Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

NEPAMIRšKIME SENųJų KAIMO MOKYKLų

Gediminas Kaluina

2005−04−16

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Lietuvos kaimuose dar yra išlikusių namų, kuriuose praėjusio amžiaus pradžioje ir vėliau buvo įsikūrusios pradžios mokyklos. Dauguma jų apleisti, griūva ir niekuo nesiskiria nuo kitų to laikotarpio statinių. Retas kuris praeivis prisimena, kad tai buvo mokykla, o jaunesni jau mokėsi naujose, šviesiose mokyklose, ir net neįtaria, kad jų tėvai ar seneliai galėjo lavintis tokioje prastoje kaimo gryčioje. Dažniausiai tokios gryčios vienas galas – kamara su mažesniu (atskiru) kambarėliu mokytojui buvo išnuomojami mokyklai, o kitame gryčios gale likdavo gyventi šeimininkai. Sanitariniai statiniai buvo kiemo nuošalyje. Atvykęs dirbti mokytojas apsigyvendavo kur nors kitame kaimo ūkininko name.
Buvo ir tokių kaimo šviesuolių, kurie, turėdami mokytojo išsilavinimą ir materialiai pasiturintys, mokyklas įkurdavo savo namuose.
Šiuo metu nostalgiškai pasigendame kaimų, kurie per kolektyvizacijos griovimus dingo kartu su buvusiomis mokyklomis. Net neliko tų kaimų pavadinimų. Dabar tose vietose driekiasi plynas laukas ir stūgauja vėjas. Gal tai bėgančio laiko akibrokštas, kad buvo kaimas, buvo mokykla, o dabar neliko net jų vardo. Taigi net ir laukuose, prie kelio, akmenyje iškalę mokyklos pavadinimą, priminsime ir apie čia gyvavusį kaimą.
Tinkamiausia įamžinimo priemonė būtų Lietuvos laukų akmuo. Atidenkime jį prie buvusios mokyklos, iškalkime raides (mokyklos pavadinimą bei veiklos metus) ir užkelkime jį ant suręsto pamato. Akmens nereikia kaip nors apdailinti. Jis pats savaime gražus, tvirtas ir amžinas, o įprasminus jo paskirtį, taps kaimo kultūros simboliu. Šio darbo šaukiasi visų buvusių mūsų šalies kaimo mokyklų dvasia. Akmeniniais paminklais įamžinami mirę žmonės, didvyriai, svarbūs objektai bei istoriniai įvykiai. Mes, kupiškėnai, pirmieji pratęskime šią tradiciją, įamžindami nebeveikiančias senas kaimo mokyklas (čia nekalbama apie veikiančias). Tikėkime, kad mūsų pavyzdžiu paseks ir kiti. Panašiu būdu derėtų įamžinti ir kitus į užmarštį skęstančius prisiminimo vertus dalykus, buvusius dvarus, pilkapius, partizanų žūties vietas, karo laukus ir kitas kaimo vertybes. Begales kančių patyrusiame kaime niekas neturi būti užmiršta, ypač dabar, kai sutinkame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kai mumis susidomėjo pasaulis.
Iškyla klausimas, ar esame pajėgūs tai atlikti, kai kaime tiek daug neišspręstų problemų, kai daug šeimų reikalingos materialinės paramos. Privalėtume pajėgti, nes atidėjus šį reikalą ateičiai galime nepelnytai prarasti svarbų kaimo kultūros paveldą, nes neliks mūsų senolių, kurie tose mokyklose mokėsi, jas baigė, žino jų vietas ir veikimo metus. Pagaliau jie labiausiai suinteresuoti ir vieningai sumanymui pritaria. Jie nori matyti įamžintą akmenyje tą vietą, kur prabėgo jų vaikystė, o kartu su ja to laiko rūpesčiai, prisiminimai ir džiaugsmai.
Mes tuo įsitikinome, kai pirmam bandymui pasirinkome įamžinti ties Kupiškio ir Pandėlio žemės riba begriūvančią Lebedžių mokyklėlę. Apklausti to kaimo žmonės ir senoliai – buvę mokyklos mokiniai pritarė ir siūlė visokeriopą paramą, kad tik iš užmaršties būtų prikelta jų vaikystės mokykla. Prie jos buvo suręstas betoninis pamatas ir surastas tinkamas akmuo. Pavasariui išaušus, bus iškaltos akmenyje viską nusakančios raidės ir skaičiai. Po to kaimo žmonės rinksis paminklą šventinti.
Paramos daug nereikia, svarbu žmonių pritarimas ir aktyvumas. Svarbiausia rasti tinkamus akmenis, kurių, praūžus kolektyvizacijos bangai, nemažai dingo nuo žemės paviršiaus. Reikia, kad ūkininkų žemėje be naudos riogsantys į žemę įsmigę akmenys būtų geranoriškai perleisti šiai kultūrinei priemonei. Žinoma, reikia ir technikos, kuri tą ar kitą akmenį atitemptų prie mokyklos. Ir dar reikia, kad Kupiškio valdžia būtų palanki mūsų sumanymui. Tačiau matydami gražėjantį ir simboliais padabintą Kupiškio miestą, tuo neabejojame. Mes, Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos kraštų kupiškėnai, būsime veiklūs kaimo aptariamo paveldo įprasminimo dalyviai.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 086 630

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]