|
|
|
Vėrinys MISIJų TAILANDE PRASMÄ— €“ BÅ«TI SU VARGSTANÄIAIS
Gaila MATULYTÄ– |
2005−05−14 |
 Lina GERVYTÄ– iÅ¡ tolimojo Tailando į žvarbų lietuviÅ¡kÄ… pavasarį sugrįžo vasario pabaigoje. Po dvejų metų savanorystÄ—s jos Å¡eima ir artimiausi biÄiuliai laukÄ— susitikimo, daug kas norÄ—jo iÅ¡girsti įspÅ«džius, TV ir radijo laidos kvietÄ— pasidalinti patirtimi. Nelengva kalbÄ—ti apie misijas. NÄ—ra paprasta surasti visiems suprantamus žodžius apie asmeninius iÅ¡gyvenimus, atsakyti į nuostabÄ… ir nuolatinį “kodÄ—l?â€.
PrieÅ¡ 24 metus NoriÅ«nuose gimusi Lina su nuoÅ¡irdžia Å¡ypsena dalinasi kelionÄ—s į TailandÄ… (ir į vargstanÄių žmonių Å¡irdis) nuotrupomis.
Kaip ir kada kilo mintis pasišvęsti misijoms?
Baigdama Vilniaus konservatorijos kultÅ«rinÄ—s veiklos administravimo specialybÄ™ jau dirbau. TurÄ—jau galimybÄ™ galvoti apie karjerÄ…, taÄiau viduje kirbÄ—jo mintis, kad gyvenime yra kitokių dalykų nei studijų užbaigimas ir karjeros pradžia, kad pasaulyje yra Å¡alių, kur žmonÄ—s gyvena kitaip, kad yra vargstanÄių, kurių didžiausias troÅ¡kimas – surasti draugystÄ™ ir bÅ«ti mylimiems. Visada galvojau, jog aÅ¡ galiu dovanoti kitiems savo laikÄ… (Å¡iuo atveju – iÅ¡tisus dvejus metus), kažko atsisakyti vardan kitų žmonių.
Tai tikriausiai nebuvo turistinis smalsumas – pažinti egzotiškus kraštus?
Tikrai ne. Misijos – tai pašaukimas. Tu esi šaukiamas tarnauti vargstantiems. Jei Dievas man davė rankas ir kojas, davė širdį ir šeimoje suteikė kažkokios patirties, tai kodėl nepasidalijus šiomis dovanomis su kitais?
Juk vartotojiškame pasaulyje įprasta protą ir širdį atiduoti naudą nešantiems dalykams, o ne dovanoti veltui…
Ir aÄiÅ« Dievui! Gerai, jog yra žmonių, kalanÄių pinigus, dirbanÄių, kad mano namuose įsižiebtų elektra. Antra vertus, gaudami talentus mes irgi nemokÄ—jom nÄ— cento, tad kodÄ—l jų neatidavus veltui? JÄ—zus sakÄ—: “Dovanai gavote, dovanai ir duokiteâ€. Tiesa, Lietuvoje savanoriÅ¡kas darbas nÄ—ra populiarus, kaip, sakykime, Vakarų Å¡alyse. Tokia patirtis brandina žmogų. Atsirenki, kas tavo gyvenime yra svarbiausia.
Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti misionierius? Ar reikia drąsos?
Drąsa, manau, reliatyvus dalykas. Jei kažkam, regis, drąsu išvažiuoti į Tolimuosius Rytus, tai man atrodo drąsu ištekėti aštuoniolikos. O kas yra savanoris, pasirenkantis misijas? Tai žmogus, atviras surasti, pažinti, atviras duoti ir gauti. Tai nėra patyrusi ir viską išmananti asmenybė. Jis turi pasirįžti ieškoti, klausti, mokytis. Misionierius turi nebijoti atiduoti tai, ką turi.
Kaip suradai “Points-Coeur†(iÅ¡ prancÅ«zų k. – “taÅ¡kai-Å¡irdysâ€) organizacijÄ…?
Kai apsisprendžiau, kad noriu važiuoti, internete ieÅ¡kojau priimanÄios organizacijos, bendravau su panaÅ¡iÄ… patirtį turinÄiais užsienieÄiais, kurie labai mane palaikÄ—. IÅ¡ įvairius projektus siÅ«lanÄių organizacijų iÅ¡sirinkau “Points-Coeurâ€, nes mane domino darbas su vaikais. “Points-Coeur†specifika – gyvenimas su vargÅ¡ais 24 valandas per parÄ…, draugystÄ— su jais. Tai katalikiÅ¡ka organizacija, o aÅ¡ suvokiau, kad be VieÅ¡paties pagalbos tokia misija neįmanoma. “Point-Coeur†prieÅ¡ 15 metų įkÅ«rÄ— prancÅ«zas tÄ—vas Thierry de Roucy, kuris melsdamasis iÅ¡vydo vizijÄ…, jog pasaulyje gausu juodų taÅ¡kų. Jam kilo mintis ten kurti meilÄ—s taÅ¡kus, nes meilÄ— yra tai, ko Å¡iandien pasaulis ypatingai trokÅ¡ta. Å iuo metu pasaulyje įkurta 30 “Points-Coeur†bendruomenių.
Taigi parašiau jiems motyvacinį laišką. Po to išvažiavau į mokymų stažuotę Prancūzijoje, kur galėjau pasitikrinti savo pašaukimą.
Ar pasirengimo procese nekilo abejonių?
Ne. Kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad noriu išvykti į misijas. Tai nebuvo iš dangaus nukritęs sprendimas, nuosekliai ruošiausi šešis mėnesius: planavau kelionę, skiepijausi nuo pavojingų ligų ir pan. Prie šio sprendimo reikėjo priprasti mano šeimai, draugams.
Organizacija pasiūlė vykti į Tailandą. Pasirinkau dvejų metų laikotarpį (galima 14 mėn.). Apie tą šalį žinojau nedaug. Pažiūrėjau žemėlapyje, pasidomėjau, kokia kalba ten kalbama. Internete gausu turistinės informacijos.
Kas labiausiai nustebino išlipus iš lėktuvo Bankoke?
Iš pat pradžių atrodė neįprasta, kad žmonės neduoda rankos sveikindamiesi. Jie sudeda delnus tarsi maldai ir palenkia galvą. Susipažindama aš norėjau visiems spausti dešinę…
Kokia yra šio miesto dvasia? Kas labiausiai krito į akis?
Tailando sostinÄ—s vaizdas man formavosi visus dvejus metus, kol gyvenau ten. Mieste labai daug žmonių (apie 10 milijonų gyventojų), daug triukÅ¡mo, dulkių, dangoraižių, karÅ¡Äio (Å¡ilÄiausiu metų laiku iki +45’C. ÄŒia bÅ«dingi trys sezonai: karÅ¡tasis, Å¡altasis ir lietaus), įvairiausių kvapų, Å¡iukÅ¡lių. Bet tai ekonomiÅ¡kai puikiai iÅ¡sivystÄ™s miestas.
Kur buvo tavo gyvenamoji vieta?
Gyvenau vargstanÄių žmonių kvartale (per 50 tÅ«kst. gyventojų), kuris prasideda didžiuliu turgumi ir baigiasi uostu. Tai buvo dvi pagrindinÄ—s žmonių darbo vietos. ŽmonÄ—s gyvena labai mažuose barakuose, vieni Å¡alia kitų. Jie verda ryžius, pardavinÄ—ja gÄ—les, vaikai eina į mokyklÄ… arba ne, daug neraÅ¡tingų.
“Points-Coeur†namai Äia įkurti prieÅ¡ 13 metų. Man atvykus jau buvo keturios savanorÄ—s. Vienas iÅ¡ misijų įsipareigojimų – gyventi taip, kaip vietos bendruomenÄ—. Tad ir mes turÄ—jom labai paprastas gyvenimo sÄ…lygas, skalbÄ—m rankomis, Ä—jome į turgų, gaminom ir valgÄ—m tailandieÄių maistÄ… ir pan.
Kaip tave priėmė vietos žmonės?
ÄŒiabuviai nuo seno pažįsta baltųjų namus, mÄ—gsta užeiti. SavanorÄ—s jiems yra baltosios, kurios atvažiavo iÅ¡ užsienio, kurios žaidžia su vaikais ir myli žmones. NaujÄ… žmogų jie pastebi negreit. Reikia pradÄ—t su jais kalbÄ—ti. Apskritai tailandieÄiai yra Å¡alti žmonÄ—s. JauÄiau, kad jie aptarinÄ—ja mano iÅ¡vaizdÄ… – Å¡viesias akis, baltÄ… odÄ…, Å«gį. TaÄiau aÅ¡ niekada nebuvau viena, eidavau su savanore, kuri mokÄ—jo tajų kalbÄ….
Kokia buvo tavo kasdienybÄ—?
IÅ¡ pradžių 10 mÄ—nesių rytais privaÄioje kalbų mokykloje mokiausi tajų kalbos. Kai pramokau, tas valandas skirdavau kalinių lankymui imigrantų kalÄ—jime, padÄ—davau misionierių grupei iÅ¡dalyti jiems spaudÄ…, vokus ir pan. Darbuotojai neturÄ—jo pakankamai laiko bendrauti su 1000 kalinių, tad mano pagrindinÄ— užduotis – kalbÄ—tis su jais. LaikraÅ¡tis tapdavo tik pretekstu ateiti pas juos ir iÅ¡girsti jų problemas.
Kartais ryte eidavau į AIDS centrą, kur gyveno šia liga sergantys suaugusieji ir vaikai. Budizmo filosofijoje sakoma, kad AIDS yra bausmė, bloga karma. Tokių žmonių išsižadėdavo šeimos, nelankydavo draugai.
Kas labiausiai sukrėtė ar sužavėjo šiame darbe?
AÅ¡ niekada taip stipriai netikÄ—jau Kristaus ir mÅ«sų kiekvieno prisikÄ—limu, kaip sutikdama mirÅ¡tanÄius žmones. Ten, kur yra žmogaus silpnumas, yra Dievo galybÄ—. Ligoniai, kurie prie mirties, turi didelÄ™ viltį. ŽmogiÅ¡kai tai labai sunku pakelti. Be maldos, ko gero, toks darbas neįmanomas. PaskutinÄ—je AIDS stadijoje sergantieji labai laukdavo misionierių vizitų. Å nekÄ—davomÄ—s apie gyvenimÄ…, kuris verda už centro sienų, kartais visÄ… valandÄ… tylÄ—davom. Keista bÅ«davo po kiek laiko atÄ—jus į AIDS centrÄ… jau neberasti savo naujų biÄiulių…
Tau teko dirbti su vaikais. Kokia to kvartalo tailandieÄių vaikystÄ—?
Vaikai visur yra vaikai. Popiet žaisdavom su jais gatvÄ—je, kartu gamindavome valgį. Kai kurie vaikai neturÄ—jo vieno iÅ¡ tÄ—vų arba gimdytojai nedirbo, gÄ—rÄ—, vartojo narkotikus. Kasdien vaikai gauna Å¡iek tiek pinigų ledams, traÅ¡kuÄiams. Per metus – kokį vienÄ… kitÄ… drabužį. Dažnai vaikai lakstydavo basomis. Neturtas Tailande kitoks nei Lietuvoje. Tropikų kraÅ¡te visus metus Å¡ilta ir drÄ—gna. Nuo palmių, kokosmedžių lapijos žalia apskritus metus.
Ar jautei namų ilgesį?
Buvo. YpaÄ per Å¡ventes. TaÄiau vienas iÅ¡ įsipareigojimų – visiÅ¡kai pasinerti į bendruomenÄ—s gyvenimÄ…, kultÅ«rÄ…, Å¡vÄ™sti kartu su jais, pagal tailandieÄių paproÄius. PrabÄ—gus dvejiems metams, žinojau, kad misija baigÄ—si, kad įvykdžiau savo įsipareigojimus. Tai buvo mano sÄ…moningas pasirinkimas: bÅ«ti ten ir, atÄ—jus laikui, sugrįžti namo. TaÄiau “Points-Coeur†misija tÄ™siasi, į TailandÄ… atvyksta nauji savanoriai, niekas iÅ¡ vietinių pernelyg neliÅ«di dÄ—l tavo iÅ¡vykimo.
Kokia patirtimi tave praturtino misijos? Ko išmokai?
Misijų laikotarpis neabejotinai pažymėjo visą mano gyvenimą. Dabar dirbu su vaikais ir jaunimu Vilniuje ir visiems jauniems žmonėms sakau: priimkit gyvenime iššūkius, atsiverkit patirtims, kurios jus pranoksta, būkit atviri duoti ir priimti. Noras būti mylimam – labai žmogiškas. Tad labai svarbu priimti kitus tokius, kokie jie yra.
Misijų dÄ—ka iki galo įsitikinau, kad žmogus sukurtas gÄ—riui, tik gyvenimo sÄ…lygos jį pakreipÄ— į blogį. Žmogaus poelgių negalima tapatinti su paÄiu žmogumi. Žmogus sukurtas laisvas ir sukurtas gÄ—riui. Net ir paslydusiam reikia duoti Å¡ansÄ…, nors iÅ¡ pirmo žvilgsnio labai sunku juo tikÄ—ti.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
