Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Ulyčia

KAS ATEITYJE KAUPS KRAÅ¡TO ISTORIJÄ…?

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2013−03−28

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Palmira Penkauskienė (kairėje) užrašinėjo senųjų gyventojų prisiminimus.
Buvo laikas, kai kraštotyra Kupiškyje, kaip ir Lietuvoje, sulaukdavo didžiulio dėmesio. XX a. pradžioje fiksuoti savo krašto istoriją, papročius, tradicijas būdavo garbės reikalas. Ir netgi sovietiniais metais kiekviena įstaiga rašydavo savo kronikas, metraščius.
O dabar ši sritis – šiek tiek primiršta. Gyventojų prisiminimus, senus straipsnius, nuotraukas ir kitą metraštinę medžiagą daugiausia kaupia bibliotekos.


Kraštotyra užgesusi

Šiandien didžiausi Kupiškio kraštotyros klodai skaitytojų laukia Kupiškio etnografijos muziejuje bei Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Čia Informacijos ir kraštotyros skyriui vadovaujanti Danutė Baronienė surenka kiekvieną laikraščio skiautelę, liudijančią mūsų rajono istoriją.
Pasak skyriaus vedėjos, kraštotyra dabar kiek prigesusi. Informaciją apie mūsų kraštą po truputį dar renka tik keletas kraštotyrininkių: Aldona Čiurlytė, Marija Tamošiūnienė, Danutė Sokienė, Janina Lauciuvienė, Emilija Grybauskienė, Aldona Kurkulienė.

Vienos aktyviausių buvusios kraštotyros draugijos narių (iš kairės): Danutė Sokienė, Marija Tamošiūnienė, Palmira Penkauskienė.
Apylinkių istorijos faktus taip pat kaupia rajono mokyklose įsikūrę muziejai, bibliotekos padaliniai. Retkarčiais vykdomos mokinių ekspedicijos, apklausos.
Stambią monografiją šiais metais rengti pradėjo leidykla „Versmė“. Žemės ūkio, architektūros, meno, etnokultūros ir kitų sričių istorines žinias renka mokslininkai ir specialistai iš Lietuvos bei mūsų rajono.

Tačiau detalaus faktų užrašinėjimo, kas vyksta šiandien, ateities kartos, ko gero, nebeturės. D. Baronienės teigimu, praeityje tie laikai, kai kiekviena mokykla, ligoninė, kolūkis ir kitos įstaigos bei organizacijos kruopščiai užrašinėjo kiekvieną savo įvykį.
„Dabar kraštotyrai dėmesio skiriama gerokai mažiau nei ankstesniais metais – šiais laikais toks darbas vykdomas tik iš pareigos. Tiesa, pastebiu, kad žmones pradėjo dominti geneologijos tyrinėjimas – mat gauti informaciją apie tai nebe taip sudėtinga, viskas pasiekiama internete. Giminės medžio atkūrimas – lyg nauja kraštotyros kryptis“, – sakė pašnekovė.

1989 metais rajono kraštotyrininkai šalia Kupiškio piliakalnio sodino savo draugijos ąžuolyną. Po kelerių metų jį nuganė gyvulių augintojai. Nuotraukoje tuometinis draugijos pirmininkas Vidas Vilimas ir sekretorė Palmira Penkauskienė.
Išjudino kraštotyrą rajone

Iki 1991 metų kraštotyros veiklą mūsų rajone itin aktyviai vykdė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kupiškio skyrius. Joje kartu su istorikais, muziejininkais, bibliotekininkais dirbo ir pati D. Baronienė.
Draugijos veiklą šešiolika paskutinių metų koordinavo atsakinga sekretorė Palmira Penkauskienė. Kiek jos skyrius turėjo narių, šiandien ūkininkė ir draugijos „Sodžius“ pirmininkė pasakyti tiksliai negali. Bet į jos savanorišką būrelį buvo įtraukti rajono mokytojai, gydytojai, kolūkių kultūros darbuotojai, studentai, mokiniai. Draugija bendradarbiavimo su mokslininkais iš Lietuvių kalbos ir literatūros, Istorijos institutų bei kitų to meto šalies švietimo įstaigų.

„Draugijoje dirbti pradėjau 1975 metais. Kraštotyra prieš man ateinant nebuvo aktyviai domimasi mūsų rajone. Aš toks žmogus, kad jei jau ko imuosi, tai iš visų jėgų. Kalbant atvirai, istorija ir visų tų senienų rinkimas nebuvo prie širdies, bet man patinka pats organizacinis darbas, bendravimas su žmonėmis“, – prisiminimais dalijosi P. Penkauskienė.
Į savo darbą moteris įtraukė ir šeimą. Dirbdavo visą darbo savaitę, o jei reikėdavo, aukodavo ir savaitgalius.

Draugijos sekretorė tais laikais nebuvo išlaikoma biudžeto – ji savo algą privalėdavo užsidirbti pati. Šios draugijos veiklą finansiškai remdavo kolūkiai ir kitos įstaigos, kuriose P. Penkauskienė organizuodavo kraštotyros veiklą: vesdavo seminarus, konsultuodavo, kaip rašyti įstaigos istoriją, rengdavo parodas, organizuodavo ekspedicijas.
„Uždarbis priklausydavo tik nuo paties draugijos vadovo. Galėjau sėdėti ir nieko nedirbti, niekas nebūtų vertę. Bet aš užsukau tokį mechanizmą mūsų rajone, kad krutėjo visi kampai. Visi kolūkiai rašė savo metraščius“, – pasakojo P. Penkauskienė. – Keista, bet tuomet žmonės dirbdavo galvodami ne tik apie asmeninę naudą. Niekas net neskaičiuodavo, kiek kuro išvažinėta, kiek laiko sugaišta. Didelius darbus nuveikdavo be pinigų. O dabar menkiausias projektas kainuoja milžiniškas lėšas.“

Kupiškio kraštotyros draugijos nariai tyrinėjo vandens saugyklos dugną – čia ieškota kūlgrindos.
Nuotraukos iš Palmiros
PenkauskienÄ—s albumo

Dirbo be pinigų

Iš mokytojų, statybininkų ir net lauko darbininkų moteris anuomet subūrė tokią komandą, kurios darbai ir šiandien svarbūs mūsų rajonui. Dar 1986 metais Kupiškio kraštotyrininkų iniciatyva pradėtas kurti kupiškėniškos tarmės žodynas.
„Mes davėme pradžią tam žodynui. Pati mintis kilo vartant kitų tarmių žodynus. Tačiau darbas pasirodė daug sunkesnis, nei iš pradžių manyta. Daug kas į mano idėjas žiūrėjo abejingai. Į pagalbą teko kviestis studentus, profesorius, organizuoti jų ekspedicijas mūsų rajone“, – prisiminė buvusi kraštotyrininkė.

Svarbus draugijai buvo ir vandens saugyklos dugno tyrinėjimas. Ketverius metus rajono kraštotyrininkai domėjosi Lėvens užtvankos apylinkėmis: aprašinėjo nykstančius kaimus, kalbino jų gyventojus, užrašinėjo tautosaką, prisiminimus, fotografavo ir senas trobas, braižė jų planus. Vieną vasarą vadovaujami archeologo kasinėjo Kupiškio marių dugną ieškodami kūlgrindos – akmenimis grįsto tako žemiau pelkės paviršiaus. Tai būdavo slapti takai, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų. Kūlgrindos vieta būdavo laikoma paslaptyje. Spėlionės, kad Lėveniu galėjo eiti slapti keliai, nepasitvirtino.
Kupiškio kraštotyrininkai pirmieji pradėjo rinkti informaciją apie tada pamirštą Holivudo aktorę iš mūsų krašto – Unę Babickaitę.

„Viską darė paprasti žmonės ir be jokių pinigų. Iš savo kroštotyrininkų išskirčiau medikę M. Tamošiūnienę, mokytojus D. Sokienę ir Vladą Sasnauską, senąsias trobas perbraižė statybininkas Pranas Balčiūnas, fotografuodavo Sergejus Matulevičius, padėdavo menininkas Algirdas Bočiulis ir kiti aktyvūs kupiškėnai“, – vardijo P. Penkauskienė.

Vyras prižiūrėjo piliakalnį

Pašnekovės komandoje darbavosi ir jos vyras Povilas. Jis tuomet ėjo Kupiškio piliakalnio prižiūrėtojo pareigas.
„Mūsų draugijai buvo skirta prižiūrėti visus rajono paminklinius objektus. Kiekvienas jų turėjo savo sargą. Gal todėl ir tokios betvarkės, kaip dabar, nebūdavo. Niekas net nebandydavo automobiliais ar motociklais bjauroti piliakalnių ramybę, mes patys tokius triukšmadarius tramdydavome“, – sakė moteris.

Pati ponia Palmira būdavo atsakinga už surinktos medžiagos įamžinimą. Pasak pašnekovės, vieną darbą tekdavo spausdinti keturiais egzemplioriais, juos rišdavo Panevėžyje. Tokios kraštotyros knygos būdavo siunčiamos į centrinę draugijos būstinę, bendradarbiaujančius institutus ir kitas įstaigas.
Kupiškio kraštotyros draugija savo projektus sėkmingai pateikdavo respublikinėms parodoms, ne kartą yra tapusi prizininke konkursuose. Už aktyvią veiklą P. Penkauskienė tais laikais būdavo siunčiama į užsienio keliones. Su šalies kraštotyrininkais ji lankėsi Vokietijoje, Vidurio Azijos valstybėse. Čia užmezgė tarptautinius ryšius.

Nereikalinga istorija

1991 metais visas šis darbas staiga nutrūko. Nyko kolūkiai ir nebeliko kam išlaikyti kraštotyros draugijos veiklos.
Nebereikalingi tapo ir šių žmonių darbai. Kai ką P. Penkauskienė atidavė Kupiškio etnografijos muziejui, miesto bibliotekai. Bet daug medžiagos tiesiog supleškėjo buvusios sekretorės krosnyje – mat Atgimimo metais tarybinių laikų istorija visiems atrodė neteisinga, cenzūruota, persmelkta propaganda.

„Teko sudeginti daug liaudies gynėjų kronikos, kolūkių metraščių ir kitų panašių darbų. Pasiūlęs tai kam nors Atgimimo metais būtum palaikytas komunistu. Tačiau aš visada sakiau, kad tai buvo mūsų istorija – iš jos puslapių neišplėši, kokia ji bebuvo. O rašymas ir tada priklausė nuo pačių žmonių. Aš buvau draugijos sekretorė, tačiau savo projektams medžiagą sėkmingai rinkau netgi iš bažnyčių knygų. Mes dirbome tai, ką norėjome, o tą tariamą cenzūrą ir tuomet buvo galima apeiti“, – kalbėjo buvusi kraštotyrininkė.

Kraštotyros pradžia

Kraštotyros pradžia mūsų krašte siekia XIX a. pab. Šios srities pradininku Kupiškyje laikomas Povilas Matulionis. Jis 1891 metais „Vienybėje lietuvių“ paskelbė gana plačią publikaciją „Kupiškis ir kupiškėnai“. Maždaug tuo pačiu metu valstietis Kazimieras Gasiūnas ėmė rinkti senienas ir sukaupė jų rinkinį.
XX a. pradžioje tautosaką mūsų krašte rinko suomis Augustas Robertas Niemis.
Tautosaka apie gyvūnus susidomėjo studentas Jurgis Elisonas, etnografinę medžiagą rinko Peliksas Bugailiškis, dainas – Antanas Vireliūnas.

Kraštotyra Kupiškyje suaktyvėjo tarpukario metais. Didelį indėlį į etnografijos įamžinimą įdėjo Stefanija, Elvyra ir Mikalina Glemžaitės. Apie 1920–1925 metus kraštotyra domėjosi Juozas Petrulis, Jonas Balys, Albinas Kriauza. Ketvirtame dešimtmetyje mūsų krašte dažnai lankėsi fotografas Balys Buračas. Tuo pat metu veikė profesoriaus P. Matulionio kraštotyros būrelis. Kai kuriose mokyklose ėmė veikti nedideli muziejai.
Pokariu kraštotyra nurimo. Tačiau ir tuo metu krutėjo keletas aktyvių žmonių: E. Dulaitienė-Glemžaitė, J. Petrulis, P. Bugailiškis. Platesnė kraštotyrinė veikla atsigavo „atšilimo“ laikotarpiu. Mūsų krašte tai pasireiškė bandymu gaivinti senuosius papročius, rinkti tautosaką.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 080 161

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]