Vasaros saulėgrįža – vieniems Rasos, kitiems Joninių šventė. Senųjų papročių beveik nebeprisimename, bet norint galima juos susigrąžinti. Viskas aprašyta, nufilmuota, ištransliuota.
Žinoma, mechaniškai atkartodamas senovę, nepajusi tikros šventės esmės. Reikia ją įdėti į širdį, įsijausti, patikėti, žaisti.
Šiandien daugeliui Joninės susijusios su Jonų, Janinų ar Rasų pagerbimu. Prabėgomis užsimenama apie šios dienos burtus, raganas, paparčio žiedo ieškojimą, pinami vainikai, gal dar žoliaujama, nes pats laikas prisirinkti vaistažolių, kai augalai įgiję didžiausios stiprybės. Žinoma, ir Joninių laužas. Čia tai nereikia raginti. Joninių išvakarėse teko matyti kaimuose iš anksto sustatytus laužo rąstelius.
Smagu buvo, kad šiemet prie piliakalnio atėjo nemažai žmonių, kad nelijo. Kaip šventės dvasią pajuto žmonės, sunku atsakyti. Tai lemia kiekvieno žmogaus amžius, patirtis, įsivaizdavimas. Visgi manau, kad kiekvienas šventę turime ir patys susikurti. Išoriniai veiksniai gali tik padėti ar apsunkinti šį procesą.
Pastaraisiais metais per Jonines stengiuosi būtinai nusipinti vainiką. Anksčiau tai buvo jaunų netekėjusių merginų privilegija, bet dabar juos pina visi, kurie nori, net vyrai. Tai išties smagus užsiėmimas, tarsi sugrįžimas į vaikystę, į pienių ir ramunių vainikų laikus. Gražu ir taip vainikuotai nusifotografuoti. Saulę, amžiną gyvybės ratą pagerbti.
Deja, daug šios šventės dalyvių nepasistengia, o gal nedrįsta nusipinti vainiko nusipinti ar lauko gėlių puokštelę prisiskinti šventei. Būtų smagu daugumą matyti taip pasipuošus. Girdėjau, kad Latvijoje net šunis ar kitus gyvūnus vainikais per Jonines papuošia.
Ankstesniais metais stengdavausi per Jonines vidurnaktį išsimaudyti vandens telkinyje. Arba atsigerti vandens, kad ir iš čiaupo. Sakoma, kad tuo metu jis turi stiprių energijos galių, teigiamai veikia organizmą. Kas gi nenori būti gaivesnis, gražesnis? Šiemet tuos ritualus pamiršau per pasaulio futbolo rungtynių transliaciją. Ką čia bepridursi. Reikės laukti kitų Joninių.
Tai toks pastaraisiais metais mano santykis su šia vasaros saulėgrįžos švente.
Tik niekaip negaliu pamiršti nuostabios Joninių šventės, kuri buvo glaudžiai susipynusi su pagoniškomis Rasomis, vykusios Atgimimo pradžioje prie Kupiškio marių netoli Palėvenėlės. Tada laisvėjome, atsivėrė senosios tradicijos, pirmą kartą pamačiau ir jų puoselėtoją Almą. Rodos, ji buvo tos šventės organizatorė.
Kupoliavimas, vainikų pynimas ir plukdymas, Joninių laužas, aplinkui vešinti augalija kėlė paslaptingą, magišką nuotaiką. Buvo galima išsiburti iš žolynų puokštės. Surasti paparčio žiedą neatrodė, kad neįmanoma. Ten sklandžiusios bendrystės daugiau niekur per šią šventę neteko pajusti.
Gal dėl to, kad viskas buvo nauja, netikėta, su svaiginančiu artėjančios laisvės prieskoniu.