Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

BAISIAU UŽ BRISIAUS GALĄ

Ovidijus PETKEVIČIUS

2006−11−09 2

Vakar prieš 8 val. ryto kaukiant sirenoms, marių užtvankos link skubėjo Kupiškio rajono policijos komisariato ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai bei Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai, kuriems, kaip vėliau paaiškėjo, ir teko ekstremali užduotis.
Nelaimės kauksmas iš užtvankos šachtos
Apie šuns kauksmą ir galimą nelaimę, būtent priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai pirmiausia ir paskambino prie marių žvejojęs vyras.
Ankstyvą ir žvarbų rytą į nelaimės vietą atskubėję gelbėtojai, o vėliau ir policijos bei greitosios medicinos pagalbos ekipažai, Kupiškio marių tvenkinio šachtoje išgirdo gailų šuns inkštimą.
Iš pradžių buvo manoma, kad toje pat šachtoje ar šalia jos gali būti ir į nelaimę patekęs žmogus. Su pripučiama valtimi į šachtą nusileidę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai, konstatavo, kad ten viduje tesąs tik didelis, jų manymu, gal net kovinis, šuo, kurio priplaukti valtimi jie negalėjo.
Vėliau apsirengę specialius neperšlampančius kostiumus ir pasiėmę polietileno maišus, Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai, vadovaujami viršininko Romusio Jablonsko, išgelbėjo vandens ir užtvankos nelaisvėn patekusį keturkojį nelaimėlį. Pasak R. Jablonsko, į valtį atneštas šuo išsyk pripažino savo gelbėtojus ir tapo jų komandos narys. Bent jau kol kas!
Pats išgelbėjai, pats ir atsakyk
Mat kita istorijos dalis, prasidėjo tada, kai reikėjo spręsti problemą kur dėti išgelbėtą šunį.
Nepaisant to, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 22 sprendimu (Nr. TS-132) patvirtintų šunų laikymo taisyklių IX skyriuje – Benamių šunų gaudymas – 61 punkte yra tvirtinama, kad “Apie pastebėtus benamius šunis gyventojai turi pranešti seniūnams, Kupiškio mieste – Savivaldybės administracijos specialistui, atsakingam už miesto tvarką„, tačiau realybėje viskas šiek tiek kitaip. Už tvarką mūsų mieste atsako Savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Antanas Odinas.
Tad Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas R. Jablonskas ir kreipėsi į jį. Be abejo, tas kreipimasis tebuvo tik “žmogiškojo faktoriaus„ dalis. Visi puikiai žinome (dar nuo garsiųjų šunų žudynių pavasarį Kupiškyje bei Rudiliuose, apie kurias “Mintys„ plačiai ir išsamiai rašė), kad beglobiams gyvūnams laikyti rajone patalpų nėra. Jų, pasak A. Odino, nėra todėl, kad pagal Europos Sąjungos standartus tokioms įstaigoms keliami itin aukšti higienos ir sanitarijos reikalavimai. Kupiškio rajono savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su Alytaus regiono gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba “Nuaras„. Tačiau jų iškvietimas dėl vieno benamio šuns Savivaldybei, vadinasi, ir mums, mokesčių mokėtojams, atsieis 600 Lt. Savivaldybės specialistas sakė, kad anksčiau jau buvo kreiptasi į minėtąjį “Nuarą„, dviejų benamių šunų sugavimas ir išvežimas tąkart kainavo per 1000 Lt.
Kas geriau, ar dvikojis, ar keturkojis žvėris?
Tad nieko kita neliko kaip vėlgi remtis tik žmogiško bendravimo normomis ir prašyti, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai keletą dienų išgelbėtą šunį palaikytų. Gal netikėtai atsiras šio tikrai simpatiško ir labai prieraišaus šuns šeimininkas ar šiaip kas nors jį priglobs.
Po pietų vėl susisiekus su R. Jablonsku paaiškėjo, kad gelbėtojams labai pagailo šio draugiško keturkojo, kuris tarsi atsidėkodamas už išgelbėtą gyvybę per pusdienį pasidarė ištikimiausiu draugu, ir kolektyvas nusprendė, kol kas – šunį “įtraukti„ į gelbėtojų gretas.
Ir visgi esminiu šio įvykio klausimu tapo net beglobių gyvūnų tarnybos įkūrimas mūsų rajone, bet visai kitas žmogiškas klausimas. Koks žmogus galėjo ryžtis tokiu būdu atsikratyti savo keturkoju draugu. Kam yra tekę stovėti prie apsauginės užtvankos šachtos tvorelės, yra aišku, kad nei žmogus (nebent jo neviltis būtų peržengusi visas ribas, nei juo labiau šuo, kurio juslės ir savisaugos instinktai yra žymiai labiau išlavinti, šokti į šachtą tikrai nesiryžtų. Vadinasi šį mielą šunį kažkas įmetė. Kas?! Turbūt daugelis skaitytojų nenorėtų susitikti su tokiu “žmogumi„ atokesnėje vietoje akis į akį.
Baisiau už Brisiaus galą
Vakar prieš 8 val. ryto kaukiant sirenoms link marių užtvankos skubėjo Kupiškio rajono policijos komisariato ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai bei Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai, kuriems, kaip vėliau paaiškėjo, ir teko ekstremali užduotis.
Ovidijus PETKEVIČIUS
Apie šuns kauksmą ir galimą nelaimę, būtent priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai pirmiausiai ir paskambino prie marių žvejojęs vyras.
Nelaimės šauksmas iš užtvankos šachtos
Ankstyvą ir žvarbų rytą į įvykio vietą atskubėję gelbėtojai, o vėliau ir policijos bei greitosios medicinos pagalbos ekipažai Kupiškio marių tvenkinio šachtoje išgirdo gailų šuns inkštimą.
Pradžioje buvo manoma, kad toje pat šachtoje ar šalia jos gali būti ir į nelaimę patekęs žmogus. Su pripučiama valtimi į šachtą patekę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai, konstatavo, kad ten viduje tesąs tik didelis, jų manymu, gal net kovinis šuo, kurio pasiekti su valtimi gelbėtojai negalėjo.
Vėliau apsirengę specialius neperšlampančius kostiumus ir pasiėmę polietileninius maišus, Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai vadovaujami viršininko Romusio Jablonsko išgelbėjo vandens ir užtvankos nelaisvėn patekusį keturkojį nelaimėlį. Kaip vėliau “Mintims„ pasakojo R. Jablonskas, jau į valtį atneštas šuo išsyk pripažino savo gelbėtojus ir tapo jų komandos nariu. Bent jau kol kas!
Pats išgelbėjai, pats ir atsakyk
Mat kita istorijos dalis, prasidėjo tada kai reikėjo spręsti problemą kur dėti išgelbėtą šunį.
Nežiūrint į tai, kad Kupiškio rajono savivaldybės taryboje 2006 m. birželio 22 sprendimu (Nr. TS-132) Dėl šunų laikymo Kupiškio rajone taisyklių, IX skyriaus – Benamių šunų gaudymas – 61 punkte yra tvirtinama, kad “Apie pastebėtus benamius šunis gyventojai turi pranešti seniūnams, Kupiškio mieste – Savivaldybės administracijos specialistui atsakingam už miesto tvarką„. Šiuo atveju, detalizuojant situaciją reikėtų pasakyti, kad šiuo specialistu mūsų rajono Savivaldybėje Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Antanas Odinas.
Tad Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas R. Jablonskas ir kreipėsi į šį specialistą. Be abejo, tas kreipimasis tebuvo tik “žmogiškojo faktoriaus„ dalis. Visi puikiai žinome (dar nuo garsiųjų šunų žudynių pavasarį Kupiškyje bei Rudiliuose, apie kurias “Mintys„ plačiai ir išsamiai rašė), kad beglobiams gyvūnams laikyti rajone patalpų nėra. Jų, pasak A. Odino, nėra todėl, kad pagal Europos Sąjungos standartus tokioms įstaigoms keliami itin aukšti higieniniai ir sanitariniai reikalavimai. Kupiškio rajono savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su Alytaus regiono gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba “Nuaras„. Tačiau jų iškvietimas dėl vieno benamio šuns savivaldybei, vadinasi, ir mums mokesčių mokėtojams atsieina 600 Lt. Savivaldybės specialistas sakė, kad anksčiau buvo kreiptasi į minėtąjį “Nuarą„, dviejų benamių sugavimas ir išvežimas tąkart kainavo virš 1000 Lt.
Kas geriau ar dvikojis ar keturkojis žvėris?
Tad nieko kita neliko kaip vėlgi remtis tik žmogiško bendravimo normomis ir prašyti, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai keletą dienų išgelbėtą šunį palaikytų. Gal netikėtai atsiras šio tikrai simpatiško ir labai prieraišaus šuns šeimininkas ar šiaip, kas nors jį priglobs.
Po pietų vėl susisiekus su R. Jablonsku paaiškėjo, kad gelbėtojams labai pagailo šio draugiško keturkojo, kuris už išgelbėtą gyvybę per pusdienį tapo ištikimiausiu draugu, ir kolektyvas nusprendė, jei kas – šunį “įtraukti„ į gelbėtojų gretas.
Ir visgi esminis šio įvykio klausimas yra ne beglobių gyvūnų tarnybos įkūrimas mūsų rajone, bet visai kitas - žmogiškumo klausimas. Koks žmogus galėjo ryžtis tokiu būdu atsikratyti savo keturkojo draugo? Kam yra tekę stovėti prie apsauginės užtvankos šachtos tvorelės, tam yra aišku, kad nei žmogus (nebent jo neviltis būtų peržengusi visas ribas), nei juo labiau šuo, kurio juslės ir savisaugos instinktai yra žymiai labiau išlavėję, šokti į šachtą tikrai nesiryžtų. Vadinasi, šį mielą šunį kažkas įmetė. Kas?! Turbūt daugelis skaitytojų nenorėtų susitikti su tokiu “žmogumi„ atokesnėje vietoje akis į akį.