Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

LINKSMIAUSIA Å¡ALIS

JogilÄ— JurÄ—naitÄ—

2005−08−13

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Atostogos toks metas, kada norisi kuo daugiau pamatyti ir patirti. Todėl labai nudžiugau, kai Kupiškio Rotary klubo dėka išvykau į Olandiją, mažą, bet labai gražią šalį. Dvi savaites praleidau tarptautinėje jaunimo stovykloje, kur kiekviena diena buvo kupina įspūdžių bei nuotykių. Tačiau apie viską papasakosiu nuo pradžių...
Jau ankščiau girdėjau, jog Olandija laisviausia ir linksmiausia pasaulio šalis. Tuo netrukus įsitikinau Amsterdamo oro uoste. Mane sutikę rotariečiai be perstojo laidė juokelius ir jau po penkių mionučių bendravome tarsi būtume seni pažįstami. Panašiu laiku, kaip ir aš, atskrido dar viena stovyklautoja iš Slovakijos. Taigi susipažinę ir susirinkę visus lagaminus nusileidome į po oro uostu esančią traukinių stotį, nes šeimos, kuriose turėjome apsistoti, gyveno ne Amsterdame, o mažame Uithuizen miestelyje šalia Šiaurės jūros. Traukiniu keliavome tris valandas. Laiko veltui neleidome, mokėmės olandiškų posakių ir išsireiškimų. Olandiškų žodžių tarimas labai sunkus, todėl kad ir kaip stengėmės lengva nebuvo. Traukinio keleiviai su nuostaba ir geranoriškom šypsenom stebėjo mus ir kiek vėliau pradėjo klausinėti iš kur atvykome.
Jau pirmosios dienos vakare visi susirinkome susipažinti. Mūsų grupę sudarė 17 jaunų žmonių iš Juodkalnijos, Kroatijos, Slovėnijos, Slovakijos, Rumunijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Čekijos, Italijos, Ispanijos, Izraelio, Vengrijos, Lenkijos ir Turkijos.
Kitą rytą mūsų visų laukė didelis išbandymas, kurio metu labai susidraugavome. Šiaurės jūros Vadenzee įlanka yra vienas iš įdomiausių gamtos stebuklų, nes kas šešias valandas vanduo joje atslūgsta. Taigi atoslūgio metu mes išsirengėme į žygį jūros dugnu. Žygis buvo tikrai labai varginantis. Kai kur teko iki pusės blauzdų klampoti dumblu, kaikur kriauklėmis bei jūrų žolėmis nuklotomis vietomis, saugantis neužminti kokio krabo. Ekstemaliausia buvo, kai praėjus penkioms valandoms vandens lygis siekė juosmenį. Daiktus teko neštis iškėlus virš galvos. Viso atoslūgio metu nužygiavome 14 km, kurie mums atrodė trigubai ilgesni. Laimei atgal grįžome laivu. Gidai prasitarė, jog mūsų įveikta atkarpa yra pati sudėtingiausia. Labai savimi didžiavomės, o kaip ištvermės įrodymus organizatoriai mums įteikė raštiškus pažymėjimus.
Vienas iš reikalavimų stovyklautojams– gerai važinėti dviračiu. Olandams dviratis labai svarbi transporto priemonė. Pedalus ten mina visi. Neatsilikome ir mes. Praktiškai visą laiką ir visus reikiamus taškus pasiekdavome dviračiais. Pravažiavome kaimelius, matėme senus dvarus, aplankėme muziejus, grožėjomės vėjo malūnais, kanalų raizgalynėmis.
Nyderlandai– tulpių šalis. Tuo metu, kuriuo ten lankiausi, šios gėlės jau buvo nužydėjusios, tačiau turėjau progą padirbėti tulpių svogūnėlių plantacijoje. Dirbome prie konvejerių, o už darbą gavome ypatingos rūšies tulpių svogūnėlių.
Viena diena buvo paskirta aktyviam sportui. Mynėme kalnų dviračiais specialia trasa, toliau 10 km plaukėme baidarėmis. Gavę pusvalandį atsikvėpti privalėjome įveikti „survival trip“ (vert. angl.: išgyvenimo žygis). Jo metu teko kuo greičiau įveikti kliūčių ruožą miške, tada nuo aukšto tilto virvinėmis kopėčiomis nusileisti iki vandenyje esančio balasto ir kita puse užsikabaroti viršun. Vėliau nusigauti į kitą kanalo pusę, rankomis įsikibus skresai įtemptos virvės, o tada neliečiant žemės iškart įlipti į medį. Kai jau manėme, kad viskas baigta sužinojome– namo grįžti teks dviračiais. Organizatoriai „paguodė“, jog važiuoti teks visai nedaug, tik 40 km... Buvome nuvargę, tačiau laimingi.
Vėliau stovykla persikėlė į Groningeno miestą. Ten lankėmės universitete, kopėme į 100 m. aukščio Martini bokštą, plaukiojome kanalais, grožėjomės Groningeno centru, o sutemus mėgavomės aktyviu naktiniu miesto gyvenimu. Labai džiaugiausi, jog galėjau apsilankyti garsiame ir moderniame Groningeno muziejuje, kuriame veikė žymaus dizainierio Hussein‘o Chalayn‘o paroda. Šis menininkas nuolat dalyvauja Londono, Paryžiaus mados savaitėse, o 1999-2000 m. buvo pripažintas metų britų mados dizainieriu.
Pasigrožėję miestu, muziejais, skyrėme laiko ir nuostabiai olandų gamtai. Senoviniu būriniu laivu plaukėme į Shirmonekook salą. Daugelis mūsų susirgo jūros liga, nes kelionė truko penkias valandas o nedidelį laivelį bangos sūpavo itin smarkiai. Saloje turėjome praleisti dvi dienas. Spėkite, kokia transporto priemone leidomės apžiūrėti vietovės. Taip. Dviračiais. Oras buvo prastas, lijo, tačiau mynėme. Išlindus saulei, kad greičiau išdžiūtume ir sušiltume nusprendėme eiti lenktynių. Po šios išvykos iš nuovargio vos parsiradome namo.
Likusį stovyklos laiką buriavome, važinėjomės dviračiais (labai daug), važiavome senoviniu traukiniu. Tačiau bene didžiausią įspūdį paliko pasiskraidymas nedideliais dviviečiais lėktuvėliais. Organizatoriai man ir mano „host sesei“, merginai iš Juodkalnijos surengė staigmeną. Nežinau iš kur atsirado naujas, kitokio modelio lėktuvėlis, kurio pilotas pasisiūlė mudvi po vieną paskraidinti dar kartelį. Pakilus į orą paaiškėjo, kad tai akrobatinis lėktuvas. Buvo nepakartojama, o nusileidus ant žemės norėjosi dar ir dar kilti į orą.
Paskutinę dieną visi buvome be galo liūdni. Ašaros liejosi upeliais ir verkė ne tik merginos. Pasižadėjome, jog būtinai dar susitiksime.
Kadangi mano ir juodkalnietės, su kuria gyvenau lėktuvų reisai buvo vakare, mūsų „host šeima“ surengė mums ekskursiją po Amsterdamą. Nes būti Olandijoje ir nepamatyti šio miesto būtų labai gaila.
Lankėmės Vincento van Gogo muziejuje. Šio dailininko darbai paliko neišdildomą įspūdį. Vaikščiojome triukšmingomis Amsterdamo gatvėmis. Tai labai gražus, jaunatviškas, ištisą parą gyvas miestas.
Žavėjausi viskuo, architektūra, kultūra, gamta, tačiau labiausiai linksmais, nuoširdžiais žmonėmis. Nuolat besišypsančiais bei besisveikinančiais. Olandai savo būdu tikrai skiriasi nuo šaltų ir gana uždarų lietuvių. Kaip pasakė mano „host tėvas“ : „ Mes truputį išprotėję, bet laimingi!“. Dabar susirašinėju ne tik su pačiais stovyklautojais, bet ir su suaugusiais žmonėmis, šeimomis, kuriose gyvenau. Tai buvo nuostabus ir nepakartojamas laikas. Puikus poilsis prieš dvyliktos klasės mokslų maratoną.
Esu tikra, kad į Olandiją dar sugrįšiu.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 086 915

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]