Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

VENESUELOJE IRGI ŠNEKAMA LIETUVIŠKAI

Banguolė ALEKNIENĖ

2007−08−04 1

Rugpjūčio 6-9 d. Kernavėje vyks kasmetinis Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio jaunimo sąjungos kraštų pirmininkų suvažiavimas. Viena iš šio renginio dalyvių, Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkė Maria Elena Baronas Šulcas, praėjusį ketvirtadienį apsilankė ir mūsų rajone.
Į Kupiškį ją atvedė internetinė pažintis su kupiškėnu Stasiu Šatkumi. Jis viešnią atlydėjo ir į rajono Savivaldybę.

Savivaldybėje M. E. Baronas Šulcas priėmė rajono meras Jonas Jarutis ir jo pavaduotojas Aidas Mikėnas. Viešnia apie save papasakojo kalbėdama gražia lietuviška šneka. Ji yra gimusi Venesueloje išeivių iš Lietuvos šeimoje. Jos tėvai yra kilę iš Marijampolės krašto. Moteris augina dvi dukras. Dvidešimtmetė Audra – studentė, o keturiolikmetė Silvija mokosi prancūzų mokykloje ir labai nori atvažiuoti gyventi į Lietuvą. Iki penkerių metų mergaitė su mama bendravo tik lietuviškai. Apie grįžimą į tėvų gimtinę svajoja ir prekybos administravimo specialybę viename iš Karakaso universitetų įgijusi bei dirbanti informacinių technologijų srityje M. E. Baronas Šulcas. Tačiau šiuo metu jos norus stabdo įsipareigojimai lietuvių bendruomenei. Ji yra atsakinga už vieno kultūrinio projekto įgyvendinimą.

M.E.Baronas yra dirbusi Lietuvos ambasadoje Venesueloje. Šioje šalyje telikus tik garbės konsulatui, ji kuruoja kalinių iš Lietuvos reikalus. Už grotų čia daugiausia papuola asmenys, sumanę gabenti narkotikus.

Pasak jos, šiuo metu Venesuelos lietuvių bendruomenę sudaro apie 250 narių. Tarp jų naujesnės kartos atstovų tėra penki. Žmonės išsibarstę po visą šalį. Sostinėje Karakase jų yra apie 20. Visus suburti į krūvą pasiseka tik per ypatingus renginius. Svarbiausias bendruomenės tikslas – išlaikyti lietuvių kalbą, supažindinti su tėvų ir senelių šalies istorija ir dabartimi. Gaila, bet trečioji išeivių karta jau beveik nebemoka gimtosios kalbos. Viešnia sakė, kad į ispanų kalbą yra išvertusi ir išleidusi tautiško maisto knygą. Tad lietuviškų valgių gamybos tradicijos yra prieinamos ne tik Venesueloje gyvenantiems lietuviams, bet ir tautiečiams, įsikūrusiems gretimose ispaniškai kalbančiose šalyse.

M.E. Baronas sakė, kad šiuo metu yra iš naujo sudaromas Venesuelos lietuvių bendruomenės registras. Sudarytąjį 1947 m. buvo būtina atnaujinti. Septintajame dešimtmetyje apie 80 proc. šios šalies lietuvių emigravo į JAV. Daug kam čia buvo nepriimtinas labai karštas klimatas.

Paklausta, iš kur žmonės semiasi stiprybės svetimame krašte išlaikyti savo tautines šaknis, pašnekovė sakė, kad lietuvybę reikia jausti širdyje. Pirmieji emigrantai iš Lietuvos vyko ne dėl turtų, o dažniausiai gelbėdami savo gyvybes. Jie buvo patriotiškai nusiteikę ir svajojo, kad į Tėvynę kada nors galėtų sugrįžti jei ne jie, tai jų palikuonys. Daugelis tą svajonę sugebėjo perduoti ir savo atžaloms.

Kupiškyje viešniai labai patiko gražiai sutvarkyta aplinka, švara. „Net langai švarūs“, - stebėjosi moteris prisiminusi per karščius apdulkėjusias vitrinas Karakase. Jos negąsdino ir lietuviški lietūs. Anot viešnios, Venesueloje po liūčių šunys sulipa ant stalų, kad nereikėtų iki pusės mirkti vandenyje.
Atsisveikindamas J. Jarutis M. E. Baronas Šulcas įteikė suvenyrų, albumą ir vaizdajuostę apie Kupiškio kraštą bei išreiškė viltį, kad kupiškėnai kada nors galės tarptautiniame kultūrų festivalyje "Lingaudala" išvysti ir Venesuelos atstovus.