 |
|
|
2024 m. lapkričio 24 d., sekmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
NEIšVAžIAVUSIEMS NEREIKIA IR SUGRįžTI...
Å tai kaip atrodÄ— KupiÅ¡kio centrinÄ— aikÅ¡tÄ— 1970-aisiais. VasarÄ… KupiÅ¡kyje matyti daug ilgesio Äia parÅ¡auktų žmonių. Jie stebi namus, žmones, gatves, takus. Kalbasi, Å¡ypsosi. Eina prie Kupos, vaikÅ¡to parko takais, prisÄ—da ant suolelių. Ir, atrodo, pavydi tiems, kurie Äia yra seniai, kuriems nereikia sugrįžti, nes jie neiÅ¡važiavo iÅ¡ savo vaikystÄ—s ar jaunystÄ—s miesto. Arba atvažiavo Äia, nepasilikdami kitur. IÅ¡ atvykusiųjų godžių žvilgsnių matyti, kad jie Äia trumpam, todÄ—l smalsiai ima į save viskÄ…, kas pamatoma, palieÄiama, įsimenama. KÄ… pamatÄ™, iÅ¡siveÅ¡, kad turÄ—tų kÄ… prisiminti. Dabar Äia gyvenantieji žvelgia kitaip, galbÅ«t kasdieniÅ¡kiau, be ilgesio, nes žino, kad niekur nedings nei miestas, nei įprasta aplinka. Tik laikas nesustos. O jame - nuolatinis vyksmas, neapÄiuopiamas, žmogaus valiai nepavaldus. Skambanti vaikystÄ— DvideÅ¡imt, keturiasdeÅ¡imt metų, penkiasdeÅ¡imt atgal jeigu pasuktume? Ta pati Kupa, piliakalnis, Pyragiai... KupiÅ¡kio marių tada nebuvo, neužtvenktas LÄ—vuo. Kas dar kitaip buvo KupiÅ¡kyje? To paklausiau KupiÅ¡kio senbuvių. Eugenija PelanytÄ—-SokienÄ—: „Mano gimtinÄ— ne Äia, nuo Ignalinos kilusi esu, KupiÅ¡kin iÅ¡ Papilių atvažiavau mokytis į aÅ¡tuntÄ… klasÄ™. NedrÄ…si kaimo mergaiÄiukÄ—, į knygas buvau įlindusi. Ir dabar prisimenu, kaip drovÄ—davausi, kai pro sutiktÄ… nepažįstamÄ… miesto žmogų reikÄ—davo praeiti nepasisveikinus. Kaime tai baisus nemandagumas bÅ«davo. Teko priprasti. KlasÄ—s draugÄ—s eidavo prie piliakalno į pasimatymus, ten tada labai gražiai alyvos žydÄ—davo. AÅ¡ su knyga slÄ—pdavausi prie Kupos už AtodÅ«sių tilto, senas gluosnis ten augo, ant jo palinkusios Å¡akos atsisÄ—sdavau, raÅ¡inÄ—davau eilÄ—raÅ¡Äius. Gyvenau tada dabartinÄ—je KnygneÅ¡ių gatvÄ—je, lovÄ… nusamdytam kambariui namiÅ¡kiai atvežė arkliais kinkytu vežimu per tÄ… patį medinukÄ… AtodÅ«sių tiltÄ…. Didžiausių įspÅ«džių turÄ—davau iÅ¡ kolÅ«kinių talkų, labai jų laukdavau. Atsiųsdavo mÅ«sų paimti sunkvežimį, tik sulipame - tuoj dainuoti visi. Kasdavome bulves, runkelius, raudavome linus, riÅ¡davome rugių pÄ—dus. Specialiai mums valgyti virdavo, kaip kokios iÅ¡kylos gamtoje bÅ«davo. Atsimenu, kaip ChruÅ¡Äiovo laikais kvadratiniu lizdiniu bÅ«du kukurÅ«zus sÄ—davome: atmatuoja dirvoje tokius kvadratus, po 50 cm visos kraÅ¡tinÄ—s, ir bedžiojame į kampelius po 3,4 sÄ—kliukes. O kokie aukÅ¡ti kukurÅ«zai iÅ¡augdavo, burbuolÄ—s didžiulÄ—s. Labai smagi pramoga mieste tada bÅ«davo kino filmai, bilietų eidavome pirkti iÅ¡ vakaro. O pareini namo, apsižiÅ«ri, kaip iÅ¡ drabužių kuo greiÄiau iÅ¡purtyti utÄ—les, blusas... Tada varganai žmonÄ—s gyveno, bet buvo draugiÅ¡ki. Kaime kur benueitum, vis vaikui pasiÅ«lydavo duonos, kiekvienoje gryÄioje jÄ… kepÄ—, vis kitokio raugo. Ir visur skambÄ—jo dainos, kÄ… tik darÄ—, sau ar kaimynams talkÄ—dami, vis dainuodavo. Kitokia buvo žmonių bendruomenÄ—, dabar atrodo, kad draugiÅ¡kesnÄ—, linksmesnÄ—, kantresnÄ—. KupiÅ¡kis anuomet, į Å¡eÅ¡tojo deÅ¡imtmeÄio pabaigÄ…, buvo nedidelis, bet jau žalias miestukas. Ypatingos Å¡varos nebuvo, gÄ—lynų mada irgi atÄ—jo vÄ—liau. Buvo aerodromas, kur dabar Kapų gatvÄ—, vaikai lÄ—kdavo pažiÅ«rÄ—ti, kai lÄ—ktuvai atskrisdavo. Å iek tiek vyresnis jaunimas žiemÄ… eidavo į ÄiuožyklÄ…, kur dabar yra pradinÄ—s mokyklos stadionas, tolÄ—liau buvo užtvanka, plati Kupos vaga. Å ventÄ—s vykdavo tuomeÄiame stadione, kur dabar namais užstatyta PalÄ—venÄ—s gatvÄ—, dar KiÅ¡kio miÅ¡ke, prie Pyragių ežerÄ—lio. Visai kitaip atrodÄ— miesto aikÅ¡tÄ—, aukÅ¡tumÄ—lÄ—je, reikÄ—jo į jÄ… laiptais užlipti, aplinkui autobusai apvažiuodavo. 12 valandÄ…, vidurnaktį, mieste iÅ¡jungdavo elektrÄ…, pasibaigdavo visas judÄ—jimas. Didelis įvykis kaimo ar miesto žmonÄ—ms bÅ«davo naujameÄiai spektakliai. Tuometis Skodinių septynmetÄ—s mokyklos direktorius Povilas Zulonas vaidinimus statydavo, pats vaidindavo, pulkais žmonÄ—s rinkdavosi žiÅ«rÄ—ti. Labai iÅ¡gyvenau, irgi norÄ—jau vaidinti, prisimenu, berods, „Sevilijos kirpÄ—ją“ statÄ—, bet buvau per maža, nepriÄ—mÄ—. KultÅ«rinis gyvenimas tada virÄ—, žmonÄ—s neturÄ—jo kitų pramogų, todÄ—l neraginami visur Ä—jo, dalyvavo.“
AikÅ¡tÄ—s pakraÅ¡tyje, prie gyvatvorių ir cementinÄ—s Å¡iukÅ¡liadėžės - abiturienÄių pulkelis. R. JanulionytÄ— - pirma iÅ¡ kairÄ—s. Regina JanulionytÄ—-BaltrÅ«nienÄ— - ÄionykÅ¡tÄ—, Krasnavos vienkiemis KupiÅ¡kio pakraÅ¡tyje yra jos gimtinÄ—. ÄŒia jÄ… laiko vaikystÄ—s, jaunystÄ—s prisiminimai, brandaus gyvenimo tarpsnio patirtis. „MÅ«sų klasÄ— turbÅ«t buvo ypatinga, nenutolome vieni nuo kitų ir nuo gimtinÄ—s. Susitinkame drausmingai kas penkerius metus KupiÅ¡kyje ir Å¡iemet susirinksime. DÄ—l to, kad jau visi Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imtmeÄiai, solidi riba pasiekta. KupiÅ¡kyje iÅ¡ 24 klasÄ—s draugų esame likÄ™ aÅ¡tuoniese. Ä® savo gimtÄ…sias vietas žmogus visada žvelgia ypatingu žvilgsniu, meilÄ—s žvilgsniu. ÄŒia viskas atrodo mieliau, geriau nei kitur.
Gyva „kompozicija“ prie Kupos ir senutÄ—lio medžio. Eidavome žiÅ«rÄ—ti kino filmų, ten susitikdavome. Labai baimindavomÄ—s, kad porelÄ—s kartu nepamatytų mokytojai, jie irgi tokias pramogas mÄ—go. PaslapÄiukais traukdavome į gegužines Siauriuose ar Puponyse, ogi mokiniams tada drausdavo eiti į kaimo Å¡okius, galÄ—davome tik mokyklos Å¡okiuose linksmintis. Susitikdavome prie malÅ«no, kuris dabartinÄ—je Atgimimo gatvÄ—je stovi. Visada vaikai ir jau paaugÄ™ burdavosi prie Kupos: žiemÄ… ant ledo ÄiuožinÄ—davome, vasarÄ… maudydavomÄ—s, berniokai žuvaudavo, vėžius gaudydavo. MÄ—gdavome ir Pyragių ežerÄ—lį maudynÄ—ms, apie 1970-uosius buvo ten pastatytas tramplinas Å¡okinÄ—ti į vandenį.
Å io tramplino Pyragių ežerÄ—lyje jau seniai nebÄ—ra. R. BaltrÅ«nienÄ—s asmeninio albumo nuotraukos AnksÄiau KupiÅ¡kio pakraÅ¡Äių gyventojai laikÄ— nemažai gyvulių, prie Kalkyno ežerÄ—lio ir netoli Kupos, už AtodÅ«sių tilto, buvo ganyklos. Vaikai padieniui eidavo ganyti miestieÄių karvių. MÅ«sų kartai AtodÅ«sių tiltas per KupÄ… jau nebebuvo toks svarbus, nežinau, kodÄ—l. Tai buvo ankstyvesnių kartų, prieÅ¡kario gimnazistų mÄ—gstama vieta. Mano dÄ—dÄ— Aleksandras VaitiekÅ«nas pasakodavo, kaip ten nuo smalsių akių slÄ—pdavosi įsimylÄ—jÄ—liai, inicialus ir savo meilÄ™ medyje įamžindavo, jo prisiminimai yra įdÄ—ti knygon „Keliai veda KupiÅ¡kin“. Gaila, kad iÅ¡ to laiko mažai iÅ¡likÄ™ nuotraukų, nedaug kas ir fotoaparatÄ… galÄ—jo įpirkti. VienintelÄ— iÅ¡ artimesnių draugių BirutÄ— SasnauskaitÄ— jį turÄ—jo, pasiimdavo, pafotografuodavo kur nors mieste mergaitÄ—ms susibÄ—gus, tiek ir teliko senų fotografijų moksleiviÅ¡kame albume. Nebuvo ir tokio įpratimo viskÄ… fiksuoti, buvome jauni, aktyvÅ«s, pati mÄ—gau sportuoti, taigi veiklÅ«s buvo jaunystÄ—s metai, namuose nesÄ—dÄ—davome. Jeigu kokio darbo namuose tÄ—vai neduodavo, vis lÄ—kdavome, sportuodavome, dainuodavome. Buvo garsÅ«s KupiÅ¡kio mokinių chorai, dÅ«dų orkestrai. Ir mes buvome jauni...“
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė. 
|
|
Jūs esate 9 085 032 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
