Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

VAIRUOTOJŲ STYGIŲ KAMŠO PERĖJŪNAIS

Banguolė ALEKNIENĖ

2007−01−25 3

Ne tik rajono spaudoje, bet ir šalies dienraščiuose apstu skelbimų, siūlančių darbą tolimųjų reisų vairuotojams. Aiškiai matyti, kad jų labai stinga. Nepavyksta mūsų darbdaviams prisivilioti šių vairuotojų ir iš kitų šalių. Buvo net pradėta svarstyti, ar nereikėtų leisti aštuoniolikmečiams įgyti E kategorijos vairavimo pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti tolimųjų reisų vairuotojais. Kokios gi tokio reiškinio šaknys, ar tai lemia maži atlyginimai, ar labai prastos darbo sąlygos, ar sunkiai pakeliama atsakomybės našta ir ne visiems priimtinas klajokliškas gyvenimo būdas.
Žlugdo girtavimas
Kupiškėnus dirbti tolimųjų reisų vairuotojais gundo ne tik rajone įsikūrusios autotransporto įmonės, bet ir kitų miestų bendrovės, tarp kurių yra ir iš apskrities centro Panevėžio UAB „Transdadus“. Pasak šios įmonės finansų direktoriaus Valdo Matkevičiaus, E kategorijos vairuotojų trukumas tikrai yra nemaža problema. Visų pirma jų yra nepakankamai parengiama. Krovininių traukinių vairavimas – sudėtingas darbas. Galbūt nedaug atsiranda tokių, kurie norėtų išmokti valdyti tokią techniką. Patikėti vilkikų vairą ir tūkstančius eurų kainuojantį krovinį aštuoniolikmečiams – nėra gera išeitis. Kita didelė bėda – girtavimas. Yra vairuotojų, kurie dėl šios silpnybės atleidžiami iš darbo. Neretai jie keliauja iš vienos autotransporto įmonės į kitą, kol galutinai „nusivažiuoja“.
Darbuotojams ne iš Europos Sąjungos šalių reikia turėti darbo leidimus, sutvarkyti kitus migracijos formalumus. Tai vis papildomos kliūtys. Iš kitų ES šalių tolimųjų reisų vairuotojai dirbti pas mus neatvažiuoja. Greičiau mūsiškiai ten panašų darbą susiranda. Pasiteiravus, ar nelaukia darbuotojų iš naujųjų ES šalių – Bulgarijos ar Rumunijos, V. Matkevičius šyptelėjęs atsakė, kad būtinai jiems praneštume, jei tokių užsieniečių, norinčių dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, atsiras Kupiškyje.
Pašnekovo nuomone, darbo sąlygos jų autotransporto įmonėje yra geros. Atlyginimą vairuotojai gauna įvairų. Jiems yra mokoma už nuvažiuotus kilometrus. Būna, kad uždarbiai siekia ir 4-5 tūkst. litų per mėnesį. Vairuotojams mokami ir dienpinigiai. Kartais jie yra įskaičiuojami į uždarbį, kartais ne. Kelių mokestis, vizos ir panašūs dalykai – tai jau autotransporto įmonės rūpestis.
V. Matkevičius įsitikinęs, kad tolimųjų reisų vairuotojas – tai greičiau ne darbas, bet gyvenimo būdas. Kai kurie vyrai grįžę iš reisų vos savaitėlę namuose ramiai ištveria – juos vėl ima traukti kelias tarsi jūreivį jūra. O kitas, būna, kad tokio gyvenimo ant ratų ilgai ištverti negali ir atsisako darbo.
Nusibodo gyventi kabinoje
Pakalbinome buvusį tolimųjų reisų vairuotoją Rimą. Vyriškis krovinius po visą Europą vežiojo septynerius metus. Jo nuomone, dabar vairuotojai tikri karaliai, nes važinėja naujomis, patogesnėmis mašinomis. Pirmuosius reisus į Čekiją, kalnuotomis vietovėmis, jam teko sukarti vairuojant KAMAZč„, po poros metų persėdo į MERCEDES kabiną. Tuo metu tai buvo gana moderni mašina. Tačiau per tuos metus jam labai nusibodęs gyvenimas kabinoje, ypač varginantis žiemą. Galbūt dabar kabinos geriau apšildomos.
Rimo nedžiugino ir uždarbis. Mokėdavo minimumą ir komandiruotpinigius. Už pirmąjį reisą į Vokietiją gavęs tik 50 markių. Didmiesčių vairuotojams už analogišką darbą mokėdavo ir 250 markių. Brangiausiai apmokami buvo reisai į Italiją. Per mėnesį galėjai uždirbti daugiau nei tūkstantį litų. Tačiau per tą laikotarpį išeidavo apie 1,5 reiso. Daug nervų pagadindavo ir ilgos eilės (po 4 paras, per kurias ir savo įsidėtą maistą baigdavai sušveisti) pasienyje, ir krovinių paieška įvairiose užsienio firmose.
Rimo nuomone, dabar tolimųjų reisų vairuotojų stinga todėl, kad transporto įmonės labai išplėtojo savo veiklą. Pavyzdžiui, maždaug prieš šešerius metus jo buvusi darbovietė turėjo tik vieną vilkiką, o šiuo metu jų yra apie 50.
Paklaustas, ar grįžtų vėl į tą patį darbą, vyriškis sakė, kad jo patirtis ir amžius dar tikrai tokiam vairavimui yra tinkami, tačiau tas gyvenimas ant ratų visgi jam nelabai prie širdies. Todėl, ko gero, į kelią jau nebesileis, nors ir yra kviečiamas.
Padeda įgyti patirties
UAB „Gilota“ direktorius Gintautas Mockus taip pat patvirtino, kad tarptautinių pervežimų vairuotojų stygių Lietuvoje lemia autotransporto įmonių plėtra (prieš penkerius metus šalyje buvo 10 tūkst. vilkikų, o šiuo metu – dvigubai daugiau - apie 20 tūkst.) ir darbo specifika. Tarptautinių pervežimų vairuotojas yra pati aukščiausia vairavimo kategorija. Pretenduojantis į šį darbą žmogus privalo būti ne jaunesnis kaip 21 m. ir turėti dvejų metų apskritai vairavimo stažą. Tik įgijusio E kategoriją vairuotojo iškart negali išleisti į tolimą reisą. Jis turi dar pasipraktikuoti vairuoti didelio tonažo, su priekaba ar puspriekabe transportą. Jų įmonėje pradedantiesiems darbuotojams yra sudaromos sąlygos pasimokyti. Jie iš pradžių krovinius veža trumpais atstumais, į tolimus reisus išleidžiami kartu su patyrusiu vairuotoju, mokosi tvarkyti dokumentaciją ir pan. Žinoma, profesionalaus darbuotojo rengimas užtrunka ir įmonei nėra labai pelningas dalykas, bet visa tai dažniausiai vėliau atsiperka ir pasiteisina – įmonė „užsiaugina“ lojalų ir patikimą darbuotoją.
Paklaustas, ar vairuotojų nuo šio darbo neatbaido dokumentacijos tvarkymas, užsienio kalbos nemokėjimas, G. Mockus paaiškino, kad tarptautinių pervežimų vairuotojai yra kartu ir ekspeditoriai. Tik trumpumo sumetimais darbo skelbimuose šis dalykas neakcentuojamas. Elementariai užpildyti važtaraštį, nuvežti ar parvežti vieną ar kitą dokumentą tikrai nėra sudėtinga. Juk visas krovinio pristatymo procesas yra valdomas iš Lietuvos. Užsienio kalbos nemokėjimas irgi netrukdo įsidarbinti.
„Gilotoje“ yra praktikuojami keli darbo režimai. Komandiruotės trunka nuo 6 iki 10 dienų (iš Lietuvos į Vakarus – savaitė, 2 dienų poilsis ir po to 10 dienų - į Rusiją). "Gilotoje" su dienpinigiais atlyginimas siekia iki 4 tūkst. litų. Kitų įmonių, kurios krovinius veža tik į Vakarus, komandiruotėse vairuotojai praleidžia ir 1,5 mėnesio. Pastarieji ir atlyginimą gauna tūkstančiu didesnį.
Pagal įstatymą vairuotojų atlyginimas neturi būti mažesnis kaip 1,3 darbo užmokesčio minimumo (priskaičiuotas - 780 Lt), o likusiąją uždarbio dalį, pasak G. Mockaus, sudaro dienpinigiai (jie yra neapmokestinami), kurie vykstant į užsienį gali būti iki 200 Lt per dieną arba nemažesni kaip 50 proc. šios sumos. Tokia tarptautinių pervežimų vairuotojų darbo apmokėjimo tvarka yra praktikuojama visoje Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių.
Direktorius sakė, kad per mėnesį tolimųjų reisų vairuotojai sukaria 10 tūkst. kilometrų. Už prastovas yra mokama papildomai. Jų įmonė nebijo skelbti, kad už kilometrą moka iki 45 ct., nes šie įkainiai yra didesni nei vidutiniškai Lietuvoje. Aišku, kad ne visi gauna maksimalų užmokestį. Jis priklauso nuo vairuotojo kvalifikacijos.
Girtavimą G. Mockus taip pat įvardijo kaip vieną iš didžiausių bėdų. Dėl to įmonės patiria daug žalos. Antai šiuo metu vienas jų įmonės vairuotojas bylinėjasi norėdamas atgauti pragertas teises. Jei jam tai pavyks padaryti, tai vėl bus priimtas į darbą. Prieš penkerius metus, anot direktoriaus, toks dalykas buvo neįsivaizduojamas. Dabar paprasčiausiai nebėra iš ko rinktis.
G. Mockus sakė, kad šiuo metu Lietuvoje dirba per 800 tolimųjų reisų vairuotojų iš Baltarusijos, Ukrainos. Kupiškėnams juos įdarbinti nenaudinga geografine prasme, nes daug laiko tokiam darbuotojui užtruktų kelionė į namus. Ilginti laisvadienių įmonė taip pat negali, nes stovėtų brangiai lizingo būdu pirkt technika. „Gilotos“ vadovo nuomone, dirbti pas juos vairuotoju galėtų net ir pensinio amžiaus žmogus, jei sveikata jam tai leistų.