Prieš porą savaičių Seimo senojoje posėdžių salėje, dabar pavadintoje Kovo 11-osios vardu, vyko Romualdo Ozolo 80-mečiui paminėti skirta konferencija. Trūko jo – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigimo iniciatoriaus, lyderio, stratego, Nepriklausomybės Akto signataro, politiko, filosofo, rašytojo, poeto, o tiems, kurie jį trumpiau ar ilgiau pažinojome, – bičiulio. Artimo ar tolimo, bet gerbiamo, mylimo, ištikimo draugo, su kuriuo, anot Pauliaus Širvio, „į frontą eitum“. Paprastas, lakoniškas ir tikslus žmogaus įvertinimas.
Aleksandras VALENTAS
Šias Sąjūdžio lyderio ir Seimo nario savybes pripažino ir jo politiniai oponentai. Vieni gerbė, kiti naudojosi, bet jei reikėtų įvardyti, kas iš Sąjūdžio pirmų asmenų buvo „su garbe, orumu ir sąžine“, R. Ozolas būtų pirmas sąrašo žmogus. Nepaisant apkalbų, intrigėlių, kompromatų, atviro šmeižto, nelipo visa tai prie jo. Kuo artimiau žmonės R. Ozolą pažinojo, tuo labiau juo pasitikėjo. Nepaisant, kad po 1992 m. Sąjūdžio nariai išsivaikščiojo kas kur, moralinis autoritetas jis išliko visose partijose tiems, kuriems bendražmogiškos vertybės turėjo reikšmę.
Bandžiau suvokti, kodėl vėliau jis tapo toks nepriimtinas, tikslingai stumtas į paraštes, netgi priskirtas marginalams. Apie ideologines priežastis jau yra nemažai skelbta. Pridursiu dar vieną – techninę. Iš pirmo žvilgsnio net primityvią, tačiau reikšmingą, kai kalba pasisuka apie tiesos sakymą politikoje. R. Ozolas ne tik labai daug rašė, viską nuosekliai ir kruopščiai dokumentavo, bet ir įrašinėjo. Diktofonas – neatskiriamas jo atributas – per derybas, jei protokolas tai leido, per susitikimus, pokalbius. Liudininkai pagrįstai ar ne, tačiau dažnai apgailestauja ar net piktinasi, kad įvykiai, kuriuose patys dalyvavo, yra nušviečiami neteisingai. Istorija perrašinėjama dėl įvairių politinių, finansinių, įvaizdinių ir kt. pragmatinių interesų – juk visiems norisi būti gražesniems, kilnesniems, išmintingesniems, o ypač per istorinius įvykius, reikšmingesniems. Istoriją perrašyti pagal poreikį galima, bet „perrašyti“ autentišką audioįrašą, net ir su šiuolaikinėmis priemonėmis – be galo sudėtinga užduotis.
Užtat visas R. Ozolo palikimas, kurio dar tik maža dalis jo paties, bičiulių, rėmėjų dėka išleista, visi faktai, pokalbiai grįsti nekvestionuojamais įrodymais. Nuoga tiesa dažnai nebūna labai graži ir maloni tiems, kurie po saule šioje žemėje dar turi interesų ir, svarbiausia, galios. Tuomet ta galia ir panaudojama, kad tiesa taptų nematoma, nesvarbi. Tačiau žmonėms, kuriems iš tiesų rūpi, kaip Lietuva tapo nepriklausoma, kaip klostėsi valstybės kūrimas, kaip elgėsi, kokias moralines vertybes puoselėjo atkuriamos nepriklausomos Lietuvos lyderiai, R. Ozolo palikimas yra unikalus šaltinis. Tiesa – gąsdinantis reiškinys, ypač politikoje. Bet ir politikoje ji gali egzistuoti. Politikas, kaip ir kiekvienas žmogus, savo valia pasirenka, kaip elgtis.
Istorija perrašinėjama dėl įvairių politinių, finansinių, įvaizdinių ir kt. pragmatinių interesų – juk visiems norisi būti gražesniems, kilnesniems, išmintingesniems, o ypač istorinių įvykių atvejais, reikšmingesniems.
Bent trejetas konferencijos pranešėjų prisiminė vieną reikšmingesnių Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio įvykių. Kaip atsitiko, kad Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje sutartas pirmininkavimas rotacijos principu, po pusės metų, kai pirmininkavimą turėjo perimti R. Ozolas, buvo gudriai apeitas? Prisiminimuose girdėjosi ir tų įvykių liudininkų atsiprašymas: „Kodėl jis nieko nepasakė pats?“ Bet toks buvo R. Ozolas, politinių bendražygių išdavystes, intrigas priimdavo labai skausmingai, tačiau stoikiškai ir be žodžių. Gal dėl įgimtos bemaž aristokratiškos laikysenos, dvasinės inteligencijos, filosofinio požiūrio – stengėsi nesivelti. Jis rinkosi, tokia buvo jo valia. Bet yra ir antras dalykas. Nesivelti buvo garbinga ir herojiška, bet dabar jau niekas nepasakys, ar tai buvo atsakinga? Nepelnytai suteikdamas teisę kitam ar kitiems būti pirmesniems, gudresniems, jis nesuteikė savo Tėvynei kito kelio, kitokios politinės, ekonominės ir socialinės raidos galimybės, nes būdamas pagrindinis ideologas, kūrėjas ir politinis lyderis, pats tą kelią reprezentavo. Buvo pagrįstai tikimasi, kad pats turėtų juo tėvynainius ir vesti.
R. Ozolas buvo pernelyg daugiaplanė asmenybė, nepaisant pralaimėjimų, jo nuveiktų darbų mastą, jų reikšmę atspindėjo ir į 80-mečio minėjimą susirinkusi auditorija. Atsitiktinių tarp jų nesimatė, apie 200 žmonių iš labai skirtingų sričių, kur jis veikė ir sugebėjo per tuos 30–40 metų sukurti, pakeisti, pradėti. Konferencijos dalyviai prisiminė R. Ozolo parengtą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio programą. Sąjūdis tikslą pasiekė – Lietuvos nepriklausomybę atkūrė, bet programa ir liko daugiausia tik popieriuje. Ji tiktų ir dabar, tebėra aktuali. Deja, neįgyvendinta.
Jau iš laiko perspektyvos kitaip matyti ir tas lemtingas mūsų šaliai lūžis Persitvarkymo sąjūdžio grupėje. Pirmas sutartų dalykų nesilaikymo nutylėjimas demoralizavo visą Sąjūdžio lyderių, pirmų laisvėjančios šalies politikų, komandą: „vadinasi, taip galima“. Toliau nutylėti tapo vis lengviau, drauge su asmenimis, ne tik su R. Ozolu, buvo pastumiami ir etiniai principai, o ilgainiui, jau be jokios sąžinės graužaties, priimamos kitos, naujos „real politic“ žaidimo taisyklės, pažįstamos mums visiems ir šiandien, tiek Lietuvoje, tiek tarptautinių santykių olimpe.
R. Ozolas dažnai prisimenamas kaip ryžtingas Čečėnijos kovos už laisvę rėmėjas. 1994 m. dėl tokios „odiozinės“ elgsenos neretai buvo ir atvirai pasišaipoma. Tik dabar pripažįstama, kad taiką ir tvarką pasauliui garantavusios sistemos dekonstrukcijos pirmas ženklas būtent ir buvo pirmasis Čečėnijos karas. Europa pirmą kartą tylėjo, šluodamos nuo žemės paviršiaus Čečėnijos kaimelius su ten gyvenusiais žmonėmis leidosi pirmos aviacinės bombos, kartu pirmos dulkės leidosi ant dedamų į stalčių Tautų apsisprendimo teisės principų, Žmogaus teisių deklaracijos, nes po „nutylėjimo“ tarptautinės teisės aktai tapo tik reliatyviomis sąvokomis. Vėliau tokiomis tapo Helsinkio susitarimas, Budapešto memorandumas ir t. t. „Džinas buvo ištrauktas iš butelio.“
Argi nesijautė „opiumo liaudžiai“ kvapo, dar visai neseniai, kai kalbėta apie NATO sutarties 5 straipsnio nekvestionuojamas garantijas, kai tik mažoji saugumą garantuojančio klubo narių dalis tarpusavyje susitarimų laikosi? O gal arčiau tiesos būtų mintis – kai tarptautinės sutartys tampa reliatyviomis – susitarimai galioja tik tol, kol nėra pažeidžiami. Tai jau šios dienos politikos tapsmo norma.
Kad šiandien galiu parašyti, jog buvau R. Ozolo bendražygis, vienas iš tų kelių šimtų susirinkusių salėje ar prisiminusių mūsų lyderį kitur Lietuvoje ir už jos ribų, laikau, ko gero, didžiausia patirta likimo dovana – būti šalia žmogaus, kuris visomis išgalėmis taikė moralios elgsenos principus pirmiausia sau ir, kiek leido jėgos, įtaka, galimybės, o jos tiesą sakant leido ne taip ir daug, vis viena darė viską įmanomo ir neįmanomo, bandydamas sustabdyti pasaulio posūkį į tai, ką mes matėme per praėjusius dešimtmečius Gruzijoje, Balkanuose, Irake (antrasis karas), Sirijoje, o dabar matome Ukrainoje ir savo saugumą iš esmės tebegrindžiame 5-uoju NATO sutarties punktu.
Kaip neįtikinamai skambėjo atstovų iš didžiųjų pasaulio galios centrų pasiteisinimai „mums buvo netikėta“, kalbant apie Rusijos ir Gruzijos karą ar Krymo aneksiją. Tuo tarpu šių įvykių dėsningumas nenustebino nė vieno iš tų, kurie buvome šalia geopolitikos stratego, doro, šilto, išdidaus, garbingo ir toli į priekį žvelgusio žmogaus tais praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio metais. Vėliau po 2000 metų, kai R. Ozolas nepasidavė, tačiau priėmė pralaimėjimą, prisiėmė atsakomybę dažnai ne nuo jo valios priklausiusių viražų politinėje virtuvėje čia, mūsų Tėvynėje, vis dėlto 2015 metais pavasarį, atsisveikindamas su savo be galo mylėta šalimi ir kelione po šio pasaulio žvaigždėmis, jis buvo vienas iš nedaugelio tokio mastelio asmenybių, mąstytojų ir politikų, kuris galėjo sau sąžiningai ištarti: „Ką galėjau – padariau viską.“ Deja, įvyko – kaip norėta, tikėta ir vardan ko atiduotos visos jėgos – ne viskas. Jei tarptautinėje politikoje gal ir naivu buvo tikėtis sustabdyti atlekiantį interesais grįstos globalizacijos traukinį, tai Lietuvoje naivu tikėtis tikrai nebuvo. Priežasčių ir pasekmių grandinėje, iš dalies ir R. Ozolo dėka, nežinomųjų bemaž nebuvo ir nėra. Istorija turėtų mokyti, tačiau mokyti gali tik tiesa, tikri, o ne vėliau „prisitaikyti“ dalykai.
Lietuva turėjo kitokio kelio pasirinkimo galimybę, kur būtų reikėję draugų, kur nebūtų kuriami tikri ar tariami priešai, kur gerbiama kito nuomonė, kur buriasi, jei ir ne bendraminčiai, bet žodžio besilaikantys, sutariantys dėl esminių valstybei prioritetų ir veiklos principų politikai, kur galioja garbės kodeksas – kaip šeimoje, taip ir bendruomenėje, o ypač politinėje bendruomenėje. Nes jei tokio kodekso neturi ši bendruomenė, tuomet ir tiesa niekada nebus atkurta. Lietuvos tiesiog neliks. Ne mes vieni pasaulyje „mainom ir parduodam“ ar „esame inovatyviausi“. Šalis su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi kuo toliau, tuo labiau taps vis smulkesne valiuta ant didžiųjų politinės galios centrų ir globalių verslo korporacijų stalo. Klausimas ir šiuo metu aktualus. Politika su R. Ozolu nesibaigė, ji yra šiandien ir bus rytoj. Suprantama, paprasčiau žvelgti į praeitį. Galima pastebėti, kad ir R. Ozolas darė klaidų, kaip ir kiekvienas žmogus, nebūna tų neklystančių, bet jis visada išliko padoriosios politikos ir padoraus žmogaus pusėje. Prognozės jo vėlyvuosiuose raštuose apie perspektyvas Tėvynei – nelinksmos. Kol kas jos pildosi.
Ne mes vieni pasaulyje „mainom ir parduodam“ ar „esame inovatyviausi“. Šalis su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi, kuo toliau, tuo labiau taps vis smulkesne valiuta ant didžiųjų politinės galios centrų ir globalių verslo korporacijų stalo.
Tie, kurie gilinsis į Lietuvos politikos filosofiją, ras R. Ozolo raštuose ir optimistinę šalies perspektyvos viziją. Būtina sąlyga – Lietuva turi išlikti. Sprendimų laikas, kol pokyčiai dar netapo negrįžtami, yra ribotas – tai priminė ir politiko, filosofo jubiliejui skirta konferencija, įvykusi be jo paties. Juk ir mums visiems ilgus dešimtmečius atrodė, kad R. Ozolas yra ir bus su mumis visada.
Tokie būtų keli štrichai apie bendražygį, tolimą bičiulį, artimai susijusį ne geriausiu jo gyvenimo periodu, bet ir tuomet jis, aš, mes, jo bendražygiai, tikėjome, darėme, ką galėjome, ir net laimėjome. Netgi pavyko. Prisiminus centristinę santarvės idėją, tarkim, buvo partinio jaunimo politinių organizacijų lyderių pasiektas susitarimas 1996 metais dėl jaunimo politikos. Nors susitarimas buvo tik žodinis, bet galiojo apie 10 metų. Šis faktas liudija, kad politinės organizacijos galėjo susitarti – Lietuvai tai nebuvo kažkas svetimo. Įsivyravusi, konfrontacija paremta, partinė politika nebuvo vienintelis ir, ko gero, geriausias variantas. Kadangi tuose procesuose pats dalyvavau, žinau, kad tai galioja, yra tikra. Tačiau politika ir tuomet, ir dabar prasideda nuo kiekvieno. Pirmas politinio susitarimo dalykas, be kurio beprasmiška eiti toliau, – padorumas. Ties čia ir sustosime.
Tokios būtų mintys prisimenant bendražygį, asmeniškai man buvusį moraliniu autoritetu, politikos, filosofijos, iš dalies ir gyvenimo mokytoju.
Šios mintys skirtos ir „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams. Gal ir utopija, kad dėl Kupiškio nacionaliniu mastu net ir partijos gali susitarti. Nors gali. Bet esmė vis dėlto čia, vietoje, Kupiškio krašte. Netiesa, kad kupiškėnai nieko nesprendžia, kad rajonas per mažas, gyventojų nenumaldomai mažėja. Tai tik faktų konstatavimas pamirštant, kad gyvybę faktams suteikia tie žmonės, kurie yra ir kurie veikia. Viską gali tie kupiškėnai – ir politikai, ir ne politikai. Bet susitarti turi dėl to paties, kaip ir visa Lietuva, – dėl savo išlikimo. Motyvų ir argumentų, jei norima, kad šis kraštas savo vardu ir ateityje būtų vadinamas ir kupiškėnų apgyvendintas, o ne taptų, tarkim, Panevėžio priemiesčiu, yra jau daug ir gana rimtų, ir laikas tam supratimui bei veiksmui yra ribotas.
Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
