Likimu tikintys žmonės galėtų pritarti, kad kartais profesiją pasirenkame ne patys, o atvirkščiai.
Kupiškėnams gerai pažįstamų žurnalistų Eugenijos ir Rimanto Urbonų dukra Ieva Urbonaitė-Vainienė nuo žurnalistikos toli nepabėgo, nors buvo laikas, kai šiai specialybei ji buvo ištarusi griežtą ne. Dabar ji sako, kad žurnalisto kailyje jaučiasi gerai.
Audinga SATKŪNAITĖ
Pirmas darbas – muziejuje
Ievos Urbonaitės-Vainienės pavyzdys rodo, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ yra teisingas.
Nuotraukos iš asmeninio Ievos Urbonaitės-Vainienės albumo
Šiuo metu Vilniuje su šeima gyvenanti I. Urbonaitė-Vainienė patikino, kad jos profesiniam keliui įtakos greičiausiai turėjo žurnalistais dirbę tėvai. Anot jos, ypač įsiminė tėvų pokalbiai, kokia žurnalistika yra ir turėtų būti Sąjūdžio metais, vėliau – jai tampant komercine. Abejingos nepaliko ir tėvų nuostaba, lydėjusi iki pat jų gyvenimo pabaigos, kokių neįtikėtinai įdomių žmonių galima sutikti.
Vis dėlto daugelį metų žurnalisto duoną kremtanti pašnekovė prisipažino ilgą laiką kartojusi, kad tokio darbo niekada nedirbtų. Ieva save priskiria kategorijai žmonių, kurie nežino, kuo bus užaugę.
„Mūsų namuose kalbos apie darbą dominavo. Tėvai nuolat buvo sulindę į laikraščius, dažnai keldavosi paryčiais, kad niekas netrukdytų rašyti, ir tai vienas, tai kitas kalendavo rašomąja mašinėle. Nesakyčiau, kad sąmoningai pasirinkau rašymą. Tai nutiko visai netyčia“, – kalbėjo I. Urbonaitė-Vainienė.
Pirma Ievos darbovietė buvo miškininko Povilo Matulionio memorialinis muziejus Kupiškyje. Čia ji pradėjo darbuotis 1991 metais, kai baigusi studijas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje grįžo į tėviškę.
„Kol baigiau studijas, urėdijos atidarytame muziejuje pusmetį dirbo mano mama, kuri supažindino su fondais, parodė, kas kur yra. Ji buvo tikra kraštotyrininkė, o kaip gera žurnalistė susižavėdavo tuo, ką daro, tam atiduodama visą širdį. Man prasčiau sekėsi eksponatų registravimas. Manau, kad per pusantrų metų, kuriuos praleidau Povilo Matulionio gatvės namelyje, fondai mažai pakito. Prasibasčius Vilniuje po nuomojamus kambarius, buvo stebuklas gyventi tame mediniame namelyje“, – tikino I. Urbonaitė-Vainienė.
Pašnekovei labiau patiko ne fondų tvarkymas, o renginių organizavimas, ekskursijų vedimas, bendravimas su žmonėmis. Įgijusi darbo patirties muziejuje Ieva dar labiau vertina muziejininkus už jų nuoseklumą, atidumą detalėms, kruopštumą, tačiau šis darbas – visiškai ne jai.
Nors kupiškėnė jau nemažai laiko gyvena Vilniuje, bet Kupiškis jai iki šiol yra ypatinga vieta.
„Internete seku visas gimtojo krašto naujienas, pasvajoju apie namuką vasaroms prie Kupos. Čia gyvena ir mokykloje psichologe dirba mano sesė Kristina, pasiilgstu krikšto tėčio Kaziuko, kurio globą ir palaikymą visada jaučiau. Važiuoti į Kupiškį ir labai traukia, ir po tėvų mirčių labai skaudu“, – atviravo I. Urbonaitė-Vainienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“