Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ILGO GYVENIMO RAKTAS – RAMYBĖ IR DARBŠTUMAS

Jurgita ŽIUKAITĖ

2007−04−17 2

Įspūdingas jubiliejus – 100 metų – pasibeldė į Petro Žiuko, gyvenančio Maksvyčių kaime (Noriūnų sen.) gyvenimo duris.

Penktadienį jubiliato pasveikinti atvykę Savivaldybės administracijos direktorius Žilvinas Aukštikalnis, buvęs Noriūnų seniūnijos seniūnas Audronijus Zulonas, jo pareigas laikinai einanti Irena Barčienė, „Sodros“ Kupiškio skyriaus direktorės pareigas laikinai einanti Gražina Tonkienė, pavaduotoja pensijoms Vlada Stasėnienė buvo maloniai nustebinti tvirtos šimtamečio sveikatos, jaunatviškos išvaizdos. Solidžią sukaktį išduoda tik įrašai asmens dokumentuose.
Senolio gimtinė – už poros kiemų nuo dabartinės jo sodybos, kurioje gyvena kartu su žmona Anele, skaičiuojančia 83-ius metus. Bendru gyvenimo keliu Petras ir Anelė (iki santuokos – Kručaitė) žingsniuoja nuo 1951 metų. Smalsavome, kaipgi ši pora susiėjo. Iš Pajuodupės kaimo kilusi šimtamečio žmona pasakojo tarnavusi pas žmones, Maksvyčiuose giminių turėjo, o su Petru suvedė darbas kolūkyje. Garbusis sukaktuvininkas jame triūsė prie lauko darbų, tapo garbės kolūkiečiu.
„Atitiko kirvis kotą“, - sakė šimtametis apie savo santuoką su Anele. Ilgaamžis kartu su žmona užaugino dvi dukras. Jolita Kavoliūnienė gyvena Kupiškyje, Dalia Barzdžiukienė - Utenoje. Sukaktuvininkas džiaugiasi giminės atžalynu: keturiais anūkais ir vienu proanūkiu.
Pats P. Žiukas kilęs iš septynių vaikų šeimos. Augę 3 seserys ir 4 broliai, Petras – jauniausias. Du broliai išvykę – vienas į Argentiną, kitas į Urugvajų, ir dingę kaip į vandenį.
Ko gero, nė vienam šimtamečiui nepavyksta išvengti žurnalistų klausimo apie ilgaamžiškumo paslaptį. Jubiliatas Petras prisipažino nežinantis ilgaamžiškumo recepto. Giminėje šimtamečių lyg ir nebuvo, nors gražų metų skaičių – apie 94 metus – nugyveno ir jo sesuo Adelė Sabaliauskienė, aštuoniasdešimtmetį perkopė Petro motina.
Kaip sulaukti tokio gražaus amžiaus ir išlikti tokiam stipriam, išdavė šimtamečio žentas Vitolis Barzdžiukas. P. Žiuko ilgaamžiškumą, anot jo, lėmęs ramus būdas bei ypatingas darbštumas. „Jei mes su žmona kartais pasiginčijam, tėvukas sako – neimk į galvą“, - sakė V. Barzdžiukas, besidžiaugiąs itin šiltais santykiais su žmonos tėvais. Išskirtinis šimtamečio bruožas, suteikiantis jam ne tik fizinės, bet ir dvasinės stiprybės – netingėjimas dirbti. Ne tik anksčiau, bet ir dabar, garbingos sukakties sulaukęs, senolis pats susitvarko ūkio darbus, malkų prisikapoja (tik šiemet jų pritrūkę). Žinoma, ir žmonos Anelės rūpestis daug reiškia. Abiejų išpuoselėta sodyba keletą metų pelnė pavyzdingos sodybos titulą.
Nesvetimas ilgaamžiui sveikas gyvenimo būdas. Prieš kokį penkiasdešimt metų metė rūkyti. Taurelę saikingai pakelia esant reikšmingesnei progai, bet, kaip juokavo žentas, išgerti nepadaugina, – jei apie nosį pirštą veda, vadinasi – užteks. „Maisto jokio „nebrokiju“, ką paruošia, tą ir valgau“, - sakė šimtametis P. Žiukas, bet jį tuoj pataisė V. Barzdžiukas. Senoliui, anot jo, neįduosi bulvių (šios, šimtamečio sakymu, – tik kiaulėms) ir vakarykštės sriubos, nemėgsta patiekalų su majonezu.
Sveikata nesiskundžiantis P. Žiukas, prieš keletą metų nustebino ir medikus. Dėl „užsidegusio“ inksto į juos besikreipusio vyro šie pasiteiravo, kur jo ligos istorija. Ir sulaukė nuoširdžiai nustebusio atsakymo: kokia ligos istorija, juk iki šiol gydytojų pagalbos jam nebuvo prireikę.
Ponios Anelės teiraujuosi apie vyro pomėgius: gal jis šokti, dainuoti mėgęs. „Šokti su manim nė karto nešoko, bet man su kitais patrypti leisdavo, nepavydėjo. Užtat dabar, kai man suskausta koja, vis pasijuokia, kad čia tau nuo šokimo“, - pasakojo A. Žiukienė. Gera klausa, atmintimi pasižymintis ilgaamžis mėgsta skaityti laikraščius, pirmas skuba prie pašto dėžutės pasiimti spaudos.