Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

IŠTIKIMAS PEDAGOGIKAI, ŽVEJYBAI, KOMPIUTERIJAI IR VAIDYBAI

Banguolė ALEKNIENĖ

2007−04−19 8

Jau beveik penki mėnesiai Kupiškio Povilo Matulionio vidurinei mokyklai vadovauja greit keturiasdešimtmetį peržengsiantis Rimvydas Latvys. Kupiškėnai jį pažįsta ir kaip „Provincijos“ teatro narį, ir kaip gerą kompiuterių specialistą bei informacinių technologijų mokytoją.
Šioje mokykloje jis pradėjo dirbti 1992 m. baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo matematiką ir informatiką. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė jo darbovietė. Tiesa, R. Latviui teko padirbėti antraeilėse pareigose valstybinės mokesčių inspekcijos rajono skyriuje, AB „Durpeta“, nes tose įstaigose stigo kompiuterių specialisto ir nebuvo be jo kam to darbo imtis.
Tačiau 2001 m. iškilus dilemai, ar likti mokykloje, ar mokesčių inspekcijoje, jis pasirinko širdžiai mielesnę pedagogiką.
Tad su R. Latviu ir pasikalbėjome apie pirmuosius vadovavimo mokyklai žingsnius ir kitus gyvenimo niuansus.

Ar sunku būti pranašu savam kolektyve?

Nelabai. Aišku, reikėjo apsiprasti su pasikeitusiu statusu. Iš pradžių buvo lyg ir nesmagu kolegoms kažką nurodinėti, aiškinti. Tačiau kai pamatai, jog žmogui padėjai išspręsti darbo problemą, sėkmingai patarei, tai tas kompleksas ir išgaruoja.

Kokias naujoves mokykloje jau spėjote įgyvendinti?

Iki šių metų pradžios mokykloje įrengėme vaizdo kameras. To prireikė visų pirma pačių moksleivių saugumui, tai naudinga ir tausojant mokyklos inventorių. Juk į mūsų mokyklą ateina ne tik savi mokiniai, bet glaudžiasi ir vakarinės klasės, po pamokų vyksta įvairios treniruotės sporto salėje. Vaizdo kameros tikrai pasiteisino. Greičiau galime spręsti moksleivių tarpusavio konfliktus. Pavyzdžiui, jei kas apsistumdė ar nuplėšė palangę, dabar jau nebegali išsisukti, sakydamas, jog to nebuvo. Žinoma, vaikų peštynės persikėlė į kitas vietas, kur vaizdo kameros jų nebeužfiksuoja, bet tie taškai yra žinomi ir mokytojai jų be dėmesio nepalieka.
Kita naujovė - „Pamirštuko kraitelė“, kuri yra direktoriaus kabinete. Mokiniai, neatsinešę į mokyklą sąsiuvinio, piešimo lapo ar tušinuko, čia jų gali gauti.
Mokykloje atsirado ir spintelė „Sugertukas“. Joje vaikai gali palikti surašytas savo mintis apie viską, kas jiems aktualu mokykloje. Pavyzdžiui, tik tokiu būdu sužinojome, kad mokiniams per mažai 10 min., kad spėtų po pamokų susirinkti į autobusiuką, vežantį namo. Tad tą laiką prailginome iki 20 min.

Kaip šias naujoves įvertino mokyklos bendruomenė?

Nei iš tėvų, nei iš vaikų nusiskundimų jomis negirdėjome. Pavyzdžiui, mokiniai vaizdo kameras sutiko labai entuziastingai. Jiems buvo paaiškinta, kur jos bus ir kodėl. Tiesa, iš pradžių mokytojai ir aptarnaujantis personalas buvo sunerimę. Jiems atrodė, kad bus sekamas jų darbas. Tačiau yra griežtos taisyklės, kuriose pabrėžta, kad tokiu būdu draudžiama kontroliuoti personalo darbą. Be to, yra komisija, sudaryta iš mokyklos vadovų, mokytojų ir kitų darbuotojų, kuri analizuoja vaizdo kamerų įrašus. Per mokinių sąšauką esam informavę, jog ta analizė nebus viešinama. Apie vaizdo turinį žinos tik tie, ką asmeniškai lies viena ar kita spręstina situacija.

Kokių sumanymų dar nespėjote įgyvendinti?

Tikimės, kad mokinių tėvai gausiai paaukos po 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio mūsų mokyklai. Iš tų pinigėlių svajojame kitąmet nors penktokams nupirkti asmenines metalines spinteles, kuriose vaikai galėtų laikyti savo drabužius, sportinę aprangą, kai kurias mokymosi priemones. Mokyklos rūbinėje būtų mažesnė grūstis, palengvėtų mokinių kuprinės. Viena tokia spintelė kainuoja nuo 120 iki 150 Lt.
Taip pat norime mokykloje įrengti du ar tris kambarius, kuriuose per pertraukas vaikai galėtų pažaisti, išlieti jaunatvišką energiją, tarkim, mušdami būgnus, trimituodami ar boksuodami „kriaušę“.

Kur semiatės įkvėpimo naujovėms?

Teko susipažinti su Suomijos, Vokietijos, Vengrijos mokyklomis, dalyvauti ne viename seminare. Tad tokios pažintinės kelionė visuomet duoda stimulą įvairiems sumanymams. Be to, įsiklausau ir į mokytojų kolektyvo pasiūlymus. Tos idėjos ne mano vieno, bet viso mūsų mokyklos kolektyvo inicijuotos. Aš tik padėjau jas realizuoti.

Kuo dabar skiriasi jūsų darbo diena nuo tos, kai buvote tik mokytojas?

Anksčiau pamokoms pasibaigus užverdavau mokyklos duris ir buvau laisvas. Dabar reikia į darbą ateiti ir anksčiau, o išeiti - vėliau. Savaitgaliais irgi sulaukiu įvairių darbinių skambučių. Reikia spręsti daug ūkinių reikalų, dėl kurių būnant mokytoju galvos sukti nereikėjo.

Ar suderinami dalykai, pedagogas ir aktyvus politikas?

Nesu aktyvus politikas. Manau, kad nebūtinai turi būti išrinktas, kad galėtum siūlyti idėjas. Jas galima teikti ir per savosios partijos centrinę valdybą, komitetus.
Mūsų mokykloje išties dirba daug politiškai aktyvių žmonių. Prieš savivaldybių rinkimus buvom visi kolegos, nors ir atstovaujantys skirtingoms partijoms, susirinkę padiskutuoti. Visi pasisakėme už tai, jog į rajono Tarybą būtų išrinkta kuo daugiau pedagogų. Politine veikla užsiimantys mokytojai yra pilietiškumo pavyzdys savo mokiniams.
Tačiau esu už tai, kad politikai būtų profesionalai, išugdyti per mokymus, studijas, kad politika būtų specialybė.

Ar artistiniai gabumai padeda darbe?

Aišku, padeda. Juos pasitelkus galima užkirsti kelią konfliktinei situacijai arba ją sušvelninti. Tiek tarp mokytojų, tiek tarp vaikų būna nereikalingų ambicijos proveržių. Iš pirmo žvilgsnio globali problema po mažyčio gyvenimiško spektakliuko – visiškai ne tokia reikšminga pasidaro.

Jūsų mokyklos pedagogai šiemet šauniai pasirodė per Teatro dieną. Ar tai jūsų sumanymas?

Šiemet išleidžiame paskutiniuosius abiturientus. Mokytojai labai nori surengti įsimintiną, netradicinę išleistuvių šventę. Tad nutarta šiai progai parengti vaidinimą. Idėjų generatorė buvo mano pavaduotoja Zita Navackienė. Gat tikrai mokiniai ilgai prisimins, kad jiems vaidino mokytojai.

Nors senokai nuspręsta, bet ne visi pritaria, kad Povilo Matulionio mokykla būtų tik aštuonmetė. Koks jūsų požiūris?

Pavyzdžiui, Suomijoje lankiausi trijų aukštų mokykloje. Pirmajame mokosi pradinukai, antrajame veikia aštuonmetė mokykla, o trečiajame - gimnazija. Vaikai labai didžiuojasi kopdami mokytis iš vieno aukšto į kitą. Įkopti į trečiąjį - jiems yra garbingiausia.
Įvairiai galėtų būti ir pas mus. Tačiau esamą padėtį lemia ir švietimo politika, ir ,be abejo, mažėjantis mokinių skaičius.

Kas jūsų darbe yra sunkiausia?

Gal per mažai dar dirbu, kad suprasčiau, kas sunkiausia. Viską bandau įsisavinti.

Ar lieka laiko mėgstamiems laisvalaikio užsiėmimams?

To laisvo laiko vis mažiau, bet stengiuosi nepraleisti repeticijų „Provincijoje“. Nuo vaikystės, kuri prabėgo netoli Jurgiškio ežero, Linkiškių kaime, mėgstu žvejoti. Su meškere mane galima pamatyti tik pavasarį ir vasarą. Poledinė žūklė nevilioja. Su gera kompanija mėgstu sulošti preferansą arba „Kingą“. Panašiais kompiuteriniais žaidimais nesižaviu. Man žaidimas, tai pirmiausia bendravimas su realiu žmogumi.

Kokia, jūsų manymu, būtų gero mokytojo ir gero vadovo sėkmės formulė?

Galbūt būti tokiu žmogumi, kad kiekvienas tavyje matytų draugą, pagalbininką, jaustų pasitikėjimą tavimi.
Juk visi - ir laimingi, ir nusivylę, ir atstumtieji – ilgisi šilto bendravimo, supratimo.