Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Sveikata

TREJI METAI IKI MIRTIES

TeresÄ— GAIDYTÄ–

2007−03−06

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Besikuisdama po prirašytų savo popierių šūsnį, radau pageltusį skubria rašysena primargintą lapą. Mane jo turinys labai sujaudino. Tad nutariau savo tuokart išsakytų minčių ir apėmusio jausmo apie artėjančią mirtį nebeslėpti, o pasidalyti su Jumis, mieli laikraščio skaitytojai. Nemanau, kad daugeliui iš Jūsų buvo taip nutikę, bet kai kam tikrai...

Kažkodėl gydytojas labai skubėjo. Iš vakaro paėmęs man biopsijos tyrimą, ryte paskyrė operaciją. Privežus ratukus, kuriuose aš sėdėjau, prie operacinės durų, išgirdau telefono skambutį. Nors buvau psichologiškai pasiruošusi, tvirtai nusprendusi įveikti sutrikusios sveikatos negandas, bet staiga palūžau, kai operacinės seselė priėjusi paglostė galvą ir pasakė: „Jūsų neoperuos. Gauti blogi tyrimai.“Kaip įgelta bitės pašokau nuo vežimėlio ir už kelių sekundžių įpuoliau į gydytojo kabinetą. Buvau apimta panikos, šaukiau, kad gydytojas privalo man pasakyti tiesą. Pasodino jis mane į kėdę, suėmė tvirtai mano pečius, davė išgert valerijono lašų ir išporino visą tiesą. Užgirdus diagnozę aptemo protas, seselės tokią ir parvedė į palatą. Leistis raminamuosius vaistus kategoriškai atsisakiau, kadangi pati buvau medikė, norėjau viską permąstyti blaiviu protu. Palatos moterys guodė, ramino, o joms sumigus aš viską išklojau tame pageltusiame lape, kurį radau...

„Moterys palatoje sumigo. Sėdžiu tamsoje prie aprasojusio lango tyliai. Tyla tokia įkyri. Ji skverbiasi į mano širdį, mintis, protą. Retkarčiais ją sutrikdo koridoriuje seselės žingsniai. It vagilė skruostu nusirita ašara. Vaizduotėje iškyla prabėgusi diena, gydytojas baltu chalatu, jo darbo kėdė ir ištarti žodžiai: „Tau vėžys. Gyventi liko gal kokie treji metai.“
Mąstau, ką padariau ne taip, kad po trejų metų turėsiu palikti pasaulį? Pasaulis, kas man jis? Bet kaip be manęs gyvens mano šeima, vaikai, draugės, kuriuos taip mylėjau ir buvau jiems reikalinga? O mano darbas? Jis man buvo įaugęs iki širdies gelmių! Juk žemėje gražiausias stebuklas – žmogaus gimimas! Nejaugi savo rankomis palytėjusi tūkstančius į pasaulį atėjusių gyvybių – mainais turėsiu atiduoti savąją? Nesąmonė! Man tik keturiasdešimt. Žiūriu per juodą lango kiaurymę. Mieste jau užgeso žiburiai. Staiga krūpteliu, kūną užlieja stiprybės banga, o gal gydytojas suklydo, kodėl jis pasakė „tau liko gyventi treji metai“. Aš juk neprivalau paklusti jo žodžiams ir pasiduoti. Bet mane juk operuos, o jei nepabusiu po narkozės? Tiek dar daug namuose reikia nuveikti. Neužbaigtas liko statyti namas, dukrai nenupirkta išleistuvėms suknelė sūnui – batai, o vyrui į baltinius neįsiuvau sagų. Miegamajame būtinai turiu suspėti pakeisti užuolaidas... Todėl turiu branginti kiekvieną man gyvenimo dovanotą dieną, kiekvieną valandą, tikėdama, kad gyvenimas man pateikė klaidingą nuosprendį. Tikėdama, kad peršokusi trejų likusių gyventi metų ribą, vėl viską darysiu, ką buvau įpratusi daryti...

Kartais gyvenimo rutina mane alindavo ir nevertinau to, kiek iš jo esu gavusi. O kas liko? Negrąžinta skola! Ne, mąsčiau, skolinga neliksiu! Mirties nebijau, nes tvirtai tikiu, kad aš ją įveiksiu, jeigu labai to norėsiu. Manyje atsiras jėgų įveikti ligą. Tad sakau – pasitrauk, mirtie, pasitrauk! Tegyvuoja gyvenimas! Noriu gyventi! Nemirsiu... Likimas mums iškrečia visokių pokštų, bet reikia tikėti. Tik tikėjimas ir didis noras gyventi...“

P. S.
Mane operavo Vilniaus onkologiniame tyrimo institute, paskyrė švitinimo procedūras. Ligoninėje išgulėjau tris gražiausius vasaros mėnesius. Nebenoriu šiandien to prisiminti, nes pernai „švenčiau“ savo nelemtos ligos dvidešimtmetį! Tad noriu sergantiesiems pasakyti, kad aklai netikėtų, ką sako daktarai. Jie dažnai klysta nustatydami ribą, kiek tau liko gyventi... O kartais pamąstau, gal tos baisios ligos ir nebuvo, gal gydytojų klaida? Bet patirto skausmo, išgyvenimų man neištrins iš širdies niekas. Tai ar esu gyvenimui dar skolinga? Spręskite Jūs, mieli skaitytojai...


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 081 361

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]