Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ATMINTINOS VIETOS – ATEITIES KARTOMS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−06−14 0

Šiandien – Gedulo ir vilties diena. Ne tik kalendoriuose, bet ir tūkstančių žmonių širdyse. Ji – vienmetė su Lietuvos atgimimu.Savastimi – išskirtinai tautinė. Net truputį graudu pamąsčius, jog ateityje, kai nebeliks tremtį, partizaninės kovos
dienas išgyvenusiųjų ar vien tą laikmetį menančiųjų žmonių, ji taps tik data, nuo kurios, 1941 metų birželio 14-osios, prasidėjo lietuvių tautos genocidas, sovietų vykdytas per dešimt metų.
Tuo laikmečiu dvasinių ir fizinių kančių patyrusių žmonių ir mūsų rajone dar yra šimtai. Kaip jie gyvena, bendrauja su veikiančiu Kupiškyje organizaciniu centru, mintimis dalijosi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių (LTPK) sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Algimantas Vaitiekūnas ir tarybos narė Danutė Satkevičienė.
Paprašytas prisiminti savo praeitį, A. Vaitiekūnas
sakė: “ Sibirą mano mama Vladislava Vaitiekūnienė ir aš, tuomet šešerių metų, buvome ištremti 1949 metų kovą. Viena iš priežasčių – šeimos galva partizanavo. Atsidūrėme Irkutsko srities Tuluno rajono Čapajevo kolūkyje. Mama jame ir dirbo„.
Kiek paūgėję ir tremtinių vaikai eidavo tėvams padėti. Vienas iš darbų berniukams per šienapjūtę būdavo sėdint ant arklio jį varinėti, prie kurios stirtos nutempti žėglį, apkrautą šienu.
A. Vaitiekūnui nuo pirmos klasės teko mokytis rusų kalba, todėl sugrįžęs į Lietuvą, kad galėtų įsigyti vidurinį išsilavinimą, irgi turėjo lankyti rusų mokyklą. Buvę tremtiniai iš Keršuliškių kaimo apsigyveno močiutės sodyboje, nes jų namas jau buvo nugriautas, o iš klėties gerų sienojų kažkas suspėjęs susiręsti namuką mieste.
Vaikinas, išsimokęs kino mechaniku, keletą metų juo ir dirbo, vėliau keliolika metų vairuotoju, traktorininku Kupiškio melioracijos statybos valdyboje.
Danutė Satkevičienė prisiminė: jų šeima pateko į vieną iš grėsmingiausių lietuvių trėmimo planų, vykdytą 1948 metų gegužės 22 dieną. Tėvai gyveno Valiukiškio vienkiemyje, o jų dukterys Danutė ir Jadvyga Jokantaitės mokėsi Kupiškio gimnazijoje, gyveno pas Jakučius. Mergaitės tuoj pat vykti į namus buvo iškviestos iš pamokų.
Jokantų šeima su šimtais žmonių iš Kupiškio rajono ir visos Lietuvos atsidūrė Irkutsko srities Irkutsko rajono Sredniaja bei Kardono vietovėse. Teko dirbti medienos ruošimo punktuose, žiemą iki jų brisdavo per pusnis po šešis kilometrus. Danutė nusišypsojo: “Buvau net padariusi karjerą,
dirbau dešimtininke – tvarkiau pirminę darbų apskaitą. Jokantų likusiuose Lietuvoje namuose buvo įsikūrusi giminaitė, todėl po dešimties metų grįžus iš tremties buvo daug paprasčiau į juos įžengti, negu tiems, kurių pastogėje jau šeimininkavo svetimi.
Danutė rūpinosi išsigyti vidurinį išsilavinimą, todėl lankė vakarinę mokyklą.
D. Jokantaitė-Satkevičienė – buvusio darbų vykdytojo baro ilgametė buhalterijos darbuotoja. Jos įpratimas darbuotis su dokumentais labai
pagelbėjo ir LTPK sąjungos rajono skyriui, kai buvo tvarkomi dokumentai Lietuvos laisvės gynėjo statusui gauti, tvarkyti kuklų šios nevyriausybinės organizacijos biudžetą. Pasak pašnekovės, keletą metų atgal kas mėnesį tekdavo suruošti po keliasdešim dokumentų aplankų ir pristatyti juos į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Pastaruoju metu irgi dar pasitaiko kupiškėnų, besikreipiančių tokiu reikalu, tačiau su dokumentų
krepšiais skyriaus finansininkei į sostinę važiuoti jau nebereikia, tuo pasirūpina jie patys.
Pasak skyriaus pirmininko A.Vaitiekūno, šiose pareigose, palyginti su ilgai šiai organizacijai vadovavusia Stanislava Kazilioniene, jis yra naujokas. Vis dėlto stengiamasi, kad susiklosčiusi veiklos sistema išliktų. Pavyzdžiui, galima prikišti, jog anksčiau jų skyrius buvęs veiklesnis, tačiau juk situacija labai pasikeitus: kiekvienas jo narys amžiumi tapo daug solidesnis, o sveikatos tikrai nė vienam neprisidėjo. Tačiau daugelis sąjungos suplanuotų darbų kupiškėnų jau yra atlikti, dabar svarbu pasistengti, kad jie visuomenei būtų žinomi, atitinkamai vertinami, o už pagalbą prižiūrint atmintinas vietas būtų labai dėkingi.
Turimais duomenimis, iš Kupiškio rajono 1940-1952 metais buvo ištremta 1670 žmonių. Kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvo 300 partizanų.
Visa tai, pasak pašnekovų, yra graudūs istorijos faktai, kurie neturėtų taip greitai išdilti iš atminties, nors jie ir tolsta nuo dabartinės kartos.
1997 metais LTPK sąjungos rajono skyriui priklausė 420 narių , po dešimties metų – tik 200 tragiškos praeities žmonių. Tačiau kai reikia pateikti finansinę ataskaitą, konstatuojama, jog
simbolinį nario mokestį atneša tik kas antras iš jų.
A. Vaitiekūnas ir D. Satkevičienė pabrėžė, jog tebėra populiarus sąjungos respublikinis sąskrydis, kasmet rengiamas Ariogaloje. Kupiškėnų, nors ir nebe tiek daug kaip pirmaisiais metais, ten nuvyksta. Pasak D. Satkevičienės, ten ji išgyvenanti daug jaudinančių minučių – kupiškėnų susitikimo vietos ieško ir kitose Lietuvos vietose gyvenantys iš gimtojo rajono išvežti Sibiran kraštiečiai ar jų vaikai, vaikaičiai.
LTPK sąjungos rajono skyriaus kalbintų atstovų nuomone, vis dėlto galima pasidžiaugti, jog yra įamžintos su tremtimi, su kova už Lietuvos laisvę
susijusios vietos ir savo gyvybes paaukojusieji žmonės. Labai nuoširdžiai tuo rūpinasi Alizavos,
Subačiaus seniūnijose gyvenantys sąjungos nariai.
Vien Kupiškyje – penkios atmintinos vietos. Gedulo ir vilties dieną kasmet jose padedama gėlių, uždegama žvakučių. Ir šiandien iš pat ryto aplankysią tas vietas. Tremtinių eisena į geležinkelio stotį, iš kurios trinksėjo ešelonai su
pasmerktaisiais nežiniai ir kančioms, išliks nuotraukose. Senyvo amžiaus, ligotiems tremtiniams, politiniams kaliniams toks kelias jau per sunkus.
Pavasarį įvykusioje LTPK sąjungos ataskaitinėje konferencijoje Kaune jos dalyviai išgirdo savų vadovų prašymą sužinoti žuvusių Lietuvos laisvės kovotojų motinų palaidojimo vietas, nes yra sumanymas jų kapelius papuošti specialiomis lentelėmis. A.Vaitiekūnas tikisi, kad šiame darbe jiems patalkininkaus ir partizanų šeimas pažinoję
rajono gyventojai, o gal toks projektas būtų priimtinas ir kraštotyrininkams.
A.Vaitiekūnas sakė, jog kai kurios rajono bendrojo lavinimo mokyklos domisi ir jų sąjungos sumanytais renginiais. Antai pernai Algimanto partizanų būrio takais keliavo moksleivių iš Anykščių, Panevėžio rajonų, o kupiškėnams atstovavo Palėvenėlės pagrindinės mokyklos auklėtinių grupė. Šie moksleiviai vėliau džiaugėsi, jog tiek daug naujo pamatė ir sužinojo.