 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
PO šVINTO MATAUšO - žėMA ATAUšO
Valio Staburo nuotrauka Lėtuvos dvarų baudžiaunykų surošymo knygos XVII-XIX omžiaus
pradžioj Matas, MatauÅ¡as labai dažni vardai. XIX omžiuj Å¡v. Matas buvo LÄ—tuvos ir ŽemaiÄių globÄ—jas. Sokoma, kad tųdÄ—n visi aidavo Dievo Å¡vintovan atlaiduos, o pasmeldį kaimynai ir giminas susrinkdavo paragautÄ—n naujo derliaus miežių alaus. Tai Å¡ito Å¡vinta sanovaj do vadinos Ragautuvam. Olų gÄ—ra, pyla unt stoldingtas, Å¡lokÅ¡ta duris, lungus ir gryÄios kertas. Toks buvo sanovas lÄ—tuvių aukojimas namų dÄ—vybam, jų pagerbimas. Å ito laiku suslygina diena ir naktis. Vosarų tai trumpa naktÄ—s, nespÄ—jo sutimt, jau ir apauÅ¡rys. O dabar noktys prodada ilgÄ—t, graitai tumsu, nors akin durk. Prasidada tikras rudo, atvasta ežerų, marių vando, paukÅ¡Äiai jau baveik visi iÅ¡skridį, keiÄias gamta, pabaigti didiejÄ— žėmas darbai. Tai lÄ—tuviai Å¡ito matu dakavojo Žemalai, arba Žemynalai, ažu derlių. Nuskalsdavo Žėmai tasai žmogus, katras tingÄ—davo dirbtÄ—, gerai žėmas neiÅ¡purindavo, žėmai maistÄ—lio neduodavo, daigom patalalio nepaklodavo. Žemyna tokio neloimydavo, jį aplinkdavo, javų neaugindavo, neloimį po neloimas siųsdavo. UnksÄiau lÄ—tuviai savo Žėmį gerba ir mylajo, saugojo no priešų, kad jÄ— nemindžiotų žemalas, bo ji golia supyktÄ—n ir neduotÄ—n derliaus, mÄ—džiai - vaisių, gyvuliai - prieauglio. Žėmį maitintojų iÅ¡ didalas pagarbos žmonas buÄiuodavo. Dažniausiai buÄiuodavo aidami gultÄ—n, atsikÄ—lį ar pradadami žėmas, statybų dorbus. BuÄiuodavo 7 ar 12 kartų sakydami: „Žėma, motina mono, aÅ¡ iÅ¡ tavį asu, tu mani Å¡eri, tu mani neÅ¡ioji, tu mani ir po mirtÄ—s pasimsi.“ Ir kitokias maldalas kalbadavo. Žėmį žmonas buÄiuodavo, ir kÄ— jų gyvÄ—nimas keisdavos. Yr ažraÅ¡yta, kad apÄ— Ponvėžį jaunoja, iÅ¡važiuodama iÅ¡ savo tavų namų, pabuÄiuodavo tÄ—vÄ—liam runkas, poskum atsiklaupus buÄiuodavo pastalaj Žėmį ir visus kÄ—trius stolo kampus sakydama: „Sudiev, jodoja Žemala, mono neÅ¡iotojÄ—la. BÄ—giojau maža bÅ«dama, buÄiavau tavi rytas vakarÄ—lis.“ JÄ—gu kas iÅ¡ Å¡eimos susruoÅ¡davo kelionan, labjausiai žiemų, visi atsiklaupį malsdavos, pabuÄiuodavo Žėmį, kad iÅ¡vykįs sugrįžt sveikas ir gyvas namo. Kad Dievo aplaidžia nebÅ«t, ir raikia pÄ—rpraÅ¡yt Dievo,
melstis. VÄ—noj posakoj yr pasakyta, tÄ—p melskis, tÄ—p melskis, kad prokaitas
bagtų, neba lašėt iš veido. Dabar prigalvota gražių gėsmių, nu alia tokios pas
Dievų kažin jos ar banuveina... Tokia Dievo valia, vienų baudžia, kitų glaudžia. JÄ—gu Dievas duoda badų, dos ir kuntrybį. UnksÄiau žmonas ir apsidirbdavo, ir pasmalsdavo... Tų soko ir mįsla - Å¡Ä—Å¡ios pusas lauki gulia, o septinta Dievo darži (savaitÄ—).
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 079 719 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
