Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

NEVA ZARASIŠKIUI PARDUOTŲ STRUČIŲ KAULUS TAMPĖ ŠUNYS

Banguolė ALEKNIENĖ

2007−03−22 0

Praėjusį pirmadienį iš Zasinyčių kaimo vėl buvo pranešta, kad fermoje, kurioje vietiniai laiko šieną, jau kuris laikas guli nugaišę Jono Lukšio stručiai. Žmonės piktinosi, kad gaišenas tampo šunys, kad jų kvapas šiltėjant orams jau pradeda sklisti aplinkui.

Į Zasinyčius išsiruošėme kartu su Kupiškio rajono maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. veterinarijos gydytojais inspektoriais Mindaugu Papuška ir Vida Kaupiene. Skundas pasitvirtino. Vienoje iš fermų radome du nugaišusius stručius. Vieno buvo likę tik griaučiai, o kito – dar sveikos šlaunys. Pareigūnai, užfiksavę šį faktą, laikinai užrėmė fermos duris, kad ten nebegalėtų prasibrauti šunys.
Pasak M. Papuškos, stručiai yra priskiriami antrajai pavojingų gyvūninių atliekų kategorijai. Tad jų gaišenos privalėtų būti utilizuojamos specialiai tam skirtoje įmonėje Rietave. Šiuo atveju nebus bėdos juos užkasus savininko žemėje, nes išėsti viduriai. Nuo ko krito šie paukščiai, dabar nustatyti jau būtų sunku. Apie šiuos paukščius J. Lukšio šiemet pirmą kartą buvo pasiteirauta vasario pabaigoje, kai buvo tikrinama, kaip šis ūkininkas prižiūri savo arklius. Tuomet J. Lukšys sakęs, kad vieną strutį reikėję pripjauti, rodos, dėl to, jog jis susilaužęs koją ar kitaip susižeidęs. Kitus du paukščius jis pardavęs kažkam iš Zarasų ar Švenčionių rajonų.
Iš fermos pasukome ieškoti nugaišusių paukščių savininko. Jį sutikome išvažiuojantį iš netoliese esančios sodybos. Paklaustas apie stručius, J. Lukšys vėl pakartojo ankstesnę pasakėlę apie jų pardavimą. Tuomet pareigūnams nebeliko nieko daugiau, kaip tiesiai pasakyti, jog vyras meluoja. Po to šis akivaizdžiai susinervino ir nuleido akis. „Įšalas buvo, kaip užkasti“, - tarstelėjo patylėjęs. Paklaustas, ar paukščiams nestigo pašarų, ar jie nesušalo, J. Lukšys kategoriškai tokius įtarinėjimus neigė. Anot jo, stručiai krito staiga per vieną dieną. Ryte nuvažiavęs į fermą ir pamatęs, kad jų jau nebėra. Vyriškio nuomone, ar nebus čia nagų prikišusi viena labai jau jį visiems skundžianti kaimynė. Pasidomėjus, kodėl nesikreipė į policiją, J. Lukšys atšovė, kad nenorėjo prasidėti su policijomis, teismais, juolab kad ta moteriškė esanti sudėtingo charakterio.
Tai girdėti buvo išties keista, nes šie egzotiški paukščiai brangūs. Vienas gali kainuoti apie 2 tūkst. litų, kaip gera karvė. Tad šiuo atveju žmogus patyrė mažų mažiausiai apie 2-3 tūkst. litų nuostolį.
J. Lukšys pasirašė pareigūnų nurodymą nedelsiant užkasti gaišenas. Taip pat užsukome pasižiūrėti, kaip prižiūrimi jo arkliai. Šįkart didelių priekaištų ūkininkui nebuvo. Gyvuliai ramiai rupšnojo šieną. Fermoje stovėjostatinė, pilna vandens. Vyriškis tvirtino šių gyvulių neužleisiąs.
Apie J. Lukšio ūkininkavimą pasiteiravome ir jo kaimynų. Vieni nenorėjo leistis į jokias šnekas, kiti nesibaimindami rėžė tiesiai, ką galvoja. Angelė Medžytė-Krisiūnienė piktinosi, kad šiais laikais nebėra niekur tvarkos. Dėl to nelabai kam ir pasiskųsi – bergždžias reikalas. Moteris patvirtino, kad fermoje, kur guli nugaišę stručiai, ji laiko šieną. Rudenį, kai vežė ten pašarą, abu paukščiai dar buvo gyvi. Dabar pastebėjusi, kad šunys kaulus tampo, o tų paukščių nebesigirdi. Kada jie galėjo nugaišti, galima tik paspėlioti. Tiesa, žmonės apie tai jau kiek anksčiau buvo prakalbę. Nuo lapkričio mėnesio ten ji nesilankiusi, nes šieno gyvuliams užteko ir jos sodybos daržinėje. Moteris mananti, kad stručiams stigo priežiūros, atrodė tokie pusalkaniai. Jos nuomone, J. Lukšio prielaidos, kad kas nors galėjo tyčia tuos paukščius kažkaip nugalabyti, - gryniausias prasimanymas. Juolab kad šis žmogus niekada negarsėjo kaip itin geras „gaspadorius“. Praėjusią vasarą daugiausia Bakšėnų gyventojų pasėliai nuo jo pabėgusių arklių kentėjo.