Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

APIE MADAS, POPULIARUMĄ IR NUĖJIMĄ UŽMARŠTIN

Gintaras JURGĖLAS

2007−04−21 7

Mada yra vienas iš pačių didžiausių pasaulio tironų. Ji yra apėmusi visas mūsų gyvenimo sritis. Tada, kai aš pats gimiau, buvo beveik būtina visus gimusius berniukus pavadinti gražiu vardu Gintaras. Dabar jokiame vaikų darželyje ar mokykloje tokio vardo nebeišgirsi. Po kiemus laksto deivydai, dovydai, lukai...
Kiekvienais metais keičiasi ir aprangos diktatas. Šiemet garsiausi pasaulio dizaineriai siūlo griežto kirpimo paltuką. Jokios plevenančios romantikos, didelių stačių apykaklių ir raukinių. Atrodo, lyg griežtas drabužio siluetas turėtų pažaboti lauk besiveržiančią širdį, kad tik ji neužsimanytų pasiganyti nuodėmingoje pagundų pievoje.
Tik Lietuvos politiniame pasaulyje mada nesikeičia. Jei nori būti išgirstas ir pretenduoji gauti nors ir ne didelę populiarumo dozę, privalai vadintis kažkokiu liberalu. Beje, juo būti visai nebūtina, svarbu – juo vadintis.
Seniai seniai, dar tais laikais, kai centristai suvalgė liberalų partiją ir Lietuvos politiniame pasaulyje tapo žinomi liberalcentristų vardu, dažnas politinis sukrutėjimas savo pavadinimą ėmė puošti papuošalu liberal. Atsirado buvusio prokuroro vadovaujami socialliberalai. Pamirškime nesusipratimą, kad kažkokiems liberal vadovauja prokuroras. Tačiau kaipgi logiškai gali paaiškinti samplaikas socialis (lotyniškai “visuomeninis„) ir liberalis ( lotyniškai “laisvas„) ? Nesusipratimas, ir tiek.
Kai visoje Lietuvos spaudoje tapšnotoju vadinamas pašalintasis prezidentas ar jo patarėjai pagaliau suprato, kad vedinys liberaldemokratai (liaudies valdžia ir laisvas) yra suvestinis absurdas, pradėjo šio pavadinimo po truputį atsisakinėti. Dabar jie yra tiesiog Tvarka ir teisingumas. Suprantama, aišku ir teisinga.
Galų gale nuo zuokininkų atsiskyrę gal ir liberalių pažiūrų politikai įkūrė naują partiją ir pavadino ją liberalų sąjūdžiu. Tikrai laisviems Lietuvos žmonėms atrodė, kad tai gali būti bene vietintelė partija, už kurią ne sarmata atiduoti savo balsus. Atrodė.
Prasidėjo, o dabar jau ir baigėsi Vilniaus mero rinkimai, kuriuose tie grynieji liberalai palaikė paksistų kandidatą į merus. Liberalų sąjūdis dėl kažkokio sumauto antraeilio posto dar kartą pademonstravo, kad ir nauja, dar nespėjusi į konjunktūros liūną nuskęsti partija, su visais savo garbės žodžiais akimirksniu gali prarasti atsirandančius savo rėmėjus ir pavirsti eiline politine banalybe.
Šiandien dar neturime tikslo šios partijos “pastatyti į vietą„, bet įdomu, ką apie tą žingsnį mano patys politikai.

Rimantas Navanglauskas (Liberalų sąjūdžio Kupiškio skyriaus pirmininkas):„ Paksininkų palaikymas man, žinoma, nepatinka, bet kažkodėl neužkliūna visos kitos partijos, kurios įvairiuose Lietuvos miestuose ar rajonuose nuėjo su paksininkais ir darbiečiais.
Jei kalbame tik apie situaciją Vilniuje, mes žinome, kad kitos partijos, tarp jų ir konservatoriai, buvo pradėję derybas su zuokininkais. Mūsų pagrindinis oponentas yra būtent A. Zuokas, bet jei į merus būtų ėjęs R. Paksas, jo tikrai mūsų partija nebūtų palaikiusi. Dabar buvo rastas kažkoks kompromisas.„

Tomas Josas (buvęs Panevėžio meras, buvęs Askrities viršininkas, dabar į Panevėžio miesto Tarybą patekęs pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys): “Man sudėtinga vertinti, nes aš nesu tos partijos narys. Manau, kad tas žingsnis buvo sudėtingas jiems patiems, bet žengtas ne visai laiku ir pasukta ne su ta partija. Visi puikiai žinom, kad liberaldemokratams vadovauja žmogus, grubiai pažeidęs Konstituciją ir pašalintas iš prezidento pareigų. Aš tikiu žiniasklaida, kuri skelbia, kad tai yra tik pirmas žingsnis R. Paksui sugrąžinti į Vilniaus mero postą, kuris yra jo siekių lubos. Mano galva, tokį žingsnį liberalai galėjo žengti nebent tada, jei Vilniui būtų grėsęs žemės drebėjimas. Tas žingsnis buvo neapgalvotas arba “labai gerai apgalvotas„.
Liberalų sąjūdis po truputį augino savo reitingus. Man imponavo tos partijos Seimo nariai. Dabar pasikalbėjus su žmonėmis, aiškėja, kad nemaža jų dalis nebalsuos už Liberalų sąjūdį per ateinančius Seimo rinkimus, jeigu liberalai nepateisins to savo žingsnio. Bet aš nežinau, kaip jį būtų galima pateisinti.
Visoje Lietuvoje po rinkimų susiformavo daug įvairiausių keistų politinių koalicijų, bet Liberalų sąjūdis iki Vilniaus mero rinkimų sugebėjo išlikti nesusitepęs. Aš dalyvavau rinkimuose tos partijos sąraše, tuo didžiavausi ir visiems sakiau, kokia tai yra “faina„ partija ir visus susidomėjusius politika agitavau stoti į ją arba balsuoti už jos kandidatus. Dabar tą agitaciją man jau teks pristabdyti, kol aš suprasiu tikrą to žingsnio esmę.„
Nuo savo motininių partijų atskilusios polikų grupės ne kartą Lietuvos politikos istorijoje bandė kurti nepriklausomus politinius darinius. Buvo tokia Socialdemokratija 2000, atskilusi nuo socdemų; Liaudies partija, atskilusi nuo konservatorių, ir dar nemažai kitų partijėlių. Dabar tuos smulkius politinius judėjimus retas ir beatsimena. Dar net nepradėjusios savo veiklos jos nuėjo užmarštin. Atrodė, kad vieninteliai liberalsąjūdiečiai gali pranokti gemalą, iš kurio jie išsirutuliojo, bet tokie žingsniai, kokie buvo padaryti Vilniuje, verčia manyti, kad ir ši nauja partija jau yra užkrėsta Lietuvos politikos bacilomis, dėl kurių žmonės paprasčiausiai ignoruoja rinkimus. O jau tada prasideda politikų aimanos – Lietuvos žmonės neaktyvūs, apolitiški, negali išsirinkti valdžios...