotraukos iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo IÅ¡ partizano Juozo Laužiko atsiminimų 1944 m., kai iÅ¡ rytų pusÄ—s vis stipriau ir stipriau dundÄ—jo patrankų kanonados, mus vÄ—l Å¡iurpas ir baimÄ— Ä—mÄ— krÄ—st. Nors brolis Adolfas tada labai nenorÄ—jo, visaip iÅ¡sisukinÄ—jo, bet iÅ¡ Vabalninko atvažiavÄ™ savieji partizanai tiesiog maldavo, kad tasai apsiimtų jiems vadovaut. PusÄ™ dienos kieme sugulÄ™ tarÄ—si, ginÄijosi, ir vis tiek anie brolį prikalbÄ—jo. Straidžių miÅ¡ke gaudant rusų diversantus, treÄiÄ… dienÄ… žuvo. (...) Buvo ankstyvas 1945 m. pavasaris. Pas mus atbÄ—ga kaimynas Gurklys Stasys ir sako: – DidžprÅ«džių kaime ant vieÅ¡kelio privažiavo daug rusų. AÅ¡ tuoj pasiÄ—miau žiÅ«ronus, įlipau į vÄ—jo turbinos stulpÄ… ir žiÅ«riu. Matau – kelios maÅ¡inos ant kelio stovi, o SypsalÄ— man kaip ant delno: kalniukas, lieknas. Matau, lieknu Å¡iapus keliuko eina du žmonÄ—s. Ä–jo Ä—jo ir dingo. Daugiau nieko nematyt. Nulipu žemyn, girdžiu Å¡audant. Matau, iÅ¡ Gurklio sodybos iÅ¡bÄ—ga vienas žmogus, įkandin dar du, o iÅ¡ paskos – kareivis su automatu Å¡audydamas. Å alia jo karininkas Å¡audo iÅ¡ nagano. Matau, tÄ… vienÄ… kiek pasivijo Å¡itie rusai, o jis pasidavÄ— link Pyvesos, po to ViktariÅ¡kių kaimo pusÄ—n, per PyvesÄ… – upÄ— buvo patvinusi – ir tiesiai į Stuburus pas DragÅ«nÄ…. VÄ—liau pasakojo, kad ten bÄ—go partizanas iÅ¡ Klingių kaimo. DragÅ«nai jam perriÅ¡o žaizdas; tris kartus buvo perÅ¡autas. Jie buvo trise: kapitonas Tindžiulis, vienas partizanas iÅ¡ Tuitų kaimo, antras iÅ¡ Klingų. VienÄ… pasiuntÄ— žvalgybon Likalaukių pusÄ—n. Jis nuÄ—jo žvalgybon, o už alksnių stovÄ—ta rusų maÅ¡inos, tas tiesiai ant rusų ir užėjo. Rankoj jis neÅ¡Ä—si karabinÄ…. PamatÄ™s rusus, apsisuko ir leidosi bÄ—gt grioviais, Å¡autuvÄ… numetÄ—, o rusai – iÅ¡ paskos. Vijosi apie tris kilometrus, o Tindžiulis su kitu partizanu pasislÄ—pÄ— SypsalÄ—j. Tuo metu kareiviai sudegino ten mÅ«sų daržinytÄ™ gyvuliams laikyti. (...) Netoli Alizavos buvo nemažas partizanų bÅ«rys, kurį suorganizavo ir gerai kariÅ¡kai paruoÅ¡Ä— kapitonas Tindžiulis-DÄ—dÄ—. Kiek aÅ¡ jį pažinojau, tai buvo paprastas, neiÅ¡didus, protingas žmogus. UžmezgÄ™ ryšį su kapitonu Tindžiuliu, iÅ¡ jo gaudavom užduoÄių, kurias turÄ—jom vykdyt. Pamenu, kartÄ… netoli KupreliÅ¡kio vyko didesnis partizanų bÅ«rių suÄ—jimas, kuriame dalyvavau ir aÅ¡. Mes Ä—jom keliolika vyrų, kartu ir kapitonas Tindžiulis. Buvo vasara. Ä®sikÅ«rÄ—m vienam miÅ¡ke. Kapitonas iÅ¡dÄ—stÄ— apsaugÄ…, pasiuntÄ— žvalgybÄ… į apylinkÄ™, žodžiu, partizanus jis ruoÅ¡Ä— tikroms kovoms, kad, susidÅ«rÄ™ su prieÅ¡u, žinotų, kÄ… veikti, kaip kovoti. 1944 m. žiemÄ… mes organizavom tokį manevrinį žygį. Nuo Alizavos naktį atÄ—jom į SypsalÄ—s miÅ¡kelį. Einant buvo iÅ¡dÄ—styti Å¡oniniai žvalgai, prieÅ¡akiniai, užpakaliniai, viskas buvo daroma pagal kariÅ¡kas taisykles. SypsalÄ—je apsistojome Å¡ieno daržinÄ—se. DienÄ… apylinkÄ—se pasirinkom maisto. VÄ—liau tokiais dideliais pulkais buvo nebeįmanoma rodytis, kadangi kaimuose visur atsirado NKVD garnizonų. AÅ¡ labai netingÄ—davau eit, kur tik pasiųsdavo kapitonas Tindžiulis. Gal todÄ—l man daugiausia ir tekdavo žvalgybinÄ—s užduotys arba ryÅ¡ius palaikyt su kitais bÅ«riais. KeletÄ… kartų Ä—jau į Žaliosios giriÄ…. Per naktį laukais sukardavau apie 30 km. (...) KartÄ… pakeliui pas partizanus užėjom į vienÄ… sodybÄ…, ant Å¡ieno daržinÄ—j pernakvojom, o ryte Ä—mÄ—m apžiÅ«rinÄ—t gyvenamÄ…jį pastatÄ…. Supratom, kad namas pritaikytas gynybai užpuolimo atveju: langinÄ—s įtaisytos iÅ¡ vidaus, skliautuose – praveriamos lentos, kad per plyšį bÅ«tų galima granatÄ… numest arba Å¡audyt. MÅ«sų bÅ«rys kokio nors pavadinimo neturÄ—jo, ir mes patys tuo metu neturÄ—jom jokių slapyvardžių, tik kai kurias vietoves, kur ilgiau apsistodavom, vadindavom užkoduotais, sutartais pavadinimais, pavyzdžiui, Astravus mes vadinom Salomis, ir pan. Kadangi partizaninis veikimas tada buvo tik prasidÄ—jÄ™s, sudÄ—tingos konspiracijos nebuvom sugalvojÄ™, neturÄ—jom net konkreÄių veikimo planų. Svarbiausia buvo kaip nors iÅ¡sisaugot, kad nepaimtų į rusų armijÄ…. Karas dar nebuvo pasibaigÄ™s. Kita vertus, ir mÅ«sų tikslas buvo ne kÄ… nors užpult, nuÅ¡aut, nužudyt, atkerÅ¡yt, o tik apsigint ir iÅ¡likti. (...) Buvo 1945 m. lapkriÄio 3 d. Susitikau savo moksladraugį dar iÅ¡ Vilniaus laikų – Skardžių JonÄ… (jis tada mokÄ—si universitete, humanitariniam fakultete), ir pradÄ—jom tartis, kad reikÄ—tų kur nors slÄ—ptis arba legalizuotis, nes ta kova, aiÅ¡kiai matyt, beprasmiÅ¡ka. Pats kapitonas Tindžiulis buvo liepÄ™s tiems, kurie gali, eiti ir registruotis, nes veltui žūsim. KitÄ… naktį mes septyniese apsistojom Likalaukių kaime vienam klojime. Ryte girdžiu, mane žadina: „Rusai.“ GriebÄ—mÄ—s už ginklų ir Å¡okom bÄ—gti. EnkavÄ—distai pradÄ—jo į mus Å¡audyt. LikÄ™s paskutinis Antanas Paliulis iÅ¡ Žilių kaimo, girdžiu, Å¡aukia: – Vyrai, paimkit mano ginklus, mane perÅ¡ovÄ— į vidurius! AÅ¡ staigiai sustojau, lyg dar norÄ—jau grįžt prie jo, bet visi kiti jau nubÄ—gÄ™. Å audymas dar sustiprÄ—jo. Tada puoliau į priekį, o Äia tokios ganyklų vielos iÅ¡temptos. Å okau per jas, bet mane keistai metÄ— atgal. Parkritau, žiÅ«riu – ties petim atplÄ—Å¡ta milinÄ—s skiautÄ—. Bandau perimt į kitÄ… rankÄ… automatÄ…, negaliu pakelt rankos. Supratau, kad perÅ¡ovÄ— petį. Pralindau pro vielas, atsikÄ—liau ir vÄ—l puoliau bÄ—gt. PrabÄ—gÄ™s dar vienÄ… vienkiemį, pasivijau Skardžių ir sakau jam: – Blogai, petys perÅ¡autas, rankos nebevaldau. ÄŒia pat buvo akmenų krÅ«va, nugriuvau už jos, paleidau kelias serijas iÅ¡ automato kareivių pusÄ—n, dar bandžiau bÄ—gt, bet pajutau, kad per abi kojas kažkas kirto kaip basliu ir vÄ—l parkritau. PasipylÄ— kraujas. Supratau, kad perÅ¡autos kairÄ—s kojos venos. SukaupÄ™s visas jÄ—gas, atsistojau, svyruodamas į Å¡onus. Bet, matyt, kraujui nubÄ—gus, apsilpau ir nugriuvau. Nusijuosiau diržą, užveržiau juo kojÄ… virÅ¡ žaizdos. Matau, pro Å¡alį prabÄ—go vienas kareivis Å¡audydamas, bet manÄ™s nematÄ—. Paskui, žiÅ«riu, ateina leitenantas su kareiviu. Jie mane pamatÄ—, priÄ—jo, kareivis dar užsimojÄ™s buože norÄ—jo suknežint galvÄ…, bet leitenantas jį sulaikÄ—. Tada aÅ¡ apsimeÄiau, kad esu nebegyvas. Leitenantas kareiviui sako: – SusisprogdinÄ™s granata. ManÄ™s jie daug ir nekratÄ—. PaÄ—mÄ— automatÄ…, pistoletÄ…, suomiÅ¡kÄ… peilį ir nuÄ—jo. AÅ¡ galvoju kÄ… Äia daryt. Matau, netoliese VaitiekÅ«no sodyba (Äia juk Likalaukių kaimas). Å iaip taip atsistojau. Gert noriu! Nuslinkau prie klÄ—ties, ten toks griovelis, atsiguliau, iÅ¡laužiau ledÄ… (buvo apie 5 laipsnius Å¡alÄio lauke), atsigÄ—riau. PasidarÄ— Å¡alta, Ä—mÄ— krÄ—st drebulys. Matau, kur mano eita, ant nukritusių lapų kraujo pÄ—dsakas. Tuos lapus truputį iÅ¡skirsÄiau, nusikapanojau Å¡iaip taip iki klojimo, o ten pelų prÄ—slas supiltas. Pargriuvau ant tų pelų, kiek galÄ—damas dar jais apsikapsÄiau. Kaip jau bus, taip, manau. O tolumoj vis girdžiu, Å¡audo, granatos sproginÄ—ja. Po kurio laiko nutilo Å¡audymai. Tik girdžiu, kad jau netoli klojimo Å¡Å«kauja rusiÅ¡kai ir Å¡uo amsi. Supratau, kad su Å¡uniu manÄ™s ieÅ¡ko. Pagaliau atÄ—jo ir į klojimÄ…, durtuvais pradÄ—jo badyt pelus. JauÄiu, atsistojo ant krÅ«tinÄ—s. Durtuvu kaip dÅ«rÄ—, tai taip palei kaklÄ… Å¡alta geležis ir nuÅ¡liaužė. Net pats nepajutau, kaip surikau. Kareivis, matyt, iÅ¡sigando, nes, palikÄ™s mane, iÅ¡bÄ—go iÅ¡ klojimo. Paskui atsiuntÄ— daugiau, jie mane atkapstÄ— ir visÄ… peluotÄ… už milinÄ—s skvernų iÅ¡tempÄ— laukan. ÄŒia pat vietoj Ä—mÄ— tardyt, kas su manimi dar buvo. Pasakiau ne paÄius svarbiausius: mudu su broliu, du brolius VaitiekÅ«nus (kurie namuos jau nebegyveno, slapstÄ—si miÅ¡ke). KlausÄ— dar kitų dviejų – Skardžiaus Jono ir JÄ—Äiaus Vinco. Pasakiau, kad anų nepažįstu. Tada, bÄ—gdami per Likalaukius, mano draugai iÅ¡siskaidÄ—. Brolį enkavÄ—distai vijosi apie 5 kilometrus, iki ViktariÅ¡kių kaimo. Jis atsigulÄ— už klevo ir Ä—mÄ— atsiÅ¡audyt, persekiotojai sutriko ir grįžo atgal. Tuo metu žuvo Antanas Paliulis iÅ¡ Žilių kaimo, o mane suÄ—mÄ— gyvÄ…. PabÄ—go mano brolis Laužikas Vytautas (gim. 1925 m.), Skardžius Jonas (gim. 1923 m.), kilÄ™s iÅ¡ Astravų kaimo, VaitiekÅ«nas Vytautas (gim. 1919 m.), buvÄ™s studentas, iÅ¡ Likalaukių kaimo (jų vienkiemy mes buvom pasislÄ—pÄ™), jo brolis VaitiekÅ«nas Tautvilis (gim. 1926 m.) – jam tuo metu perÅ¡ovÄ— delnÄ…, JÄ—Äius Vincas (gim. 1922 m.) iÅ¡ Likalaukių. IÅ¡ jų buvo likÄ™s gyvas tik VaitiekÅ«nas Tautvilis. Kai mane suÄ—mÄ—, likusi partizanų grupÄ— veikÄ— toliau. PrisidÄ—jo dar mano brolis Algirdas, jis buvo kulkosvaidininkas. Tam bÅ«ry žuvo trys mano broliai: Vytautas, Algirdas ir Povilas. Vyresnysis, Povilas, su partizanais nevaikÅ¡Äiojo, tik slapstÄ—si. Jis apie 1948–1949 m. žuvo VaraniÅ¡kių kaime, kur klojime po Å¡iaudais buvo įsirengÄ™s slÄ—ptuvÄ™. Sklido gandai, kad jį iÅ¡davÄ— Tautvilis VaitiekÅ«nas. Sako, Povilo lavonÄ… skrebai pakasÄ— Vabalninke žydkapiuose. Vytautas neva esÄ…s palaidotas KupiÅ¡kio kapinÄ—se. Kur Algirdas – nežinau. Pasakoja Gediminas Laužikas Mano tÄ—vÄ… sugavo 1945 m. lapkriÄio pirmomis dienomis. Tuo metu Vytauto VaitiekÅ«no bÅ«relio vyrai slÄ—pÄ—si prie Sypsalos buvusioje daržinÄ—lÄ—je. Partizanai pastebÄ—jo, kad artinasi stribai, besivarantys vienÄ… belaisvį. Vyrai iÅ¡bÄ—go iÅ¡ daržinÄ—lÄ—s. TÄ—vui nepasisekÄ— pasprukti, nes buvo perÅ¡autas. Iki papuolÄ— į lagerį, kalÄ—jo KupiÅ¡kio, Panevėžio kalÄ—jimuose. PatyrÄ— įvairius pažeminimus, skaudžius smÅ«gius ir įvairius kankinimus. Jauno vyro tvirto charakterio ir sveikatos stribai nesugebÄ—jo palaužti. Teko sunki politinio kalinio dalia. Nuteistas 25 metams kalÄ—ti ir iÅ¡vežtas į Tolimuosius Rytus, Kolymos kraÅ¡tÄ…. Dirbo urano ir aukso kasyklose. Po žeme darbo sÄ…lygos buvo labai sunkios, daug kalinių mirdavo. TÄ—vui pavyko iÅ¡gyventi. Po metų jis įsidarbino kalnakasybos remonto dirbtuvÄ—se. (...)Po Stalino mirties Juozas Laužikas atvyko į Atagaj kaimÄ….(...) AtvykÄ™s gyventi į Atagaj kaimÄ… susipažino su jauna tremtine, seserų drauge Joana Vainauskaite. IÅ¡ jos gimtojo Viluinių kaimo buvo iÅ¡tremti beveik visi gyventojai. Juozas ir Joana Å¡eimÄ… sukÅ«rÄ— 1955 m. Vienerius metus jaunieji gyveno barake, vÄ—liau susirentÄ— atskirÄ… namÄ…. Motina dirbo miÅ¡kų Å«kyje, o tÄ—vas – mechaninÄ—se dirbtuvÄ—se. SotÅ«s nebuvo, nors ir nebadavo. AÅ¡, Gediminas, pirmasis sÅ«nus, pasaulį iÅ¡vydau 1956 m. Sibiro platybÄ—se, o po dvejų metų gimÄ— GertrÅ«da. Ä® gimtuosius namus tÄ—vai sugrįžo 1959 metų vasarÄ…. Namuose jau gyveno 1958 m. iÅ¡ tremties sugrįžusi tÄ—velio sesuo Malvina Å ilienÄ—. TÄ—vas sugebÄ—jo atlaikyti Sibire patirtus sunkumus. Dirbti savos žemÄ—s negalÄ—jo. AÅ¡tuoniolikos hektarų žemÄ—s plotas priklausÄ— „Nemuno“ kolÅ«kiui. MÅ«sų namuose vienerius metus buvo kolÅ«kio kontora, o vÄ—liau gyveno viena Å¡eima. ŽmonÄ—s pasitaikÄ— geri, nieko neiÅ¡draskÄ—. IÅ¡ Sibiro tÄ—vai parsivežė tik drabužius, keletÄ… indų, tÄ—vo rankomis padirbtÄ… komodÄ…. Sesuo Aleksandra NevierienÄ— iÅ¡saugojo senovinį senelių laikrodį. Ant stalo stovi iÅ¡ tremties atsivežta lÄ—kÅ¡tÄ—. Iki Å¡ios dienos į jÄ… dedame duonÄ…, nes ji yra kiekvieno lietuvio gyvastis.TÄ—vas iki pensijos dirbo AntaÅ¡avos kolÅ«kyje. (...) Kas domisi Adomo Petrausko asmenybe, gerai žino, kad mano tÄ—vas su Å¡io kraÅ¡to Å¡viesuoliu artimai bendravo. ŽmonÄ—s, pamatÄ™ A. Petrausko muziejuje pastatytÄ… bokÅ¡tÄ…, paklausia, kas galÄ—jo taip sugalvoti? AÅ¡ manau, kai tik Adomas iÅ¡sakÄ— savo mintis, tÄ—vas kibo į darbÄ…. Jam greitai pavykdavo įgyvendinti žmonių norus. Visada dirbdavo kokybiÅ¡kai. Astravų kapinÄ—se iÅ¡ akmenų pastatÄ— paminklÄ… tremtiniams. Kadangi buvo staigaus bÅ«do ir sąžiningas, todÄ—l greitai pastebÄ—davo tinginius ir girtuoklius. PritrÅ«kÄ™s kantrybÄ—s jis vienÄ… tinginį ir girtuoklį paskundÄ— kolÅ«kio valdžiai. Po kelių dienų saugumas jį patį iÅ¡kvietÄ— į KupiÅ¡kį. NuvykÄ™s tÄ—vas iÅ¡klojo visÄ… tiesÄ… ir jį paleido. TÄ—vas nebetikÄ—jo sulauksiÄ…s nepriklausomybÄ—s. Laisvoje Lietuvoje Å¡eimos galva dar iÅ¡gyveno deÅ¡imt metų, mirÄ— 2000 m. kovo 15 d. Atsiminimus užraÅ¡Ä— Romas Kaunietis ir Violeta AleknienÄ— Spaudai parengÄ— Nomeda SimÄ—nienÄ— 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 086 402 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
