Å iandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji ypatinga tuo, kad svarbi ne tik spaudos darbuotojams, bet ir mums visiems, kurie mylime savo kalbÄ…. Kiek tų mylinÄių bÄ—ra – kitas klausimas, nes vis dažniau vykstame į seminarus, kur kalbama svetima, dažniausiai anglų, kalba, vis daugiau atsiranda įmonių su pavadinimais, kurie nežinia kÄ… reiÅ¡kia. Sveika logika sako, kad įmonÄ—s pavadinimas turÄ—tų atspindÄ—ti jos veiklÄ…, todÄ—l kuo užsiima prekybos įmonÄ—s „Viskio jÅ«ra“ ar „Alaus sapnas“, abejonių lyg ir nÄ—ra, taÄiau kokia veikla plÄ—tojama įmonÄ—se „Super Petras“ ar „ZosÄ—s teisingumo dvaras“ – visokių asociacijų kyla.
Kartais tikrai pagalvoji, kad iÅ¡ didelio raÅ¡to iÅ¡einame iÅ¡ kraÅ¡to. Kam Å¡autų į galvÄ… mintis, kad įmonÄ— „Ežiukai“ teikia žaibosaugos paslaugas. Lietuvos didžiojo kunigaikÅ¡Äio Traidenio vardÄ… pasirinkusi vandenvalos įmonÄ—, o Å¡tai anoniminių alkoholikų grupÄ— kažkodÄ—l pasivadino „GarstyÄios sÄ—kla“, futbolo klubas „Katastrofa“. Dar „gražiau“ suskamba įmonių pavadinimai, kuriuos supiname su tarptautiniais žodžiais, kaip antai „Labanoras International“.
Tokie įmonių pavadinimai kalbininkams kelia daugiau nerimo nei atrodo juokingi. Juk viskas dažniausiai iš didelio noro kažkuo išsiskirti, pritraukti klientą.
O knyga, ar ji neiÅ¡nyks? – vis pasigirsta klausimų. Jeigu jÄ… skaitysime, jos reikÄ—s, tai ir neiÅ¡nyks – viskas mÅ«sų paÄių rankose. Suprantu, kad knyga yra brangus malonumas, bet juk ir prieÅ¡ daug deÅ¡imÄių metų ji buvo nepigi, ne kiekvienuose namuose galÄ—jai rasti. Tik sovietiniais metais buvo visko daug, nepaisant turinio. Tikros knygos niekada nepraranda savo vertÄ—s, jos kaip Å¡eimos relikvija gali bÅ«ti perduodamos kartoms.
ArtÄ—ja didžioji „Eurovizija“, atkreipkite dÄ—mesį, kiek dainininkų atliks dainas gimtÄ…ja kalba. SuskaiÄiuoti užteks ir vienos rankos pirÅ¡tų. Sakysite, kad tai tarptautinis konkursas, taip reikia. Bet juk pristatome savo Å¡alį, norime bÅ«ti iÅ¡skirtiniai, tai kodÄ—l bijome dainuoti savo kalba. ViskÄ… lemia ne žiedo ant rankos dydis, kaip prieÅ¡ keletÄ… metų gyrÄ—si mÅ«sų Å¡alies atstovas, ar Å¡iųmetÄ—s aimanos dÄ—l filmavimo režisierių darbo. ŽiÅ«rovai vertins dainÄ…, o ne techninio personalo darbÄ… ar kitus blizguÄius. Gaila, kad ten, kur galÄ—tume visam pasauliui priminti savo kalbÄ…, tylime.
Antai estai nesijaudina nemokÄ—dami svetimos kalbos. Ä® jų Å¡alį atvykÄ™s turi pats stengtis, kad tave suprastų – visur estiÅ¡ki užraÅ¡ai, net vieÅ¡buÄiuose pirmiausiai didelÄ—mis raidÄ—mis estiÅ¡kai paraÅ¡yta, o paskui smulkutÄ—mis kita kalba. Tai daug kÄ… pasako apie Å¡alį ir jos žmones.
Spaudos diena – tai ir mÅ«sų, žurnalistų, profesinÄ— Å¡ventÄ—. Ne veltui žurnalisto darbas priskiriamas prie pavojingiausių. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, iÅ¡ viso nuo 2005 metų net 787 žurnalistai buvo tikslingai nužudyti ar žuvo vykdydami savo pareigas. 2015 metais pasaulyje žuvo 110 žurnalistų – iÅ¡ jų du treÄdaliai taikiose valstybÄ—se, o ne karo zonose. Didelis aukų skaiÄius daugiausia sietinas su tyÄiniu smurtu prieÅ¡ žurnalistus. NejuÄia kyla klausimas – kodÄ—l, juk Å¡ios profesijos žmonÄ—s turi vaizdžiai tariant tik plunksnÄ…. O ji, pasirodo, dar ir Å¡iais laikais yra galingas ginklas. RaÅ¡ant apie korupcijÄ…, finansines aferas, aukÅ¡Äiausių valdžios sluoksnių lÄ—bavimÄ… už svetimus pinigus, visuomet yra nemaža tikimybÄ— sulaukti atsako. Kas tyliai norÄ—s palikti Å¡iltÄ… vietÄ…?
Beje, tai vyksta ne tik kažkur pasaulyje, bet ir šalia mūsų. Niekam nesvetimas noras viską tyliai sutvarkyti, užglaistyti. Susitikimo metu žurnalistų etikos inspektorė juokavo, kad vienas laikraštis tikrai nebus užmirštas, nes rajono galva po kiekvieno kritinio straipsnio skambina ir teiraujasi, ar žurnalistai nepažeidė etikos viešindami jų darbą. Kiekvieną kartą tokiam uoliam vietos prievaizdui inspektorius mandagiai primena, kad viešinami ne darbai jo kieme, o rajone, todėl jokios paslapties neturėtų būti.
Kad laikraÅ¡tis eina teisinga linkme, pasako ne pagyrimai. Kaip įvertinimÄ… mÅ«sų darbo ir Spaudos dienos proga dovanÄ… galime priimti ir rajono SavivaldybÄ—s mero sprendimÄ… – nurodymÄ… (kol kas žodinį), kad nuo Å¡iol informacijos teikti nebeturÄ—s teisÄ—s net skyrių vedÄ—jai. VisÄ… informacijÄ… teiks, su žurnalistais bendraus tik administracijos direktorius. AÄiÅ« už tokį dÄ—mesį, bet ar neatrodo, kad kitus darbuotojus paverÄiate visiÅ¡kais nuliais, neiÅ¡mananÄiais darbo, nekompetentingais. O administracijos direktorius tikriausiai neturi daug darbo, kad lakstys po kabinetus rankiodamas skaiÄiukus, ieÅ¡kodamas informacijos žurnalistams. Tereikia tik priminti, kad kartais diktatas ir noras turÄ—ti tik savo tiesÄ… atsisuka labai netikÄ—tu dalyku – ne pagarba tokiems sprendimams, o užuojauta.
Suprantu, kad geriausias laikraÅ¡tis ir geriausias žurnalistas yra tas, kuris raÅ¡o apie gamtÄ… ir moÄiuÄių pyragų receptus, taÄiau gyvenimas ne tik gražios gÄ—lÄ—s sode, todÄ—l vis dažniau laikraÅ¡Äio redakcija yra bene paskutinÄ— vieta, kur atÄ—jÄ™s žmogus gali tikÄ—tis bent bÅ«ti iÅ¡klausytas, gauti patarimÄ…. Dažnai nutinka, kad pavieÅ¡inus jo bÄ—dÄ… staiga kai kurių įstaigų darbuotojai sukrunta ir problema per dienÄ… iÅ¡sprendžiama. BÅ«na ir kitaip. Kartais paaiÅ¡kÄ—ja, kad ir patys nuskriaustieji nÄ—ra Å¡venti. Va, tada ir supranti, kodÄ—l dažnai žurnalisto duona sprangi. Juk kiekvienas nori matyti savo tiesÄ…: gražesnÄ™, Å¡viesesnÄ™. Bet kÄ… padarysi. MÅ«sų darbdaviai esate jÅ«s, skaitytojai, ir valdžia. Kol bus bent vieni ar kiti, tol turÄ—sime darbo, todÄ—l Å¡i diena yra ne tik mÅ«sų, bet ir visų laikraÅ¡Äio skaitytojų diena. Juk viskas prasideda nuo minties, žodžio. Gyvi esame tol, kol kalbame, reikalingi – kol turime kÄ… pasakyti.
Mylėkime savo gimtąją kalbą, gerbkime tuos, kurie dirba nelengvą, bet reikalingą darbą. Išnykus kalbai, išnyksta ir tauta, o mūsų tiek nedaug beliko.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.