|
|
|
Amatų gijos PO PENKIS KEPALUS... Å¡IMTUS KARTų
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2005−03−29 |
AdomynÄ—s kraÅ¡to senimo tvirtinimu, anksÄiau kiekvienas kaimas turÄ—jo pripažintÄ… naminÄ—s duonos kepÄ—jÄ…. Paties bažnytkaimio gyventojai už tokio garbingo darbo iÅ¡manymÄ… lenkia galvas prieÅ¡ MarijonÄ… VilnonienÄ™.
Pasak 85-ojo gimtadienio laukianÄios, artimuosius ir aplinkinius savo iÅ¡vaizdos ir dvasinio grožio derme džiuginanÄios M. VilnonienÄ—s, jos vyrui Baliui užsibrėžus pasistatyti trobÄ… apie 1958 metus, nÄ— minties nebuvo, kad joje apsieisiÄ… be senovinÄ—s krosnies ir vaikai bus sotinami pirktine formine duona. Juolab kad ir Å¡eima buvo didelÄ— - Vilnoniai užaugino keturias dukteris ir keturis sÅ«nus.
Jų krosnyje tilpdavo penki kepalai - tiek duonos savai šeimai užtekdavo dviems savaitėms.
PaÅ¡nekovÄ— negalÄ—jo pasakyti, kieno atsiliepimas, kad jos kepta duonutÄ— gardi, lÄ—mÄ—, kad tokių užsakymų jai bÅ«tų nuolat. NetrÅ«kdavo kolÅ«kyje Å¡venÄių, talkininkų, o ir pirmininkas, gavÄ™s iÅ¡ rajono valdžios paliepimÄ… prie rajono ribos sveÄius sutikti su naminÄ—s duonos kepalu ar kad tokios dovanos reikia kam nors sostinÄ—je, labai dažnai kreipdavosi ir į jÄ…. Kartais “tikros duonutÄ—s†iÅ¡kepti jos papraÅ¡ydavo ir vienu metu jų bažnytÄ—lÄ™ aptarnavÄ™s kunigas. MarijonÄ… daug kas kviesdavo įvairiomis progomis ruoÅ¡ti vaiÅ¡ių ir bÅ«tinai praÅ¡ydavo iÅ¡kepti joms ne tik pyrago, bet ir duonos.
Dabar M. Vilnonienė pasakojo: “Kol turėjau sveikatos, buvo krosnis, visi rakandai duonai kepti, tol niekam tokios paslaugos ir neatsakydavau. Kartais vieno kepimo ir neužtekdavo.
Nors, pasak ponios Marijonos, savarankiÅ¡kai pirmÄ…jÄ… duonÄ… iÅ¡kepÄ— jau bÅ«dama VilnonienÄ—, taÄiau kaip viskas daroma, buvo įsidÄ—mÄ—jusi stebÄ—dama savo mamos visÄ… tÄ… ruoÅ¡Ä…. Jaunamartei reikÄ—jo duonkubilio ir jai daugybÄ™ metų tarnavo uoÅ¡vio Jono Vilnonio padarytas rakandas.
Iš ilgametės patirties moteris pabrėžia, jog duonos minkštumą, kepalo gražią išvaizdą daug lemia miltų kokybė. O kepinio skonis - pagal šeimininkės nuo vieno kepimo iki kito išlaikomą raugą.
Moteris pabrėžė, jog krosnį kūrendavo beržinėmis arba alksninėmis malkomis ir to darbo kitam nepatikėdavo. Tinkamiausias laikas duonai pašauti būna tada, kai krosnies vidaus buvęs juosvumas jau visai išbalsvėjęs, net iki rausvumo.
M. Vilnonienė girdėdavo kitas šeimininkes bėdojantis, jog kai kurių kepimų duona būdavo išsižiojusiais šonais. Jai tokio broko pavykdavo išvengti, nes žinojo, kad kepalus reikia šauti į tokio karštumo krosnį, jog iš karto pradėtų dėtis plutelė. Pagal plutos spalvą spręsdavo, ir kada duona jau iškepusi. Ištrauktus kepalus visada apglaistydavo saldytu vandeniu, todėl paviršius ne tik suminkštėdavo, bet ir blizgėdavo. Prariekdavo tik visiškai atvėsusią duoną.
Nors, pasak M. VilnonienÄ—s ir jos amžininkių, dabar į parduotuves privežama labai daug rÅ«Å¡ių ir skanios duonos, taÄiau prilygstanÄios kaimo moterų kepamai vis tiek nebÅ«na.
M. VilnonienÄ— prisiminÄ— ir jos vaikystÄ—je bÅ«davusias javapjÅ«tes. Tam darbymeÄiui iÅ¡ anksto ruoÅ¡davosi ir jos senelis Rokas ApÅ¡ega, gyvenÄ™s Kinderiuose. Jau bÅ«damas Å¡imtametis (mirÄ— sulaukÄ™s 113 metų), jis rugių kirsti eidavo apsiavÄ™s iÅ¡ karnų nupintomis vyžomis. Ä®sidÄ—mÄ—jusi ir tai, kaip senelis stebÄ—davo, ar gerbiama, tausojama duona. Jos atriekdavo tÄ—vas ir, kol Å¡eima sotindavosi, duonos kepalas bÅ«davo ant stalo.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—.
|
