|
|
|
Vėrinys PATIRTI VARGAI PRANO DAUKO NESUGNIUžDÄ—
Algirdas Gasiūnas |
2005−04−09 |
 Pirmiausia tariu aÄiÅ« visiems, kurie atsiliepÄ— į mano praÅ¡ymÄ… ir padÄ—jo susirasti artimÄ… senelio biÄiulį, vien geru žodžiu visų senųjų žiobiÅ¡kÄ—nų minimÄ… PranÄ… DaukÄ…. (Jis prieÅ¡ Å v.Velykas jau atÅ¡ventÄ— savo 82-Ä…jį gimtadienį).
Ir Å¡tai aÅ¡ jau skambinu į Panevėžį: atsiliepia žvalus ir energingas balsas – kvieÄia į sveÄius. Tad antrÄ… Velykų dienÄ… ir iÅ¡skubu į šį miestÄ…, kur dailiai įrengtame mediniame namelyje, dukros Vilijos prižiÅ«rimÄ…, randu tik iÅ¡ senelio pasakojimų pažįstamÄ…, senelio draugÄ… PranÄ….
Kalbamės ilgai, vartome jo parašytus atsiminimus, nuotraukų albumus, nes pasikalbėti tikrai yra apie ką .
GimÄ— Pranas Daukas 1923 m. kovo 26 dienÄ… BirieÄių kaime, Vėžionių seniÅ«nijoje, tuometiniame KupiÅ¡kio valsÄiuje. BirieÄiai tada priklausÄ— PalÄ—venÄ—lÄ—s parapijai (kol nebuvo patvenktas LÄ—vuo). Tad tuoj randame ir bendrų pažįstamų – jo buvusių draugų ir giminaiÄių iÅ¡ tos paÄios PalÄ—venÄ—lÄ—s parapijos ir Žaidelių, kuriuose aÅ¡ dabar gyvenu. Prie PalÄ—venÄ—lÄ—s bažnyÄios palaidoti ir abu jo tÄ—veliai: Kazimieras ir Emilija.
Be Prano Å¡eimoje dar augo vyresni broliai Povilas ir Jonas, kurie nuo mažens PranukÄ… mokÄ— skaityti. PagarbÄ… kelia iÅ¡likÄ™s labai artimas ryÅ¡ys per visÄ… gyvenimÄ…. Broliai per visas LietuvÄ… užgriuvusias negandas rÄ—mÄ— ir palaikÄ— vienas kitÄ…, kiek iÅ¡galÄ—jo. YpaÄ jauÄiasi dÄ—kingi Jonui, kuris, likÄ™s tÄ—velių Å«kyje, kiek galÄ—damas padÄ—jo maistu į lagerius pakliuvusiems Povilui ir Pranui.
IÅ¡ties, jei dabar mes dejuojame dÄ—l savo gyvenimo, kai tikrai esame “savo likimo kalviaiâ€, kÄ… bekalbÄ—ti apie tÄ… karo ir pokario laikų mÄ—smalÄ™, kurioje Å¡imtai tÅ«kstanÄių likimų buvo sulaužyta. Tų negandų patirti su kaupu teko ir P. Daukui nuo pat pirmos karo dienos, kai visi Kauno mechanikų kursų moksleiviai, kur jis mokÄ—si, buvo rusų surinkti, apginkluoti ir vežami į RusijÄ…. Bet ant Latvijos sienos buvo vokieÄių nuginkluoti, suimti ir iÅ¡vežti į VokietijÄ… kaip belaisviai. Pervežant pasisekÄ— pabÄ—gti. TaÄiau, vos sugrįžus į BirieÄius, suÄ—mÄ— ir prasidÄ—jo “etapai†po Kauno sunkiųjų darbų kalÄ—jimÄ…, vÄ—liau lageriai Vokietijoje. Ten iÅ¡ mirties namų iÅ¡gelbÄ—jo atÄ—jusi rusų armija, kuri, iÅ¡vadavusi iÅ¡ lagerio, tuoj aprengÄ— rusiÅ¡ka kareiviÅ¡ka uniforma.JÄ… vilkint teko sulaukti ir karo pabaigos, prieÅ¡ tai pÄ—sÄiomis perÄ—jus visÄ… VokietijÄ…, ÄŒekijÄ… ir AustrijÄ…, kovoti vaduojant PrahÄ… ir galiausiai Vienoje dalyvauti pergalÄ—s parade, kuriame žygiavo visų į karÄ… įsijungusių Å¡alių kariuomenÄ—s su jų vadais. O ruoÅ¡tis paradui reikÄ—jo visÄ… mÄ—nesį: gavo net naujÄ… aprangÄ… ir naujus kerzinius batus, vietoj karo metais naudotų iki pat kelių apmuturiuojamų autų. ApsidžiaugÄ—, aiÅ¡ku, bet ... vos tik pražygiavo pro tribÅ«nas su visos koalicinÄ—s kariuomenÄ—s vadais, atÄ—mÄ— ir aprangÄ… ir batus, kurių labiausiai gailÄ—josi. VÄ—l teko iki pat kelių vynioti senuosius suplyÅ¡usius autus.
Tai tokia gili prisiminimų upÄ—, gausi įvykių, tų laikų realijų ir iÅ¡gyvenimų, kur tragiÅ¡kas situacijas keiÄia komiÅ¡kos.Bet ..... toks ir yra gyvenimas, kurį ne visada gali pasirinkti. Svarbu, kad visose gyvenimo peripetijose žmogus iÅ¡liktų, kaip sako Pranas , – žmogumi.
O aÅ¡ dar pridÄ—Äiau, kad iÅ¡ tų neiÅ¡galvotų įvykių bÅ«tų galima paraÅ¡yti ne vienÄ… scenarijų kino filmams.
AtitarnavÄ™s ir grįžęs į LietuvÄ… P. Daukas pajuto žinių troÅ¡kulį ir 1951 m. rudenį baigÄ— veterinarijos mokslus Vabalninko technikume. Taip 1951 m. rudenį ir atsidÅ«rÄ— RokiÅ¡kio rajone, ŽiobiÅ¡kio kolÅ«kyje, kur iÅ¡dirbo veterinarijos gydytoju iki 1954-ųjų. Apie tuos metus dažnai man ir pasakodavo senelis su pagarba minÄ—damas PranÄ… kaip dorÄ…, sąžiningÄ… ir visiems padÄ—ti besistengusį žmogų, kuris neskaiÄiavo savo darbo valandų ir, susirgus gyvuliui, galÄ—davai prisiÅ¡aukti nors vidurnakty. AiÅ¡ku, ne visada tai patikdavo tuometinei valdžiai, kuri už viskÄ… aukÅ¡Äiau laikÄ— kolÅ«kį, kur, dÄ—l paÅ¡arų stygiaus bei kokybÄ—s, gyvuliai krisdavo dažniau nei eilinių kolÅ«kieÄių. TaÄiau pradÄ—jus teikti geresnÄ™ veterinarinÄ™ priežiÅ«rÄ…, mažiau Ä—mÄ— kristi ir kolÅ«kio gyvulių.
Tuo metu mano senelis kaip tik eidavo sargybą – naktimis saugodavo kolūkio galvijus ir kiaules, buvusius išvežtų gretimų ūkininkų: Stašio ir Žumbakio tvartuose, Vikonių kaime. O naujai atvykęs veterinarijos gydytojas P. Daukas irgi ten buvo apgyvendintas, išvežto ūkininko Jono Stašio sodyboje,kur buvo laikomos kolūkio karvės. Todėl jiems tekdavo dažnai susitikti ir pakalbėti, o vėliau ir susidraugauti.
Mano senelis Stanislovas GasiÅ«nas gyveno gretimame Juodelių kaime. Nors turÄ—jo tik 3 ha ariamos žemÄ—s, bet dÄ—l savo darbÅ¡tumo buvo jau beprasikuriÄ…s. TurÄ—jo net nusipirkÄ™s arklinÄ™ kuliamÄ…jÄ… ,su kuria žiemÄ… uždarbiaudavo kuldamas aplinkiniams Å«kininkams. To, matyt, užteko, kad dar 1940 metais bÅ«tų įraÅ¡ytas į tremiamųjų sÄ…raÅ¡us. 1940 metais iÅ¡vežti nespÄ—jo, bet po karo kažkieno pastangomis ir vÄ—l buvo įtrauktas į Å¡iuos sÄ…raÅ¡us. Tik tuomet vadovavusio kolÅ«kiui Å¡viesaus atminimo Jono Gužo dÄ—ka, jo aktyviai ginamas, neatsidÅ«rÄ— Sibire. TaÄiau atÄ—mÄ— beveik viskÄ…, ne tik gyvulius, kuliamÄ…jÄ…, bet ir klojimÄ…. O atÄ—mÄ™ ...... per metus kolÅ«kio tvartuose ir nudvasino. Tokia neteisybÄ— ir Å¡irdgÄ—la palaužė senelio sveikatÄ… ir paguldÄ— ilgam ant patalo. NegelbÄ—jo jokie vaistai nuo Å¡irdies priepuolių. Ir tik po keleto ligos patale ipraleistų metu, didelÄ—mis valios pastangomis vÄ—l pradÄ—jo kabintis į gyvenimÄ… ir stotis ant kojų. Kaip tik tada likimas juos ir suvedÄ— – senelį ir PranÄ… DaukÄ…. Rodos, neilgam, vos porai metų, bet Å¡irdyje liko sielos draugais visam gyvenimui. Tuo sunkiu rusų okupacijos pradžios metu, kai geriausi ir darbÅ¡Äiausi žmonÄ—s buvo iÅ¡vežti, jų turtas iÅ¡grobstytas, nacionalizuotas, o didžia dalimi tiesiog pragertas, kai triumfavo visokio plauko skundikai, apsileidÄ—liai, kai reikÄ—jo žinoti, kÄ… ir su kuo gali kalbÄ—ti, kad nebÅ«tum įskųstas ir iÅ¡vežtas, ta dorų, tiesiog iÅ¡laikiusių žmoniÅ¡kumÄ…, taurių tautieÄių draugystÄ— pagydÄ— geriau nei gydytojų duoti vaistai.
Deja, tolesnis Prano likimas susiklostė taip, kad, dirbant Juodupėje, neteisingai buvo įskųstas ir vėl papuolė į lagerius, šį kart į rusų, kur vėl daug teko išgyventi ir per plauką būti nuo mirties. Grįžo iš Sibiro 1959 metais. Dirbo Šepetoje, vėliau Panevėžyje, kur nusipirko namelį ir dabar su dukra ten gyvena. Sveikų ir ilgų jam metų!
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Eimilas, EimilÄ—, Eimina, EiminÄ—, Eiminta, Eimintas, EimintÄ—, GeisvinÄ—, Grata, Gratas, Sabas, Svaigaudas.
|
