|
|
|
Vėrinys FELICIJAI NEPATINKA SKARELÄ—S IR NESUDERINTA APRANGA
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2005−05−28 |
 Pasveikinu miesto aikÅ¡tÄ—je sutiktÄ… kupiÅ¡kieÄių kelių kartų mokytojÄ… FelicijÄ… JakutytÄ™ ir neiÅ¡tveriu nepasakiusi: “Kaip jÅ«s gražiai atrodoteâ€. Nesidroviu savo komplimento Å¡iai garbaus amžiaus moteriai, nes iÅ¡ pabendravimų su ponia Felicija žurnalistinio darbo reikalais žinau, jog su ja galima pasikalbÄ—ti apie viskÄ…, kas tik Å¡auna į galvÄ…. Tad ir anÄ…kart - nepalikau tyloje savo minties, o labai nuoÅ¡irdžiai iÅ¡tariau jÄ… moteriai, įžengusiai į 92-uosius gyvenimo metus.
Nemėgsta skarelių
Žalsvas pavasarinis paltas, kiek blyÅ¡kesnÄ— kepuraitÄ— ir maloni Felicijos Å¡ypsena. KažkodÄ—l pradedame kalbÄ—ti apie galvos apdangalus. Ji pabrėžia, jog skarelÄ—s gobtis niekada nemÄ—gusi, - nei tada, kai mokytojavo kaime ir Å¡altomis žiemos dienomis iÅ¡ MeilÅ«nų iki Vabalninko tekdavo per pusnis klampoti keletÄ… kilometrų, nei pastaraisiais deÅ¡imtmeÄiais, kai jos amžiaus moterims įprasta skareles riÅ¡Ä—ti ne tik žiemÄ…, bet ir vasarÄ…, kad vÄ—jas nedraikytų plaukų. Ji jaunystÄ—je nusprendusi, kad skarelÄ— prie jos veido netinkanti ir tokiu pirkiniu domÄ—josi tik norÄ—dama kam nors padovanoti skarelÄ™ ar pati dÄ—vÄ—ti vietoj Å¡alikÄ—lio.
Pasak F. Jakutytės, skrybėlaitė, kepuraitė ar net baretė visada nuteikdavo ją daug smagiau, versdavo pasitempti, o tokia būsena jai niekada nebuvęs antraeilis dalykas. Taip pat ir dabar.
Felicijai, vienintelei dukteriai, rÅ«pintis savo iÅ¡vaizda nuo vaikystÄ—s nuolat primindavusi mama. Nors, pasak ponios Felicijos, jos tÄ—veliai nebuvo turtingi, o kai statÄ—si namus, tai ir skolos turÄ—jo, taÄiau abu turÄ—davo po gerÄ… iÅ¡eiginį drabužį ir už kitus atrodydavo neprasÄiau. Felicija, kol gyveno tÄ—velių namuose, mamai susiruoÅ¡us į bažnyÄiÄ… ar kur į sveÄius, visada iÅ¡girsdavo jos praÅ¡ymÄ… apžiÅ«rÄ—ti aprangÄ…, “ar viskas tvarkojeâ€.
Mama stengėsi ją puošti
F. JakutytÄ— pasakojo, jog, kol ji mokytojavo Vabalninko, Å imonių valsÄiuose, mama, KupiÅ¡kio parduotuvÄ—se pamaÄiusi gražesnio audinio suknelei ar kostiumÄ—liui, visada pagalvodavo apie jÄ… ir neretai jo nupirkdavo arba atvažiavusiÄ… apsilankyti į namus skubindavo į parduotuvÄ™ medžiagos pažiÅ«rÄ—ti. TaÄiau jei kartais Felicija siÅ«lomo pirkinio atsisakydavo, tai mama net pykteldavo ir pridurdavo, jog Felicijai nei jaunikiai neįtinka, nei ji su savo patarimais dÄ—l pirkinių. TaÄiau tokie jųdviejų nesutarimai pasitaikydavo retai. Felicija prisiminÄ—, kaip jos abi ilgai svarstÄ—, ar pirktis jai paltinÄ—s medžiagos. Vis dÄ—lto mama pasistengÄ—, kad tamsiai mÄ—lynos medžiagos žieminį paltÄ… jos mokytojaujanti dukra pasisiÅ«dintų. “Tikriausiai už kitas merginas turÄ—jau gražesnių drabužių, nes Vabalninko artistÄ—s vaidinimams skolindavosi iÅ¡ manÄ™s aprangosâ€, - prisiminÄ— ji kone septyniasdeÅ¡imties metų senumo laikmetį.
Svarbesnei progai - naujas drabužis
PaÅ¡nekovÄ— sakÄ—, neturÄ—jusi įproÄio turÄ—ti spintoje daug suknelių, kostiumÄ—lių, nes jų įsigyti nebÅ«davo pigu. TaÄiau kasmet naujÄ… ir dailų drabužį tikrai įsigydavo. Gal todÄ—l ir nuotraukose tarp auklÄ—tinių, mokslo metus užbaigus, į susitikimus atvykusiųjų bÅ«ryje, tarp kolegų mokyklos Å¡venÄių progomis, - Felicija vis kitokiu, dailiai prigludusiu drabužiu - ir puoÅ¡niu, ir kukliu. Jos auklÄ—tinÄ—s ne kartÄ… savo mylimai mokytojai yra prisipažinusios: “Mes ir savo apranga stengiamÄ—s bÅ«ti į jus panaÅ¡ios...â€
Tarpukario laikais ir vÄ—liau KupiÅ¡kyje buvo ne vienas gerÄ… vardÄ… turÄ—jÄ™s siuvÄ—jas. Antai kai Jonas Jakutis nusprendÄ—, kad Felicijai, mokytojaujanÄiai kaime, reikia įtaisyti muÅ¡tinius kailinius, tai juos pasiÅ«ti JakuÄiai prisipraÅ¡Ä— žydaitÄ—s LevinsonaitÄ—s. Felicija iki Å¡iol prisimena, jog tos paÄios siuvÄ—jos darbo vilkÄ—ti buvÄ™ labai smagu ir medžiaginį žieminį paltÄ…. Prie jo buvo prisiderinusi ir dailiÄ… kepuraitÄ™, berods, Kaune pirktÄ….
SeminaristÄ— buvo su kasomis
Garbioji miestelėnė sakė, jog skrybelaites, įmantresnio modelio kepuraites pradėjo pirkinėti ir dėvėti tik tada, kai nusikirpo nuo vaikystės ne tik mamos, bet ir jos auklytės Marytės išpuoselėtas ilgas ir storas kasas. Panevėžio mokytojų seminariją 1931 metais ji baigė dar būdama su kasomis ir studijų metais galvą jai padėti išsitrinkti į Panevėžį atvažiuodavo rūpestingoji Marytė. Kad galėtų dėvėti seminaristės uniforminę kepuraitę, Felicija būdavo palaidomis kasomis. Už tai, kad nusikirpo ir susigarbiniavo plaukus, mama nebarusi, nes tada Felicija jau buvo trisdešimties, savarankiškai gyvenanti mokytoja.
Kaip pasakojo F. Jakutytė, nuo tada, kai nusikirpo kasas, iki šio pavasario kasmet susigarbiniuodavo plaukus. Daug metų ji naudojosi Panevėžyje veikusios Kuodžio kirpyklos paslaugomis, o vėliau pripažino ir kupiškėnių kirpėjų meistriškumą. Pastaruosius keliolika metų ji buvo meistrės Julijos klientė.
Lubinienė atsiųsdavo žinią
Prisimindama, kokių jai labiausiai patikusių iÅ¡eiginių drabužių yra turÄ—jusi, minÄ—jo ir amatininkus, į kuriuos jai bÅ«davo įprasta kreiptis. Tarp jų buvo Petriuku vadintas siuvÄ—jas. Jo siÅ«tas tamsiai raudonos su molio atspalviu kokybiÅ¡kos medžiagos vasarinis paltas tikrai atkreipdavÄ™s kolegų ir praeivių dÄ—mesį. YpaÄ tada, kai Felicija užsidÄ—davo skrybÄ—laitÄ™ su neplaÄiu bryliumi - tokios jai labiausiai tikdavusios. VÄ—liau Å¡is siuvÄ—jas iÅ¡sikÄ—lÄ— gyventi į Panevėžį. Kai po keliolikos metų pas jį nuvažiavo Felicija, tikÄ—damasi, kad jai Å¡is žmogus pasius dirbtinio karakulio kailinukus, Petriukas medžiagÄ… priÄ—mÄ—, metus iÅ¡laikÄ— ir prisipažino, kad visai pasenÄ™s ir nebemokÄ…s siÅ«ti. Sukneles, sijonus, palaidinukes jau pokario metais ne tik Felicija, bet ir kai kurios kitos mokytojos siÅ«dindavosi pas LubinienÄ™. Å i siuvÄ—ja, pasak F. JakutytÄ—s, priÄ—musi užsakymÄ…, iÅ¡ karto nepasakydavo, kada ateiti drabužio prisimatuoti. Sakydavo duosianti žiniÄ…. Taip ir bÅ«davÄ™, labai ilgai laukti siuvinio nereikÄ—davo.
Mados vis dėlto rūpėjo
IÅ¡ pavasariÅ¡ko paÅ¡nekesio su F. Jakutyte sužinojau, jog ji ir jaunystÄ—je nesivaikiusi madų ir niekada nesistengusi iÅ¡ kitų moterų savo apranga iÅ¡siskirti, taÄiau pasitaikydavo jai iÅ¡girsti, jog ne tik mokytojos, bet ir bendradarbiai vyrai atsiliepÄ™: “JakutytÄ—s drabužiai - kaip nulietiâ€. PaÅ¡nekovÄ— prisiminÄ—: sovietiniais laikais į iÅ¡kilmingesnius mokyklos ir Å¡vietimo skyriaus renginius nueidavusi su drabužiu “iÅ¡ siuntinioâ€, nes Amerikoje gyvenantys giminaiÄiai atsiųsdavo medžiagų, kokių Lietuvoje nebÅ«davo. PrieÅ¡ eidama pas siuvÄ—jÄ…, pavartydavo ir Vokietijoje leidžiamÄ… “Burda†madų žurnalus, kurių atsiųsdavo iÅ¡ Australijos jaunystÄ—s laikų bendradarbis.
Anot ponios Felicijos, su tomis puoÅ¡menomis visaip yra atsitikÄ™. KartÄ…, prie tamsios suknelÄ—s prisiderinusi naujÄ… kepuraitÄ™ su vualiu, ji iÅ¡siruoÅ¡Ä— į bažnyÄiÄ…. Galvos apdangalas iÅ¡ pat karto Å¡iek tiek veržė, manÄ—, kad apsipras. TaÄiau nuo to spaudimo per pamaldas pasijutusi visai nekaip, bet ir skrybÄ—laitÄ—s nÄ—ra kaip nusiimti...
Komplimentai nekenkia
RÅ«pintis savo iÅ¡vaizda, jausti, kur kaip dera atrodyti, pasak F. JakutytÄ—s, jÄ… įpareigojo ir mokytojos profesija. VÄ—liau neleido atsipalaiduoti auginamas sÅ«nus Andrius. “Maži vaikai nori, kad jų mamos bÅ«tų jaunos ir gražios, taÄiau aÅ¡ galÄ—jau stengtis tik atrodyti kiek galima gražiauâ€, - dalijosi savo mintimis pedagogÄ—, pabrėždama, jog neturinti teisÄ—s pamirÅ¡ti ir tai, kad jai suteiktas KupiÅ¡kio miesto garbÄ—s pilietÄ—s vardas.
Beje, vėliau mums kalbantis, F. Jakutytė sakė, kad tą dieną, kai buvo žalsvai apsirengusi, išgirdo ir dar vieną, iš savo buvusio mokinio, pagyrimą, jog gražiai atrodanti.
Į klausimą, ar tokie atsiliepimai jai, visuomenės ir valdžios pripažintam asmeniui, svarbu, F. Jakutytė teigė, jog kiekvienas geras žodis senyvo amžiaus žmogui suteikia didesnio pasitikėjimo, pakelia nuotaiką.
Toji nuotaika ir lėmė, kad mes su ponia Felicija pasikalbėtume, pasak jos, apie tokius nereikšmingus dalykus.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
