Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PO įTEMPTO DARBO TELEVIZIJOJE €“ į VAIKYSTÄ—S MIESTÄ…

Gaila MATULYTÄ–

2005−07−16

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pašnekesiui su Pauliumi Skuču susėdome prie Atodūsių tilto. Ne dūsauti. Tiesiog pasikalbėti, kiek jaunas žmogus gali pasiekti, jeigu jis turi originalių idėjų, daug noro jas įgyvendinti ir nuoširdų žvilgsnį į jį supantį pasaulį.
Tai toli gražu ne pirmas dvidešimtmečio Pauliaus interviu. Be galo užimtą ir talentingą jaunuolį kalbino jaunimo leidinių žurnalistai. Juk ir jo paties žurnalistinė veikla prieš penketą metų prasidėjo Lietuvos televizijos jaunimo laidose “Ant palangės”, “Plius ir minus”, vėliau jis “įklimpo” į “Dainų dainelę”, “Mažųjų žvaigždžių valandą”, reportažus suaugusiesiems laidoje “Keliai. Mašinos. Žmonės.” Ir netgi rimtąją publicistiką “Lietuvos ryto" televizijoje.

Kas tave traukia sugrįžti į Kupiškį?
Šiame mieste gimiau 1984 m. spalio 5 d. Kol tėvai studijavo tuometinėje Muzikos akademijoje, iki trejų metų gyvenau pas senelius Eleonorą ir Petrą Vaičeliūnus. Vėliau dažnai atvažiuodavau į Kupiškį. Ir dabar čia sutinku ne vieną brangų žmogų.
Atvykęs čia ir išėjęs pasivaikščioti su seneliais, išgirsdavau daug įdomių pasakojimų, kaip augo miestas, kaip mano gimimo metais buvo pastatyta užtvanka ir atsirado Kupiškio marios.
Nors nedažnai dabar čia atvažiuoju pas močiutę, labai vertinu mažo miestelio ramybę, gera atsipalaiduoti nuo įtampos sostinėje.
Didžiąją gyvenimo dalį praleidai sostinėje?
Aš ten augau, ėjau į darželį, mokyklą. Būdamas penkerių, įstojau į “Ąžuoliuko” berniukų chorą, kurį lankiau 12 metų. Baigdamas tą mokyklą, laimėjau dirigentų konkursą. Meno vadovas Vytautas Miškinis kvietė mokytis dirigavimo ir chorvedybos. Tačiau pabandęs mėnesį, viską mečiau.
“Ąžuoliuke” praleisti metai man padėjo tapti žmogumi. Geri draugai, kelionės, bendravimas su žmonėmis – visa tai labai praturtino mane kaip asmenybę. Kiek žinau, nė vienas iš mano pažįstamų, lankiusių šį chorą, netapo kriminalų herojais, o įgijo įvairias visuomenėje gerbiamas specialybes.
Kaip tavo gyvenime atsirado televizija?
Vieną dieną mokyklos draugas pasiūlė išbandyti darbą televizijoje. Jis darbavosi laidoje jaunimui “Ant palangės”. Tuo metu buvo kuriama nauja laida “Plius ir minus” ir skelbiamas laidos vedėjo konkursas. Atranką sėkmingai įveikiau. Tuomet man buvo penkiolika.
Kiek pamenu, pirmą interviu rengiau su Vilniaus jaunimo klubo vadybininku. Turėjau sąsiuvinį prirašytą daug klausimų. Buvau stropus žurnalistas (juokiasi). Tačiau vėliau įpratau kalbėti laisvai, klausinėti be ypatingo pasiruošimo.
Iš pradžių nedrąsu buvo priprasti prie kamerų, mikrofonų, kompiuterinės įrangos. Būdavo, ateinu vienas į studiją, atsisėdu ant grindų, stebiu, pabandau, kaip ši technika veikia. Pamažu prisijaukinau tą aplinką.
Laidoje “Plius ir minus” dirbome vien jaunimėlis. Laidas teko rengti nuo A iki Ž.. Kūrybiniam darbui susirinkdavome po pamokų, vėliau traukdavome prie ežerų. Džiaugiuosi, kad tuomet susibūrė be galo vieninga komanda. Jaunimo laidų režisierė Danutė Keturakytė mus tyliai stebėdavo, leido reikštis jaunam žmogui aktualiomis temomis.
Į atmintį įsirėžė reportažas apie narkomanus. Už jį gavome tarptautinės AIDS organizacijos apdovanojimą. Siužeto dėka suvokiau narkotikų žalą ir niekada jų nepabandžiau.
Jau tada ėmiau suprasti, kad žiniasklaida yra galinga jėga. Jei pasitelkiamos teisingos priemonės, visada galima laimėti mūšį. Didžiavomės galėdami tais pačiais koridoriais vaikščioti su patyrusiais TV žurnalistais ir juos vadinti kolegomis.
Pirmieji žingsniai televizijoje išmokė elgtis galantiškai, išgirsti ir suprasti kitą žmogų, žiūrėti į jį pagarbiai. Tai galbūt atsinešiau ir iš prigimties, iš senelių bei tėvų auklėjimo.
Televizija – tai minčių, kalbos ir judesio dermė. Privalai gerai atrodyti, aiškiai reikšti mintis.
Tuomet visi dirbome iš idėjos. Nestigo entuziazmo, nereikėjo pripažinimo ir apdovanojimų. Nesiekiau būti žvaigžde.
Po dvejų metų laida “Plius ir minus" baigėsi. Nauja valdžia nusprendė, kad tokių laidų jaunimui nereikia. Žinojome, kad šis gražus gyvenimo etapas baigsis.
Ar buvo liūdna pasitraukti iš ekrano?
Tikėjau, kad tai ne pabaiga. Laidos komanda išsiskirstė kas sau. Daugelis atsidėjo baigiamųjų klasių mokslams. Tačiau aš, prieš išeidamas iš televizijos, nulipau aukštu žemiau į muzikos redakcijos skyrių. Ten dirbusiai Irenai Didžiulienei pasakiau, kad noriu vesti “Dainų dainelę”. Tuo metu jau buvo paskirtas vedėjas, tad man rado kitą užsiėmimą – kalbinti atlikėjus. Tai buvo naujo vėjo gūsis konkurso istorijoje. Pertraukėlėse tarp dainų buvo pristatomi vaikai, jų mintys, jų miestai. Iš pradžių interviu filmuodavome iš anksto, vėliau transliavome tiesiogiai.
Pabandžiau tą patį daryti laidai “Mažųjų žvaigždžių valanda” "Forum palace" rūmuose. Kažkas suskaičiavo, kad per dvejus metus pakalbinau apie 3000 vaikų.
Prieš dvejus metus Vaikų gynimo dienos (birželio 1 d.) proga pirmą kartą šalyje buvo sumanytas LTV tiesioginio eterio projektas “Dainų tiltas per Lietuvą”. Man kartu su Medeina Čijauskaite pasiūlė jį vesti. Tai buvo tarsi iššūkis. Žinojau, kad mano žodžiai skambės tiesiogiai didžiuliuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Studijoje tvyrojo įtampa, tačiau man pasisekė kalbėti natūraliai. Viskas pavyko puikiai.
Kokią studijų sritį planavai pasirinkti?
Neblogai išlaikęs egzaminus, stojau į Muzikos ir teatro akademiją, kino ir teatro vadybos fakultetą. Egzaminatoriai, kurie buvo mano pažįstami iš televizijos, perspėjo, kad įstojus teks daugiau dėmesio skirti mokslams. Tačiau netrukus aš sutikau dirbti ir trečioje laidoje – “Keliai. Mašinos. Žmonės.”
Kuo praturtino laidos suaugusiems?
Tai buvo kitokio pobūdžio laida: nauji automobiliai, greitis, policijos pareigūnai. Augau drauge su vaikais ir su suaugusiais.
Darbas televizijoje leido iš arčiau stebėti šalies garsenybių gyvenimą. Būdamas aštuoniolikos, pašnekinau prezidentą Rolandą Paksą. Mėnesį tariausi dėl susitikimo. Turėjau galimybę su juo praleisti pusdienį. Iš R. Pakso namų Antakalnyje jo motociklu, lydimu apsaugos policijos, lėkėme į Turniškes, vėliau skridome lėktuvu. Su prezidentu buvo paprasta bendrauti, jis supranta jaunimą. Valdas Adamkus – jau kitos kartos žmogus. Pokalbiai su juo būdavo gerokai oficialesni, juntamas atstumas, prezidentas į klausimus atsakinėjo standartiniais lozungais.
Rengiant reportažus, teko klausinėti ne vieną ministrą, dalyvaudavau vakarėliuose, bendravau su daugeliu Lietuvos muzikos pasaulio žvaigždžių.
Šalia darbo televizijoje teko vesti ne vieną renginį: “Dainų dainelės” apdovanojimus prezidentūros kieme, Vilniaus oro balionų festivalį, Operos ir baleto teatro vasaros sezono atidarymą Trakuose ir kt.
Po keleto metų, praleistų projektuose “Dainų dainelė” ir “Mažųjų žvaigždžių valanda”, supratau – užtenka.
Kokie keliai nuvedė į Suomiją?
Pernai nusprendžiau pasitraukti iš televizijos. Viską palikęs (mokslą čia, draugus, gerą darbą), pagal Erasmus programą penkiems mėnesiams išvykau mokytis į Suomiją - J. Sibelijaus tarptautinę kultūros vadybininkų akademiją.
Vis dėlto geri santykiai su Lietuvos televizija nenutrūko. Kolegos atvykdavo pas mane į Helsinkį, parsiveždavo į Lietuvą reportažams.
Prieš išvažiuodamas žinojau, kad dirbsiu Lietuvos Respublikos ambasadoje Suomijoje. Greitai prigijau ten, turėjau kabinetą, vairavau diplomatų automobilį, ambasadorių Andrių Brūzgą lydėdavau į renginius, organizuodavau lietuviškas šventes. Ambasadoje dirbantys lietuviai tapo antrąja mano šeima.
Iš Suomijos grįžau šių metų kovo pabaigoje. Po savaitės mane “pasigavo” “Lietuvos ryto televizija”.
Ar tau buvo priimtina aštrioji publicistika?
Supratau, kad teks dirbti koja kojon su tokiais žurnalistikos vilkais kaip Henrikas Vaitiekūnas, Algimanta Žukauskienė. Tai buvo sudėtingas darbas vienam žmogui: nuo temos sugalvojimo, filmavimo komandos surinkimo, iki montažo, muzikos takelių parinkimo. Juk keli filmavimai turėjo sutilpti į 15 min. siužetą.
Pamenu, pirmoji tema buvo apie lemiamą sekundę – kai kelyje netyčia partrenkiami žmonės. Daug vargo buvo, kol įtikinau nuteistuosius Pravieniškėse kalbėti viešai apie netikėtai pasisukusį jų likimą.
Vėliau per keletą mėnesių teko rengti laidą apie žolės degintojus. Drauge su aplinkosaugos pareigūnais dalyvavau pasaloje. Buvo reportažai ir apie kapinių madas, riedučius pamėgusį verslininką, apie sveiką gyvenimo būdą (kalbinau Andrių Mamontovą ir Ezopą), apie Pumpėnų kaimą supykdžiusią labdarą, apie Kauno gamyklos griuvėsiuose dingusį žmogų. Vieno reportažo metu teko skristi Prienų gyventojo savadarbiu lėktuvu, kurį jis man leido keletą minučių pilotuoti.
Rengdamas publicistinę laidą, patiri daug įdomių įspūdžių, tačiau tai beprotiškai sunkus darbas. Privalai tarsi kempinė sugerti į save visą informaciją ir tinkamai ją atspindėti laidoje.
Po paskutiniųjų siužetų supratau – nebeturiu jėgų. Įtemptas darbas ir nuovargis atsiliepė sveikatai, nebebuvo naujų minčių. Laidos kūrėjai leido pailsėti savaitę, kitą. Nusipirkau motorolerį, lakstydavau Vilniaus gatvėmis, tačiau vėjas nuovargio neišpūtė. Net ir prašomas sugrįžti, laidą palikau.
KÄ… veiki dabar?
Jau kurį laiką ilsiuosi nuo sudėtingų darbų. Savaitę praleidau Kupiškyje pas močiutę. Man patinka ramus šio miestelio gyvenimas, gamta. Juk Vilniuje net nerasi vietos kur nusimaudyti. O čia ir žmonės daug ramesni. Atrodo, kad laikas teka su tavimi. Nereikia nuolat žiūrėti į laikrodį – visai kaip vaikystėje.
Prieš keletą dienų iš Samo (Sauliaus Urbonavičiaus) gavau pasiūlymą tapti laidos Tango TV vedėju. Pirmadienį susitiksime ir, manau, neatsisakysiu. Muzika yra labai artima mano sielai, vėl bendrausiu su Lietuvos muzikos žvaigždėmis. Šioje laidoje nereikės galvoti temų ar montuoti siužetų. Daugiau laiko liks mokslams.
Turbūt ir asmeniniam gyvenimui, meilei?
Pastaruoju metu darbas pasigrobdavo visą laisvalaikį. Po darbų nebesinorėjo lėkti į vakarėlius.
Prieš mėnesį susipažinau su 21-erių metų TV 3 žurnaliste. Sužavėjo tai, kad jos gyvenimo būdas panašus į manąjį: abu nuolat skubame, ji pasinėrusi į profesionalųjį sportą – sprintą. Tačiau sukdamiesi toje pačioje TV virtuvėje galime suprasti vienas kitą, dėl daug ko pasitarti. Manau, kad artimas žmogus turi būti toks, į kurį galėtum visada atsiremti.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 086 658

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]