Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

UKRAINOS AIDAS

Rytas STASELIS

2014−07−21 1

Kas labiausiai įstrigo praėjusįjį ketvirtadienį, iki vidurnakčio žiūrėjus CNN ir BBC televizijų kanalus apie Ukrainos Rytuose, rusenančio karinio konflikto zonoje, nukritus Malaizijos keleiviniam lėktuvui (lietuviškos TV, regis, išėjo beviltiškų atostogų, o dirbti likusių reporterių ir laidų vedėjų pastangos buvo visiškai apgailėtinos) – įvykį iliustruojančiuose žemėlapiuose Lietuva nuo Ukrainos nėra toli. Kitas ryškus įspūdis – dviejų prorusiškų separatistų komentarai paaiškėjus, kad galėjo būti numuštas ne Ukrainos karinių oro pajėgų transportinis (kaip iš pat pradžių buvo įsitikinę sukilėliai), o keleivinis lėktuvas: „Ir ką gi jis (lėktuvas – R. S.) veikė Ukrainos teritorijoje?“, „Vadinasi, skraidino šnipus. Nech... skraidyti, dabar karas vyksta.“

Beveik neturiu abejonių, kad katastrofos aplinkybes netrukus išaiškins rimtos rimtų šalių specialiosios tarnybos. Vis dėlto Europos vidurys, o ne pietinė Indijos vandenyno dalis, kur be pėdsakų šiemet dingo kitas „Malaysia Airlines“ 777-asis boingas: žvalgybos, taip pat ir kosminės, priešraketinės stebėjimo ir kontrolės priemonės čia daug tobulesnės (JAV žvalgyba naktį iš ketvirtadienio į penktadienį skelbė beveik nesant abejonių, kad katastrofos priežastis – nuo žemės paleista „žemė-oras“ klasės raketa). Nenoriu 100 proc. šįkart spėlioti, raketų salvė į „Malaysia Airlines“ buvo paleista sąmoningai (tąvakar girdėjau iš labai rimta informacija disponuojančių pareigūnų, kad buvo kaip tik taip) ar per klaidą.

Neklausiu, kodėl ne tik Malaizijos, bet ir kitų didžiųjų oro linijų lėktuvai iki pat ketvirtadienio tebeskraidė oro erdve virš intensyvėjančio ginkluoto konflikto, nors dar birželio 29 d. žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie tai, kad separatistams konflikto zonoje užėmus vieną Ukrainos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos dalinį, jų rankose atsidūrė ginkluotė, kurios techninės galimybės kelia kad ir teorinę grėsmę tarptautinėms oro linijų trasoms: zenitinių raketų kompleksas „Buk“ skirtas kovai su 30 metrų–18 kilometrų aukštyje skrendančiais taikiniais. Ką, skrendant iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą saugumo sumetimais aplenkianti Ukrainą trasa gresia milžiniškais nuostoliais?

„Nech... skraidyti, dabar karas vyksta“ sentencija, kurią telefonu ištarė kažkoks kerziniais batais dvokiantis kazokas Ukrainoje (iki galo neatmesčiau galimybės, kad tasai pokalbis galėjo būti surežisuotas taip pat ir Ukrainos specialiųjų tarnybų – informacinis karas vyksta gal net intensyviau nei realusis, su pasišaudymais – tačiau ji tokia tikroviška!), iš esmės liudija dabartinio Rusijos režimo pasaulėžiūrą. Nes šiek tiek vėliau, komentuodamas 295 žmonių, kurių daugelis apie Ukrainą nė nebuvo girdėję, žūtį, Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vicepirmininkas Leonidas Kalašnikovas žurnalistams išvapėjo: „O ką, [ar jums] palengvės sužinojus, kas numušė lėktuvą?“ Pasaulėžiūra, kurią daugiau nei poros šimtų „geiropiečių“ („geiropiečiai“ arba „pindosai“, kaip dabartiniai Rusijos valdantieji dažniau vadina amerikiečius – dabartinių Rusijos valdančiųjų žargonu įprastos sąvokos) žūtis kažkur giliai, instinktų paslėpsniuose, turėtų džiuginti.

Tai ne kokia nors grimasa. Tokia yra per keturiolika metų statytos valdžios vertikalės esmė. Kurios viršuje, tarp Kremliaus bokštų, žmogaus gyvybę, orumą iš principo niekinantis ir jėgos, šantažo kultą šlovinantis Putinas. O apačioje – dabar Ukrainos Rytuose veikiantys insurgentai, padugnės, dvokiantys kerziniais batais – ginkluoti ne tik „kalašnikovais“, bet ir apokaliptinės propagandos sužadintais instinktais (nepainioti su protu), tačiau išpažįstantys visiškai tokią pat ideologiją ir požiūrį į žmogų. Tiesa, toje sistemoje dar yra cinikų intelektualų, korumpuotų valdininkų ir „Forbes“ žurnalo turčių reitinguose pirmaujančių piniguočių. Pastarieji – labai ankštuose lojalumo rėmuose, jaučiantys grėsmę: nebus lojalūs, turės reikalų su ginkluotomis padugnėmis. Tiesa, dar yra mėlynųjų ir baltųjų apykaklių, dažnai dirbančių Vakaruose, tačiau iki kaulų smegenų nekenčiančių vakarietiškų vertybių. Skrendant su jais viename lėktuve apie „geiropiečius“ bei apie „pindosus“ galima prisiklausyti iki apsitriedimo.

Taigi visiškai nieko nauja. Tokie Maskvos FSB kalėjime sudorojo Sergejų Magnickį, į kalėjimą įkišo žurnalistės Olgos Romanovos vyrą Aleksejų Kozlovą, beje, ir verslininką Lietuvos pilietį Nikolajų Kudelko. Už nelojalumą, už tai, kad nesusitaikė, kad iš jų kažkokie padugnės su ginklais ir antpečiais mėgino atimti verslą.

Aš nežinau, kaip bendrauti su tokia savo išskirtiniu, kvazicivilizaciniu vaidmeniu (kitaip sakant, kliedesiu) įtikėjusių žmonių bendrija. Šiandien sakyčiau: vietoje Baltijos kelio reikia mūryti Didžiąją sieną. Nuo jų žmonių, sistemos, liumpenizmo bei agresijos. Sienos idėja būtų graži, tačiau, regis, visiškai neįgyvendinama: ginkluotos padugnės moka šliaužti, per tvorą permesti granatą-citrinukę, perskristi lėktuvu, paleisti „Grad“ salvę arba branduolinę raketą.

Pasmerkta? Na, ne. Gal bent NATO oro policijos naikintuvų maurojimas šiek tiek ramins sielą, nepaisant jau mūsų liumpenų pasipiktinimo, esą, skraido baisiai ir labai garsiai, gąsdina vežimėliuose miegančius vaikus. Geriau jau oro policijos naikintuvai nei ta baisi kerzinių batų smarvė.