Lietuvoje lytiškumo ugdymo programos – gana nauja ir mažai išplėtota mokslo bei švietimo sritis.
Šiuo metu iš tylos ir tabu taško šiek tiek pajudėta. Kol švietimo bendruomenė bando rasti kelią, kaip su mokiniais kalbėti apie lytiškumą, nemažą atsakomybės dalį turėtų prisiimti ir tėvai.
Ar jie ir švietimo bendruomenė yra pasirengę priimti lytiškumo iššūkį kartu su vaikais? Kaip turėtų būti pasiskirstomi vaidmenys, kad vaikai įgytų tvirtus ir svarbius jų tolimesnio gyvenimo pamatus?
Audinga SATKŪNAITĖ
Atsigręžti į praėjusią kartą
Karolinos Bajoriūnienės teigimu, lytinis auklėjimas turėtų prasidėti nuo mažens, nes nuo pusantrų metų vaikas gali kažką suvokti.
Nuotrauka iš pašnekovės asmeninio albumo
Porų ir suaugusiųjų psichologės Karolinos Bajoriūnienės teigimu, lytinio švietimo tema šalyje iki šiol nėra išsamiai apkalbėta ir išnagrinėta, o prisiliečiama prie to probėgšmais. Anot jos, prie šios temos ir problemos dar galėtume dėti klaustuką.
„Ir apie lytinį švietimą, ir apie psichologiją šiais laikais dar kalbama apgraibomis. Regis, kažkas daroma, bet nieko konkretaus nepadaroma, atrodo, kad vieni nuo kitų permetame atsakomybę“, – savo nuomonę išsakė K. Bajoriūnienė.
Pašnekovės teigimu, pradedant kalbėti apie jaunuomenės lytinio švietimo svarbą pirmiausia reikėtų panagrinėti praėjusios kartos santykį su šia tema. Pasak jos, tokiu keliu privalu eiti, mąstant apie vaikų ugdymą bet kokiu klausimu.
„Jeigu praeita karta labai konservatyviai ugdyta ir apie lytiškumą nekalbėta, todėl natūralu, kad ši karta, kuri jau augina vaikus, nežinos, kaip tą informaciją perduoti savo atžaloms. Mes visada esame vėluojantys auklėjimo klausimu per vieną kartą. Taip yra visose tautose ir civilizacijose. Tėvai savo vaikus ugdo ir auklėja pagal turimą pavyzdį, tačiau laikas būna pasikeitęs“, – kalbėjo K. Bajoriūnienė.
Anot jos, kalbant apie lytinį ugdymą reikia galvoti ne tik apie vaikus, bet ir apie jų tėvus, tai yra aprėpti didesnę populiacijos dalį. K. Bajoriūnienės teigimu, mes esame įpratę manyti, kad ugdymas yra mokyklos prerogatyva, bet šešerių ar septynerių metų vaikas į ugdymo įstaigą ateina su tam tikromis susiformavusiomis nuostatomis ir mintimis. Antra vertus, tai, ką mokykla perduoda vaikui, turi stiprų atgarsį šeimoje.
„Jei mokykla darys kitaip nei šeimoje yra įprasta, tai gausime žirkles ir nepasieksime norimo rezultato. Taigi jeigu mes norime kažką pakeisti, tai turi būtų daroma per dvi kartas – per dabartinę vaikų kartą ir buvusią, kuri yra suaugę žmonės. Tai labai globalus klausimas, todėl per vieną kartą nieko nepakeisi“, – aiškino psichologė.
Svarbiausia – nemeluoti vaikams
K. Bajoriūnienės teigimu, lytinis auklėjimas turėtų prasidėti nuo mažens, nes nuo pusantrų metų vaikas gali kažką suvokti. Dažniausiai tokio amžiaus vaikas gyvena su tėvais, todėl darželis ar mokykla jam neturi jokios įtakos.
„Viskas turi prasidėti nuo tėvų, kad vaikai būtų pasiruošę darželio ar mokyklos ugdymui. Tėvų švietimas kartu su mažais vaikais turėtų prasidėti tada, kai, pavyzdžiui, pradėjus mažametį sodinti ant puoduko ir kai jis bando paliesti savo lytinius organus, nereikia sakyti, kad tai yra negražu ar negalima. Ko negalima? Kaip to gali būti negalima daryti? Tėvai turėtų žinoti tokią informaciją, kad tai yra normalu, natūralu ir kaip tą paaiškinti vaikui“, – sakė K. Bajoriūnienė.
Psichologė nuolat veda paskaitas, kuriose pateikia informaciją tėvams, kaip jie savo atžalą turėtų paruošti kito vaiko atėjimui į šeimą, kaip paaiškinti vaikui, iš kur jis atsirado. O svarbiausia žinutė, kurią ji bando perteikti tėvams, kad jie nemeluotų.
„Joks gandras vaikų neatneša ir jie kopūstuose nerandami. Vaikai vis tiek kažkada supranta, kad tėvai jiems melavo, todėl vėliau bus sunku tikėti tuo, ką tėvai sako. Tik šio pasakymo, kad nereikia meluoti, negalima suvokti kaip kraštutinybės. Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis yra gabus priimti tam tikrą kiekį ir tam tikrais žodžiais pateiktą informaciją. Reikia su vaiku kalbėtis pagal jo sugebėjimą suprasti. Jeigu trejų ar ketverių metų vaikas prieina prie mamos ir tėčio ir paklausia, iš kur aš atsiradau, tai didžioji dalis tėvų tokio klausimo išsigąsta, nes nežino, nuo ko pradėti aiškinti ir kaip tą padaryti. Išgirdus tokį klausimą, nereikia panikuoti. Galimas tiesus atsakymas: jis atsirado iš mamos pilvelio. Kartais vaikui užtenka ir tokio pasakymo, reikia atsakyti tiek, kiek jam įdomu. Galima į tą patį klausimą atsakyti ir remiantis genetika, tačiau vaikui prieinama kalba. Pavyzdžiui, pažaisti burbuliukų žaidimą“, – detaliai paaiškino K. Bajoriūnienė.
Anot jos, vaiko nereikia apkrauti sudėtinga ir pertekline informacija ir ketverių metų atžalai pradėti rodyti medicinos enciklopedijas ar vadovėlius. Pašnekovės teigimu, tai, kad egzistuoja dvi lytys – vyriška ir moteriška – reikia pradėti aiškinti nuo mažens, kad vaikas su ta žinia užaugtų.
„Nereikia, kad tai būtų tabu ar paslaptis, kuria kalbama tik su bendraamžiais draugais, kurie, tikėtina, lygiai taip pat nieko nesupranta. Tada lytinis ugdymas gali prasidėti tyliai kikenant po suolu su klasės draugais, mokytojai pradėjus kalbėti apie lytinius skirtumus. Jeigu vaikas auga šeimoje, kur tai aiškinama, atsakoma į klausimus, tuomet jam ir nekils noras pasijuokti, kai mokykloje šią temą palies mokytojas“, – dėstė psichologė.
Atvirumo ir supratimo trūksta
K. Bajoriūnienė išsakė savo nuomonę, kad prie bendrojo ugdymo programų, kuriose paliečiama lytiškumo tema, taip pat galima dėti klaustuko ženklą. Jos manymu, vienas ar kitas lytiškumo klausimas su mokiniais turėtų būti aptartas ne vieną kartą per metus, o vykti kaip nuolatinis procesas. Galbūt lytinis švietimas netgi galėtų būti priskirstas prie psichologijos pamokų.
„Vaikas auga, bręsta, jis atranda daugiau supratimo erdvės, todėl jam klausimų gali kilti vis daugiau. O jeigu klausimai yra tabu ir į juos atsakoma vieną kartą per metus, tai taip ir užaugama su klaustukais galvoje, nes bandoma mokytis tik per praktiką ir apgraibomis. Labai klaidinga tėvams galvoti, kad jų paaugliai vaikai viską žino, bet jų turima informacija gali būti labai klaidinga ar nepakankama. Tai gali turėti labai didelę reikšmę vaikų gyvenime“, – sakė psichologė.
Dažnai atskiriami terminai lytinis ugdymas ir lytinis švietimas, tačiau, anot psichologės, tai daryti netikslinga ir neprasminga.
„Tai to paties krūmo uogos. Norėdama jas atskirti, galiu pasakyti, kad į lytiškumo ugdymą įeina lytinis švietimas. Pastarasis susijęs su faktais ir labiau atsako į klausimą „kaip“, o lytiškumo ugdymas yra bendrinis dalykas ir labiau apima visą vaiko gyvenimą, kuris svarbus ne tik vaikystėje ar paauglystėje, bet ir suaugusio žmogaus metais“, – konstatavo K. Bajoriūnienė.
Pasak jos, pagal žmonių atvirumą, Lietuva šiek tiek atsilieka nuo vakarietiškos Europos. Tai, pašnekovės manymu, yra natūralu, nes gyvenant Tarybų Sąjungoje daug kas buvo uždangstoma po tamsia ir nepermatoma skraiste.
„Aš pati susiduriu su poromis, kurioms nejauku, nepatogu ir netgi tabu yra kalbėti apie lytinius santykius“, – pastebėjo K. Bajoriūnienė.
Pašnekovės tikinimu, švietimo įstaigose dirbantys pedagogai, kuriems priskiriama funkcija kalbėti apie lytiškumą, yra buvusios ar dar praėjusios kartos ir niekas jų nemoko, nei kaip kalbėti, nei kada tą daryti, nei kokiomis temomis. Anot K. Bajoriūnienės, socialiniai darbuotojai ir psichologai mokyklose galėtų ištiesti pagalbos ranką, bet, jos įsitikinimu, kol kas jie ugdymo įstaigose nėra ypač gerbiami.
