Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

LAIMINGAS TAS, KAS MYLI SAVO KRAŠTĄ

Ovidijus PETKEVIČIUS

2006−12−30 18

Mūsų rajono elitas: žymiausi verslininkai, gydytojai, kultūros veikėjai, bankininkai bei ūkininkai ir vietinės žiniasklaidos atstovai gruodžio 28-ąją dalyvavo Kupiškio rajono mero p. Leono Apšegos šventiniame priėmime, kuris vyko kultūros centro vitražų salėje.

Priėmime, kurį nuotaikingai ir šventiškai pradėjo Kupiškio muzikos mokyklos moterų ansamblis dalyvavo per 170 kviestinių svečių. Vėliau meras sakė, kad iš viso buvo išsiųsta 230 kvietimų.
Rajono meras tradiciškai pasveikino visus susirinkusiuosius, sakydamas, kad atsiliepimas į šį kvietimą yra savotiškas jo, kaip mero, ir visos rajono Savivaldybės darbo įvertinimas. Pasak L. Apšegos, jei žmonės atsiliepia į tokį kvietimą, vadinasi, galima tikėtis, kad mūsų rajono bendruomenė neliktų abejinga ir ištikus nelaimei.
Savo kalboje meras pasidžiaugė, kad svarbu tai, jog kiekvienas savo kasdienį darbą dirbame ramiai, niekieno netrukdomi, nekankinami intrigų ar nesveiko pavydo. Kaip dera, meras kalbėjo ir apie tai, kad jo darbas yra neatsiejamas nuo visos komandos darnos, vienas kito supratimo ir palaikymo.
O kadangi visų susirinkusiųjų laukė skoningai ir išmoningai vaišėmis nukrautas stalas, po neilgos kalbos, palinkėjus gerų, dosnių ir prasmingų metų ir visiems susidaužus šampano taurėmis, rajono meras pasiūlė bendravimą pratęsti be ilgų, jausmingų kalbų.
Ir išties šventinis vakaras, regis, neprailgo nė vienam svečiui. Kažkas kalbėjosi apie praėjusius metus ir jų pasiekimus, kiti dalinosi svajonėmis apie artėjančius 2007-uosius.
Jei stengtumėmės į šventinį vakarą pažvelgti grynai statistiškai, galima būtų teigti, jog rajono elitą sudaro vyrai, mat jų vakarėlyje buvo daugiausiai. O turint omenyje, kad visus šventinius vakarus puošia dailiosios lyties atstovės, drąsiai galima teigti, jog tądien į šventę atvykusi kiekviena ponia galėjo pretenduoti į geriausius “Stiliaus„ puslapius.
Kaip ir kasmet “Mintys„ pakalbino keletą šventiniame mero priėmime sutiktų žmonių. Mes teiravomės ką gero atnešė praėjusieji, su kokiomis viltimis ar svajomis jie sieja Naujuosius, Ugninės Kiaulės, metus.

Leonas APŠEGA
(Kupiškio rajono meras)
– Aš, manau, kad šie bepraeinantys metai buvo geri ir produktyvūs. Žvilgtelėkime į mūsų miestą: atliktas kapitalinis Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos remontas, Kupos slėnis įgijo tikrai patraukliam, civilizuotam Europos miestui būdingą veidą, pagaliau ir čia, Kupiškio kultūros centre, štai jau pakeisti visi langai. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad ir kelią į Juodpėnus pavyks išasfaltuoti, įrengtas dar vienas papildomas išvažiavimas į Rokiškį. Galėčiau sakyti, kad ir pati žiema šįkart tapo mūsų “sąjungininke„. Tik esant tokioms oro sąlygoms buvo galima Gedimino gatvėje pakeisti elektros kabelius.
Mero paklausus apie artėjančius savivaldos rinkimus, jis atsakė, kad šio įvykio tikrai nesureikšmina. Svarbiausia, kad Kupiškis gražėtų ir taptų malonus tiek akiai, tiek ir širdžiai miestas.
Žurnalistinis smalsumas neleido mero nepaklausti ir apie asmeninio gyvenimo džiaugsmus. Didžiausias iš jų – tai, kad į pasaulį beldžiasi jau trečias anūkėlis (ar anūkėlė). O dabar tikra paguoda bei atgaiva po darbų – du, penkerių ir dvejų su puse metų, anūkai, tikri kodelčiukai!
Pabaigoje L. Apšega pasidžiaugė geru bendravimu su rajono verslininkais, visais kupiškėnais. Pasak mero, kad šie santykiai tikrai normalūs parodo ir šis šventinis priėmimas. Juk niekas varu nebuvo atvarytas. Malonu, kai žmonės gerbia savo kraštiečius, nebijo ir nesišalina savo kupiškėniškos kilmės šaknų.

Milda VARNAUSKIENĖ
(verslininkė, drabužių dizainerė)
– Šie metai tikrai buvo geri, gavau daugiau nei tikėjausi. Metai buvo turtingi ir materialine ir moraline prasme. Džiugina, kad ir ateinantys metai liūtams žada būti kūrybingi. Apskritai pastebiu, kad žmonės turi žymiai daugiau optimizmo, jie daugiau spinduliuoja džiaugsmą, kurį aš, kaip žmogus kuriantis kostiumus, galiu dar labiau sustiprinti, paryškinti, suteikti gyvenimui daugiau spalvų.
Derėtų pridurti, kad ponia Milda nėra tikra kupiškėnė. Moteris kilusi iš Rokiškio rajono. Pasak jos, kai vyras pirmą kartą ją atsivežė į Kupiškį, maniusi, kad čia ilgai neužsibus. O dabar štai ir motiną, ir seserį atviliojo čia gyventi.

Bronislovas DOMŽA
(verslininkas)
– Daugeliu atvejų šie metai buvo žymiai geresni. Išvengėm didesnių nelaimių, o mūsų įmonė ne mažėjo, bet didėjo. Galima pastebėti ir tai, kad mūsų rajono žmonės pradėjo žymiai geriau gyventi. Ankstesniais metais jie daug ką buvo linkę daryti patys: patys organizuodavo šventes, rūpindavosi vaišėmis, programa. Šiais metais, pavyzdžiui, prieššventinė prekyba išaugo 20-30 proc. Tad šie skaičiai vaizdžiai byloja, jog rajono žmonės pradėjo gyventi geriau, išaugo jų pasitikėjimas.
Paklausus, ar ponas Bronislovas neketintų Kupiškio pakeisti į kurią nors kitą vietą, atsakė: “Jokiu būdu. Nuo pat vaikystės patiko ir patinka šis miestas bei jo žmonės„.

Irena ALEKSANDRAVIČIENĖ
(ūkininkė, Juodpėnų bendruomenės pirmininkė)
– Ūkininkams, žemdirbiams, aišku, šie metai buvo labai sudėtingi. Bet žmogaus jau tokia prigimtis, kad jis negali ir neturi nuleisti rankų. Esi laimingas, kad gyveni, kad, regis, gerais ir dorais auga tavo vaikai, kad jie tampa pagrindine tavo viltimi, netgi paguoda. Džiaugiesi jų pasiekimais, kartais drauge liūdi. Tokia jau moters prigimtis. O Juodpėnų bendruomenei vadovauju gan neseniai. Tad apie ypatingus pasiekimus gal dar ir ankstoka kalbėti. Štai visų sielas ir žvilgsnius džiugina pačiame miestelio centre pasodinta ir šventiškai padabinta sidabrinė eglutė. Rodos, tai tik mažmožis, bet iš jų ir susideda visas mūsų gyvenimas, kuo jų daugiau, tuo esame laimingesni, jaučiame, kad išties gyvename ir mėgaujamės juo, gyvenimu.

Laimonas NEDVECKAS (
Alizavos, Salamiesčio ir Palėvenėlės parapijų klebonas)
– Ramiai gyvenau ir gyvenu, su palaima laukiu kiekvienos ateinančios dienos ir tikiu, kad ji man bei mano parapijiečiams bus graži, prasminga, sakykime, tokia kaip praėjusi. O jei praėjusi ir nebuvo tokia gera, nereikia prarasti vilties, kad ateinančioji mums tikrai bus gera.

Stasė KRESTOVIENĖ
(rajono Savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene)
– Mąstant apie tai, kad praeinantieji metai buvo šuns, o jis gi kandžiojasi, tai privalėčiau pasidžiaugti, kad rimtai nenukentėjau. Priešingai, sulaukiau pirmosios anūkėlės ir žento (moteris šypsosi). Na, išties nebuvo blogi metai, žinot, kai šuo loja, tave verčia būti budresniam, atsargesniam ir apdairesniam.

Rimvydas LATVYS
(Povilo Matulionio vidurinės mokyklos direktorius)
- Prisipažinsiu, pradėti kalbėti su šiuo žmogumi buvo intriguojančiai smalsu. Mat mieste sklando kalbos, kad šis žmogus (jis ir “Provincijos„ teatro aktorius) į daugelį klausimų atsako tik “Taip„ arba “Ne„. Prakalbus šis mitas išsisklaidė.
“Nemanau, kad tapti mokyklos direktoriumi buvo kažkoks iššūkis. Kiekvienam žmogui ateina metas realizuoti savo idėjas, o ypač, kai tau jau 40 metų. Mokytojų kolektyvas tikrai geras ir mokiniai nėra piktybiniai (šypsosi direktorius). Taip, šie metai buvo kupini staigmenų, bet daugelis jų buvo malonios.„
Paklausus apie tai, ar naujojo direktoriaus nebaugina aštuonmetės mokyklos perspektyva, jis atsakė, kad pretenduodamas tapti šios mokyklos vadovu jis ir orientavosi būtent į tokios, aštuonmetės, mokyklos modelį. Siekti bet kokia kaina išsaugoti vidurinės mokyklos statusą, kai vyresnėse klasėse tėra tik keletas mokinių, būtų absurdiška.„

Diana UMBRIENĖ
(DnB NORD banko Kupiškio poskyrio vadovė)
– Šie metai išties buvo netikėti, kažkuria prasme netgi apvertė mano gyvenimą “aukštyn kojom„. Tapau DnB NORD banko Kupiškio poskyrio vadove. Nekuklu girtis, bet mūsų bankas pradeda užimti žymiai ryškesnes pozicijas. Aišku, tai patvirtina ir akivaizdžiai išaugusį mūsų žmonių mokumą, tikėjimą saugia ir stabilia rytdiena, būsimomis pajamomis. Tai patvirtina ir akivaizdžiai išaugęs žmonių, kurie drąsiai skolinasi skaičius. Ir asmeniniame gyvenime jaučiuosi saugi ir laiminga, džiugu, kad šeimą aplenkė ligos ir nelaimės, kad dvi mūsų su vyru atžalos sėkmingai mokosi.

Šis mero šventinio priėmimo minčių kaleidoskopas tik maža dalimi atspindi mūsų rajono žmonių viltis ir lūkesčius. Bet svarbiausia, jog jame tikru leitmotyvu išlieka meilė Kupiškiui, gerėjimasis savo kraštu.