Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

DVIEJų MūZų PAVILIOTA

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2014−03−20

Komentarai5    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vida Kaulakienė ir buities rūpesčių apsuptyje lieka ištikima ir poezijai, ir tapybai.
AutorÄ—s nuotrauka
Tikram talentui nereikia prestižinių universitetų, didmiesčių, komfortiškos buities. Jis puikiai gali skleistis ir lietuviško kaimo kasdienybėje tarp daržų, karvių melžimo, gyvulių šėrimo, stiprindamasis gamtos syvais, kupinais čia pat ošiančios Šimonių girios dvelksmo. Tokios mintys lindo į galvą pasisvečiavus pas šimonietę poetę ir tautodailininkę Vidą Kaulakienę (Vaitiekūnaitę).

Apie kūrybinį kelią


Tiesa, šiuo metu Vidos buitis jau lengvesnė. Likęs tik daržas. „Daržą mėgstu. Sveika pajudėt, pakrutėt. Šiuo darbu niekada nesibodėjau. Savo užauginto derliaus nesulyginsi su parduotuvėje pirktu. Be to, man dažniausiai po fizinio darbo ateina kūrybinis įkvėpimas. Mėgstu ir pagrybaut, ir pauogaut savo reikmėms. Viena į girią, prie ežero išsiruošusi visuomet turiu pasiėmusi ir užrašų knygelę, kad galėčiau užplūdusias mintis užfiksuoti. Jei su kompanija važiuoju į gamtą, tai mintys išsibarsto, negaliu susikaupti“, – sakė ji.

Pasak Vidos, jos kūrybinis kelias nėra tolygus. Eiliuoti pradėjusi nuo 12 metų. Pirmieji eilėraščiai vietinėje spaudoje pasirodė, kai jau buvo šešiolikmetė ir aktyviai reiškėsi rajono jaunųjų literatų, kuriems vadovavo Valdemaras Kukulas, veikloje. Nuo 1983 m. pradėjo dalyvauti tautodailininkų parodose kaip pynėja, o nuo 1995 m. – kaip tapytoja. Kai vaikai augo, tai gal aštuonerius metus tik pynusi, nes tai buvo ir vienas iš pragyvenimo šaltinių. Po trisdešimtojo gimtadienio ją aplankiusi kūrybos banga. Pirmoji ir kol kas vienintelė jos poezijos knygelė pasirodė 2000-aisiais ir sutapo su jos keturiasdešimtmečiu. Žinoma, per keturiolika sąlyginės tylos metų, ji turi prirašiusi nemažą krūvelę sąsiuvinių, kuriuose eilėraščiai, visokie pamąstymai, kitaip sakant, pasikalbėjimai su savimi užfiksuoti. „Mane vis paragina buvusi bendraklasė ir suolo draugė, lituanistė Vanda Vanagienė, kad rengčiau naują poezijos knygelę. Dar tą darbą atidėlioju. Gal po kokių metų ir bus šiokio tokio jubiliejaus proga“, – svarstė pašnekovė.

Brandos metas


Pastaruosius ketverius metus Vida daug rečiau lankosi įvairiuose rajono tautodailininkų ir literatų renginiuose. Šiemet nespėjusi parengti ir paveikslų tautodailininkų metinei parodai. „Dabar man buities tvarkymosi periodas, mūzos pritilusios. Kita vertus, statyba ir interjeras irgi kūryba“, – kalbėjo Vida, bebaigianti įsirengti iš giminaičių paveldėtą namelį.

Toliau rutuliojant kūrybinio įkvėpimo temą, Vida prisipažino, kad jos požiūrį į gyvenimą labai pakeitė abiejų tėvų netektis per pusantrų metų. Tai sutapo ir su asmeninės brandos metais. „Išgaravo jaunystės nerimas. Liko prabėgusio laiko apmąstymas. Tėvų, senelių patirties įprasminimas. Vis pagalvoju, kokie jie visi buvo darbštūs, išmintingi, nors ir skirtingo būdo. Seneliai iš tėvelio pusės buvo ūkiški, racionalūs ekonomistai. Jų sodyba Pelyšiuose pasižymėjo tvarkingumu – visko tiek, kiek reikia, be jokių improvizacijų. Jie pagelbėjo ne tik mano tėvams įsikurti. Jų palikimo užteko ir anūkams.

Aš užaugau mamos tėvų, Jankauskų, sodyboje ant Jurkštų ir Šimonių kaimo ribos, prie miškelio. Į kiemą atšliauždavo gyvatės, ateidavo briedžiai po langais. Iš to gamtos artumo iki šiol įkvėpimo semiuosi, kaip ir iš senelių perduotos pasaulėjautos, su gamta tampriai susijusios. Močiutė buvo savotiška kaimo filosofė, mėgo su žmonėmis pasidalyti savo požiūriu į gyvenimą, iš kitų pasisemti gyvenimiškos patirties. Šituose namuose pirmenybė buvo teikiama ne materialiajam pradui. Tačiau senelis buvo labai nagingas. Po gaisro pats atstatė sodybą. Manau, kad mano sūnus Julius pasekęs seneliu, labai technika domisi. O gabumus dailei tikriausiai būsiu paveldėjusi grynai iš mamos, Vladislavos Jankauskaitės-Vaitiekūnienės, pradinių klasių mokytojos. Ji labai gražiai piešė, mokėjo ir drabužį sau sumodeliuoti, kitoms moterims patardavo dėl aprangos lyg drabužių dizainerė. Studijuoti dailę buvo neįgyvendinta mamos svajonė. Jos sesuo Liudvika Jankauskaitė yra universalus žmogus. Ir aparti moka, ir arklį pasikinkyti, ir bet ką sueiliuoti, surimuoti. Visą gyvenimą, iki pensijos, dirbo Šiauliuose žemėtvarkininke. Dabar tetos draugės sumanė surinkti jos eilėraščius į krūvą ir garbaus gimtadienio jubiliejaus proga jai įteikti kaip savadarbę knygelę. Teko ir man prisidėti prie jos redagavimo“, – pasakojo pašnekovė.

Susidraugavusi su vienatve


Pasak Vidos, kūryba jai – pabėgimas nuo buities, bendravimas su kitais parodose, literatūriniuose vakaruose. Šiaip tai nuo mažens labiau mėgstanti vienatvę. Yra įpratusi anksti, dar prieš penkias ryto, atsikelti. Pastaruoju metu gyvenanti viena, buvusioje tėvų sodyboje, šalia savo namų. Tuose namuose likęs vyras ir abu ūkininkaujantys sūnūs Liudas ir Julius – tokia vyrų karalija. Namiškiai jos kūrybinę saviraišką toleruoja, yra pripratę. Sūnūs turi supratimą, kas gražu, bet į menus nekreipia dėmesio, gal jiems visa tai atrodo nevyriška.

„Esu kieto charakterio. Ne kiekvienam vyrui tai patinka. Moku savimi pasirūpinti. Dirbu budėtoja mokykloje. Kam gyventi visiems krūvoje, jei vietos yra ir ne po vienu stogu ir jei taip visiems geriau“, – filosofiškai svarstė pašnekovė.
Nepaklausiau Vidos, ar ji nesigaili, kad neteko baigti universitetinių studijų, kad gyvenimas bėga atokiau nuo intensyvaus kultūrinio gyvenimo. Skaitant jos poeziją, žvelgiant į modernizmo bruožų turinčius jos tapybos darbus net nekyla mintis apie kūrėjo provincialumą, lėkštumą.

Naujos išraiškos paieškos

„Aš greitai mokausi pati savarankiškai. Jaunystėje aukštesnių mokslų siekti sutrukdė nepasitikėjimas savimi. Buvau dokumentus nuvežusi į Vilniaus universitetą, bet pabijojau, kad neišlaikysiu prancūzų kalbos egzamino, ir nebestojau. Be to, sugundė išgirsta naujiena, kad Kaune atidaryta taikomosios dailės mokykla, kur galima įsigyti meninio baldų ir suvenyrų pynimo specialybę. Tai ir įstojau į šią mokyklą. Iš pynimo ne vienerius metus ir duonai užsidirbdavau. Nelengvas tai amatas, rankos įskausta. Tapyba lengviau, jei nestinga fantazijos, tik netingėk. Bandau ir fotografuoti. Fotografija, mano nuomone, tinginio darbas. Eilėraštis man – koncentruota mintis, naujų metaforų, palyginimų paieškos, to, ko dar nebuvo, o tapyba – saviraiškos ribų plėtimas, emocijų pliūpsnis, tai – ko nebegali žodžiais išreikšti“, – kalbėjo menininkė.

Vida literatūrai yra dėkinga už galimybes plėsti akiratį. Kartą dalyvavo kultūros savaitraščio „Nemunas“ organizuotoje prenumeratos loterijoje ir laimėjo kelionę į Krokuvą. Prisidėjusi šiek tiek pinigų tuomet nuvažiavusi ir į Vieną, Prahą, Budapeštą. Kūrybinė sėkmė ją aplankė literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“ 2005 m. Ji tapo Uršulės Tamošiūnaitės premijos laureate ir galėjo nukeliauti į Vokietiją.

Vida sakė, kad nežinanti, ar būtų laimingesnė gyvendama mieste. Neteko jai to patirti. Tik mananti, kad kaimo buitis moteriai, ypač senatvėje, be kitų pagalbos, ilgainiui pasidaro sunkiai įveikiama.


Fotoparoda „Metų laikų grožis“

Kūrybai paėmiau iš rūko...
Po juo nežinomybės paslaptis!
Ir lengvo vÄ—jo pakulinÄ—s Å¡ukos
Šukuos kraštovaizdžio vienovę per naktis.

Tik nesudrumsk, žuvie, Aušrinės,
To ežero atskelk lygiau
Ir pilnatis varsomis atsispindi,
Palik lyg amžinybės grožį man.

O pabaigą aš vidumi išlauksiu –
Vilties rūkų ir ametistų ežere...
Širdis mana, priėmus ainių šauksmą,
Tegu nematoma ištirps rūke.

2002.12.06



Raudonos pirštinės

Ar žinai, kad šūsnis mano eilėraščių
Å iandien skyriau TAU?
Tolimą veidą priebrėkšmoj –
Tarsi ašaros skaidrą matau...

Šaltą gruodį ar šaltą rugsėjį –
Surandu vis kitokius žodžius,
O gyvenimas tyliai tamsÄ—ja,
Kol lyg lapas pastiręs sudžius...

Ar jauti, kad glaudžiuosi kaip saulė
Po šaižios ir kurčios darganos,
Kol atgniauždama šilumai saują –
Pasijusiu be meilÄ—s pirmos.

Ir atmels tave vakarÄ—jant,
Velykinė išpažintis,
O po to tarsi veidu į vėją –
Žalią pievą fonuoja naktis –

Tau, nes metų oazę
Suprantu kaip neamžiną...
Gal gyvenimą posmais pagražint,
Kad po jo nenutrūktų daina.

2002.12.02



***


Žeria vėjas jaunystės klaidas:
Tu ne Tas,
Tu ne Tas,
Tu ne Tas...
Bobų vasaros vynas raudonas,
Lyg rubinas nukrenta kaštonas,
Baltagrūdžių sėklojų pilna
Tavo žemė ir mano diena.
Ir bulvių šilti kamuoliai,
Ir bičių pilni aviliai,
Bet tas vÄ—jas... tarsi klaida:
Tu ne Ta,
Tu ne Ta,
Tu ne Ta.

2004 m. spalio 6 d. Šimonių giria


Vida KAULAKIENÄ–


Skaityti komentarus (5)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 566

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]