„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Poetas, publicistas, eseistas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) gimė ir užaugo Kupiškio krašte. Čia susiformavo jautrus ir gilus jo žvilgsnis į supančią aplinką, čia gimė pirmi kūrybiniai impulsai, čia surado paskatinimą toliau eiti kūrybos keliu, čia ir skaudžių jo gyvenimo nuokalnių pradžia.
Kaip V. Kukulo atminimas įamžintas gimtajame krašte? Ar užtenka šių poeto atpažinimo ženklų? Ar jis žinomas jaunajai kartai?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Bibliotekos iniciatyvos
Kupiškio viešoji biblioteka V. Kukului per visus brandžios kūrybos metus iki pat mirties buvo dažna stotelė. Čia rengti susitikimai su poetu visuomet pritraukdavo daug žmonių.
Šiandien V. Kukulas gimtinėje retokai prisimenamas. Kodėl taip yra, kaip tai būtų galima pakeisti, pasikalbėjome su Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriumi Algirdu Venckumi.
Autorės nuotrauka
Pasak jo, biblioteka apmąstė, kaip būtų galima įamžinti V. Kukulo atminimą. Minimi poeto jubiliejiniai gimtadieniai. Originalesnis poeto atminimo įamžinimas yra buvusioje kareivinių teritorijoje įgyvendintas Lietuvos kultūros tarybos projektas „Kalbanti siena“. Prie jos atėję žmonės gali išgirsti paties V. Kukulo balsą, kaip jis skaito keletą savo eilėraščių. (Poeto balso įrašų turi ir bibliotekos mediateka.) Tą sieną puošia ir sieninės tapybos meistro kupiškėno Mariaus Skrupskio nupieštas rainas katinas. Šis piešinys dera ir prie poeto skaitomų eilių. Mat V. Kukulas laikė katę Mėlynę. Apie tai yra ir įrašas ant sienos.
Jurgos Banionienės nuotrauka
Anot A. Venckaus, gal reikėtų turėti bibliotekoje ir V. Kukulo atminimui skirtą kampelį su jo knygomis, keletu asmeninių daiktų. Tokiu keliu eina ir kitos bibliotekos, įamžinančios žymių savo kraštiečių atminimą. Šiame kontekste išsiskiria Anykščiai. Šis kraštas nuo seno garsėja literatūrinėmis vietomis, garsių rašytojų gausa, kokios mes neturime.
Bibliotekos direktorius paminėjo, kad mąstyta bibliotekai suteikti V. Kukulo ar Juozo Baltušio vardą. Kultūros ministerija nereguliuoja šių dalykų. Iš jos sulaukta tik patarimo, kad reikėtų siūlyti tokią asmenybę, dėl kurios nebūtų tarp gyventojų jokio susipriešinimo. Deja, abi šios kandidatūros nevienareikšmiškai vertintos. Kliuvo V. Kukulo priklausomybė nuo svaigalų.
Apie tai poetas atvirai kalbėjo per vieną interviu. Pasakojo, kad ne vienas žmogus jį bandė atvesti į doros kelią, kad režisierius Povilas Zulonas rašė J. Baltušiui laišką, kad padarytų įtaką. V. Kukului patiko garbaus rašytojo atsakymas, kad jei Kukulas negertų, tai nerašytų eilėraščių.
D.Barysaitės nuotrauka
„Tai viena charakteringų ir neatskiriamų detalių kalbant apie V. Kukulo gyvenimo ir kūrybos kelią. Ji būdinga laikotarpiui, kuriame jis gyveno ir kūrė. Turbūt savaip teisus buvo ir Juozas Baltušis, vertindamas aplinkybes, nes, ko gero, vargu ar rastume to meto poetą, rašytoją ar kitą menininką, kurio visiškai sklandus, tvarkingas būtų buvęs gyvenimas. Neretai ir alkoholis buvo kaip vienas iš palydovų. Tai atskleidžia ir kūrėjų biografijos.
Dažno jų gyvenimas susijęs su traumine patirtimi. Greičiausiai tam tikra stresinė situacija sukelia tokią reakciją, kai padedant meninei formai bandoma susitvarkyti su užgriuvusiais sunkumais, krizėmis ir panašiai. Žinoma, tai ne visiems pavyksta vienodai talentingai. Bet kūrybiniai impulsai vis dėlto kyla iš skaudžių patirčių, savaip apmąstomi ir interpretuojami“, – išsakė savo įžvalgas pašnekovas.
A. Venckus teigė, kad nuolat diskutuojama, kaip būtų galima aktualizuoti V. Kukulo ir kitų Kupiškio krašto kūrėjų atminimą, kaip tai priminti visuomenei. Sudaryta darbo grupė, kuri suka galvą, kaip būtų galima pateikti Kupiškį jubiliejinio 550 metų gimtadienio proga visapusiškai, ir istoriniu aspektu per įžymius žmones, ir per gamtos paminklus, ir per visą aplinką. Juolab kad yra pretenzijų į kultūros sostinę. Gal tai galėtų būti legendinė Milžinų alėja parkelyje buvusioje kareivinių teritorijoje arba dar kažkas. Reikėtų šiuo klausimu daugiau diskusijų.
Iš naujo reikia įvertinti
A. Venckaus nuomone, Kupiškio gimnazija irgi galėtų imtis kai kurių žingsnių įamžinant V. Kukulo atminimą. Su ja poeto gyvenimas glaudžiai susijęs. Ten buvo jo draugai, mokytojai.
Visgi iki šiol V. Kukulas vertinamas gana kontroversiškai dėl polinkio į svaigalus, dėl triukšmingų vakarėlių ir kitokių vietinių nuotykių. Matyt, dėl to nesiryžtama jo labiau pagerbti, kaip netinkamo pavyzdžio jaunajai kartai.
Jau būtų laikas V. Kukulo asmenybę įvertinti objektyviai. Sudėlioti akcentus.
„Reikėtų nebijoti ir aiškiai pasakyti, kad jam, deja, šis liguistas potraukis sutrumpino gyvenimą. Jis pats tai pripažino viename savo interviu lygindamas save ir kitų poetų gyvenimus. Priminė epizodą, kai Adomas Mickevičius 39 metų buvo visiškas senis. Bedantis senis, vos judantis, nes visą energiją ir visą savo kūrybinį potencialą naudojo kūrybai. Nualino save tiek, kad toliau buvo visiškai nepajėgus kažką daryti.
V. Kukulas irgi panašiai jautėsi, savaip save alindamas ir visą gyvenimą padalydamas į dvi dalis – apsvaigimo ir blaivybės periodus. Jis atvirai yra prisipažinęs, kad po savaitės ar dviejų išgėrinėjimo ateina darbingasis gyvenimo periodas, kai alkoholio visiškai nevartoja, atsideda vien kūrybai, literatūriniam darbui.
Taigi tie išgėrimai išsekino organizmą ir akivaizdu, kad prisidėjo prie ankstyvos mirties. Apie tai nereikia vengti kalbėti. Literatūros pasaulyje yra ir daugiau tokių pavyzdžių. Antai rašytojas Ernestas Hemingvėjus lygiai taip pat buvo priklausomas nuo alkoholio, bet jo nuopelnų pasaulinei literatūrai niekas negali paneigti“, – kalbėjo A. Venckus.
Pasak jo, anksčiau būdavo pakampiais pašnibždom kalbama, krizenama, kad V. Kukulas vėl kažką iškrėtė po triukšmingo vakarėlio ir pan. Tai dabar reikėtų visiškai objektyviai pasakyti, kad iš tiesų žmogus turėjo problemų. Bet nepaisant to, jis atliko milžiniškus darbus ir nusipelnė pagarbos ir atminimo. Jis buvo ne tik poetas, bet ir labai geras literatūros kritikas, sugebėdavęs perskaityti ir operatyviai recenzuoti visus naujus savo meto lietuvių poetų leidinius.
Juozo Kraujūno nuotrauka
A. Venckus sakė, kad V. Kukului skirti renginiai galėtų vykti ir kasmet, nebūtinai tik minint jubiliejinius gimtadienius. Gal tam tiktų literatūrinių skaitymų forma, o gal dar kažką įdomesnio būtų galima sugalvoti. Reikia diskusijos.
„Iki šiol pamenu Vilmanto Graičiūno piešinių parodą pagal V. Kukulo eilėraščius, surengtą minint poeto 60-ąsias gimimo metines. Tai išties originalus dailininko žvilgsnis į jo kūrybą. Beje, V. Graičiūnas yra V. Kukulo pusbrolis. Šiuos piešinius dailininkas paliko bibliotekai. Juos kaskart būtų galima ištraukti į dienos šviesą. Jų nedaug, gal apie dvidešimt. Gal ir lankstinuką su tais piešiniais būtų galima išleisti“, – svarstė bibliotekos direktorius.
Kartu dainavo chore
„Su V. Kukulu mokiausi toje pačioje mokykloje. Tik jis metais anksčiau pradėjo eiti į mokyklą. Kartu su juo dainavome mokyklos chore. Dalyvavome ir Dainų šventėje. Dainavome Verdi operos „Nabukas“ arijas rusų kalba, nes nebuvo lietuviško vertimo, o itališko libreto choro vadovas nerado.
Per repeticijas su Valdu yra tekę pasišnekėti. Jis buvo balsingas. Nevengdavo padainuoti, kaip pats sakydavo, pabaubti užstalėje.
Jo studijų laikų draugai poetai Vladas Braziūnas ir Alius Balbierius yra pasakoję, kad Valdas su jais susitikęs Biržuose vis ragindavo padainuoti, laikėsi nuomonės, kad pagal senas tradicijas užstalėje reikia būtinai dainuoti. Bandydavo visi trys dainuoti tarmiškai, bet jų tarmės skirtingos, ir nieko neišeidavo. Belikdavo pereiti į literatūrinę kalbą.
„Pamenu, kaip Valdas dažnai varstydavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Genovaitės Vilčinskienės kabineto duris. Ji pirma pastebėjo poeto talentą, įvertino ir daug prisidėjo prie kūrybinio starto pradžios, paskatino pirmos eilėraščių knygelės „Augimo nerimas“ atsiradimą“, – prisiminė A. Venckus.
Mokytojo vaidmuo plečiant kultūrinį lauką
Su Jolanta Kireilyte, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoja, pasikalbėjome, ar V. Kukulo poezija įtraukta į mokyklinę programą, ar su ja supažindinama jaunoji karta.
Mokytoja sakė, kad apie poeziją kalbama su visų klasių gimnazistais. Bet yra kanoniniai rašytojai, menininkai, kuriuos mokytojai būtinai turi aptarti, su jais mokiniai būtinai turi būti susipažinę, juos turėtų mokėti paaiškinti, interpretuoti, išmanyti jų kontekstus.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
„Vis dėlto pagal naują mokymo programą mokytojas gali ir laisvai pasirinkti, ką šalia kanoninių didžiųjų literatūros vardų dar galėtų pasirinkti ir pasiūlyti mokiniams, kad jie žinotų. Čia daug kas priklauso nuo mokytojo, kaip galėtų būti plečiamas kultūrinis kontekstas.
Dvyliktokų mokymo programoje aiškiai nurodyta, su kuo gali būti supažindinti mokiniai. Pavyzdžiui, XX amžiaus antros pusės lietuvių poezija arba šiuolaikinė lietuvių literatūra nuo 1988 metų. Arba dar kitas toks skyrius, šiuolaikinė lietuvių poezija. Skliausteliuose nurodyta – bent vienas pasirinktas autorius. Taigi, mokytojas turi laisvę rinktis autorius, su kuriais supažindins ar pasiūlys mokiniams patyrinėti, paskaityti, galbūt ir savarankiškai panagrinėti, jeigu stipresnė klasė. Taip pat ir savarankiškai paruošti pristatymus, projektus ir taip toliau“, – apie literatūros mokymo programą kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, svarbu, kad vaikai, mokiniai gautų žinių apie savo kraštą, savo vietovės kultūrines aktualijas, žinomiausius kūrėjus. Tarp šiuolaikinės moderniosios literatūros autorių yra ir du ryškūs kupiškėnai. Tai V. Kukulas ir Mantas Gimžauskas.
„Savo pamokose V. Kukulą pristatau minimaliai. Daug ir aktyviai apie šį poetą kalbėta minint jo 60-metį, kai dalyvavome kartu su biblioteka tai datai paminėti skirtame projekte.
Pastebėjau, kad gimnazistai pastaruoju metu labiau domisi M. Gimžausko (Šamano) kūryba. Mačiau, kad nešiojasi jo poezijos knygelę. Gal šis autorius jiems artimesnis savo pasaulėžiūra, gal imponuoja jo rašymo būdas. Be to, neseniai vykę M. Gimžausko 50-mečio minėjimo renginiai tam irgi turėjo įtakos. Šis poetas ir lietuvių literatūros kontekste atrandamas iš naujo.
V. Kukulo kūryba gal mokiniams mažiau suprantama, sunkiau suvokiama“, – išsakė savo nuomonę lituanistė.
Daugiau atminimo ženklų
J. Kireilytė prisiminė Anykščiuose per rudens festivalį matytą režisieriaus ir aktoriaus Rolando Kazlo monospektaklį „Viskas, ko neturi“, sukurtą pagal V. Kukulo poeziją, palikusį neišdildomą įspūdį.
„Aš buvau be žado. Labai tiksliai pagautas V. Kukulo pasaulis, jo asmenybės, menininko, poeto, kūrėjo gyvenimo dramatizmas, kai vienu metu jis jaučiasi ir suprastas, ir priimtas, ir atstumtas. Atrodo, kad R. Kazlas ne vaidina, o gyvena, išgyvena jo gyvenimą. Per V. Kukulo poeziją aktorius atskleidė savo kartos menininko portretą. Ši menininkų bendrystė nuostabiai perteikta šiame monospektaklyje. Gaila, kad Kupiškio tas spektaklis dar nepasiekė. Gal dėl to, kad retokai rodomas. Reikia, kad jį pamatytų kuo daugiau kupiškėnų“, – tvirtino pašnekovė.
J. Kireilytė sutiko su tuo, kad Kupiškio gimnazija galėtų daugiau rodyti iniciatyvos įamžinant V. Kukulo atminimą. Gimnazija turi semiotiko Algirdo Juliaus Greimo, pirmo gimnazijos direktoriaus Vinco Eiduko klases, bet nėra V. Kukulo klasės. Tiesa, jo portretą galime rasti garsių gimnazijos mokinių portretų galerijoje.
Anot pašnekovės, galima būtų dažniau surengti V. Kukulo poezijos skaitymus ar kitaip paskatinti jaunimą pasidomėti šiuo kūrėju. Deja, mokytojai apkrauti įvairiais kitais darbais. Žinių patikrinimai, egzaminai veja vienas kitą.
Prakalbus apie V. Kukulo gyvenimą, turėtą priklausomybę nuo svaigalų, J. Kireilytė sakė, kad poetą, nepaisant visko, turime gerbti kaip talentingą žmogų, kuris turėjo tikrą Dievo dovaną.
„Visi menininkai pripažįsta, kad jie yra žmonės su savo ydomis, su klaidomis, su savo klystkeliais, ir to neišsižada. Savo prisiminimuose buvę Kupiškio mokytojai, V. Kukulo bendramoksliai visuomet pabrėžia, kad jis buvo labai ryškus mokinys. Gerai, kad atsirado mokytojų, kurie tą vaiką pasaugojo, užstojo, kad neišmestų iš mokyklos. Antraip, ko gero, nebūtume turėję šio išsiskleidusio lietuvių literatūros talento“, – teigė pašnekovė.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur