„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje Gabrielė Žaidytė daugiau nei metus dirba didindama Lietuvos kultūros matomumą ir statydama kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių. Tarp jos užduočių – Lietuvos menininkų pristatymas, ryšių tarp kultūros institucijų mezgimas, bendrų projektų inicijavimas, kultūrinių mainų skatinimas, pasakojimo apie regionus siejančią istoriją paieškos ir gilinimas.
Tačiau kultūrinė diplomatija svarbi ne tik didžiosioms institucijoms. Vis dažniau tarptautinių partnerių ieško ir regionų kultūros centrai, muziejai, galerijos ir pavieniai kūrėjai.
Apie galimybes Lietuvos regionams, Šiaurės šalių kultūros politikos kryptis ir bendradarbiavimo būdus kalbėjomės su kultūros atašė Gabriele ŽAIDYTE.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Kuo Šiaurės šalys gali būti įdomios Lietuvos regionams, ieškantiems tarptautinių partnerių?
Norėčiau pabrėžti tai, kad ypač kalbant apie Šiaurės šalis, veikiančioms kultūrinėms institucijoms įdomu bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su dideliais miestais, bet ir su regionais ar pavienėmis miestelių kultūrinėmis institucijoms. Šiaurės šalyse kultūros politikoje užkoduotos gilios ir sąmoningai puoselėjamos regioninės kultūros politikos tradicijos, kuriomis didžiuojamasi šiose šalyse.
Didžiuojamasi ne be pagrindo, kadangi kultūros politikos kelrodžiai čia aiškiai nukreipti į lygias mažų ir mažesnių miestelių, juose gyvuojančių kultūrinių institucijų galimybes lygiomis teisėmis dalyvauti inicijuojant, finansuojant ir įgyvendinant kultūrinius projektus. Todėl čia regionai svarbūs ir jų balsas girdimas bendruose šių šalių kultūros žemėlapiuose. To mes galime pasimokyti ir išmokti.
Antras svarbus kultūros politikos komponentas – sumanymų, idėjų, bendradarbiavimo, bendrystės tvarumas ir ilgalaikiškumas.
Tad mano patarimas tiems, kurie ketina ieškoti partnerių šiose šalyse ateityje ar ieško dabar, galvoti ne apie trumpalaikius projektus, pristatyti mūsų kūrėjus išvežant jų parodas ar koncertus, bet projektuoti tvarią partnerystę, kuri turėtų potencijos augti, plėstis ir gilėti, t. y. orientuotis į tai, ką kultūros politikoje, ir ne tik, vadiname tvarumu.
Vis dėlto siūlyčiau pradėti ir nuo mažesnių tikslų. Ne visada įgyvendinama tik tai, kas gimė kaip didelė ambicija ar grandiozinis sumanymus, verta paieškoti ir tikslinių, į aiškias veiklas orientuotų, bendradarbiavimo formų.
Pavyzdžiui, pamėginti bendradarbiauti kartu kuriant vieną ar kitą edukaciją, pas save į mokymus pasikviečiant ir gerąja praktika dalijantis su kolegų įgyvendinamomis idėjomis, ar sulaukiant kvietimų techniškesniems sumanymams atvykti pas juos.
Šioje plotmėje išskirčiau Švediją. Čia muziejai puikiausiai dirba su įvairiomis edukacijų programomis ir vaikams, ir įvairaus amžiaus ar poreikių suaugusiems žmonėms.
Pirmas sąlyčio taškas ir bendradarbiavimo pradžia galėtų būti ne ambicinga paroda, o bendrystė, per kurią ilgainiui bendri ilgalaikiai tikslai galėtų atsiskleisti ir augti pasitikrinant, kaip su pasirinktu partneriu seksis eiti bendru keliu.
Kartais gaunu prašymą surengti parodą ar koncertą, bet tik sostinėse. Manau, kad ypač Šiaurės šalyse tai visiškai netinkamas įsivaizdavimas. Regionai čia saviti, įdomūs ir dažnai daug atviresni naujoms partnerystėms nei didieji miestai, tad tokia pradžia gali turėti ir įsivaizdavimą viršijančius rezultatus.
Taigi norėčiau dar kartą pabrėžti, kad dažnai draugystes užmegzti regionui su regionu paprasčiau, tvariau ir daug rezultatyviau.
Redos Mieldažytės nuotrauka
Jei muziejus ar biblioteka pamato jiems įdomų festivalį Švedijoje, Suomijoje ar Danijoje, ar gali kreiptis į kultūros atašė pagalbos?
Tokių prašymų esu turėjusi. Kad šį kreipimąsi lydėtų sėkmė, turi būti įvykdyta keletas sąlygų, kurių viena pagrindinių sąlygų tokia, kad jis mane pasiektų laiku, dar būtų daug laiko iki festivalio, prašymas turėtų būti gerai motyvuotas, kodėl būtent į šį festivalį, kodėl jūs, kodėl festivaliui tai galėtų būti įdomu. Bet, žinoma, visuomet galima kreiptis tiesiai, ar dar geriau, sulaukti festivalio kvietimo. Tad yra daug darbo.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, jeigu institucija ar kūrėjų grupė atranda festivalį, kuris juos domina ir kuris atitinka jų tikslus, misiją, kūrybos formatus, tai galiu tarpininkauti ir kreiptis į festivalio organizatorius mėgindama padėti užmegzti kontaktą, bet argumentai turi būti aiškūs visiems.
Žinoma, negaliu pažadėti, kad bendradarbiavimas tikrai įvyks, bet atkreipti dėmesį – tai irgi viena mūsų darbo užduočių.
Kuo daugiau už savo šalies ribų būsime matomi, tuo geriau mums visiems, tuo tarpu festivaliai yra puiki pažinčių, atradimų ir bendrysčių platforma, juk festivalis, į kurį norėjote patekti, galbūt atvers visai kitokius geografinius žemėlapius nei tuos, dėl kurių vykote.
Juk Lietuvos kultūros eksportas yra naujų bendrysčių ir pažinčių sąlyga, ypač šiandien, kai koprodukcija, bendra produkcija, yra vienas svarbiausių Europos kultūros prioritetų.
Juk mes visi turime ribotus resursus, ne tik finansinius, bet ir sklaidos, ir žmogiškuosius. Tad jei projektas yra išplėtotas tiek, kad tampa naujų partnerysčių aikštele, tai puikus rezultatas.
Ir tokių šalyse, kuriose dirbu pastaraisiais metais, buvo ne vienas. Pavyzdžiui, Klaipėdos Šeiko šokio teatras su suomiais kūrė bendrą spektaklį „Superthing“, įdomiai veikianti Stokholmo architektūros erdvė „Spalvų fabrikas“ planuoja intensyvinti bendradarbiavimą su lietuvių architektais plėtojant tvarios architektūros koncepciją, esame numatę gilinti bendradarbiavimą su Kopenhagoje veikiančiu Ukrainos institutu, diskutuojant apie bendras mūsų šalims emigracijos patirtis, Uppsaloje eksponuojant Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Karalienės“, senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ kuria specialią muzikinę programą su švedų menininke, ir tai tik keli pavyzdžiai.
Bet žvelgiant globaliau, pasaulis keičiasi, geopolitinė situacija irgi smarkiai pasikeitusi, tirpsta mums įprastu tapęs stabilumas, deja, bet ir kultūros finansavimas Skandinavijos šalyse pat yra regresijoje. Tad linkėdama, kad nenuleistumėte rankų, nenorėčiau, kad nusiviltumėte, net jei ir keli bandymai iš eilės nebus sėkmingi.
Kaip nepasiklysti informacijos sraute ir sužinoti apie galimybes šalyse, kur dirba Lietuvos kultūros atašė?
Norėčiau atkreipti visų dėmesį į tai, kad kuris laikas visi kultūros atašė yra tapę Lietuvos kultūros instituto darbuotojais, o Lietuvos kultūros institutas puikiai vykdo projektų, įgyvendinamų šalyse, kuriose turime kultūros atašė, sklaidą, tad sekite informaciją ir tikrai rasite jums naudingų dalykų.
Šiandien Lietuva turi vienuolika kultūros atašė, bet keli, Tomas Ivanauskas ir aš, dirbame ne vienoje valstybėje.
Taigi Lietuvos kultūros atašė tinklas, palyginti su kaimyninėmis panašaus dydžio valstybėmis, gana nemažas, Lietuvos kultūros institutas, be kitokios savo veiklos, aktyviai pateikia informaciją apie kultūros sklaidą už Lietuvos ribų.
Kokią vietą Šiaurės šalių kultūroje užima regioninis identitetas?
Skandinavijos šalyse, kuriose dirbu, kalba, tarmės ar kitos regioninės kultūros ypatybės puoselėjamos, jomis didžiuojamasi.
Kartą į vykusią Vasario 16-osios šventę nuėjau su tautiniais drabužiais. Sulaukiau ne tik daug pagyrimų lietuvių tautiniam kostiumui, bet ir daug klausimų apie tautinių drabužių dėvėjimo tradicijas, kilmės regioną, spalvinę gamą, jos reikšmes ir mano sąsajas su vienu ar kitu regionu. Tad empatija ir domėjimasis savosiomis šaknimis čia yra svarbi savimonės dalis. Manau, kad tai ne tik Šiaurės šalių išskirtinumas, bet ir stiprybė.
Nuotrauka iš „Facebook“ paskyros „Lithuanian Culture in Sweden, Finland and Denmark“
Kaip šiandien keičiasi kultūrinė diplomatija Europoje?
Analizuodami europinės kultūros politikos tendencijas keletą metų stebime savo identiteto paieškų, jo parodymo ir atskleidimo tendencijas. Kitiems mes įdomūs savo skirtingumu ir tuo, kaip atskleidžiame šį skirtingumą, kiek jis mums svarbus ir kiek padeda suprasti kitus.
Bet dar kartą pabrėžiu ir tai, kad europiniu kultūrinės diplomatijos lygmeniu mes senokai praeityje palikome norą save pristatyti, daug svarbiau atrasti tai, kas bendro yra tarp mūsų ir tarp kitų, atrasti tai, kas mus sieja, galėti sukonstruoti pasakojimą apie save papasakojant ir apie bendrystę su kitais.
Tai prisimindami būsime daug geriau girdimi, lengviau suprantami, atrasime daugiau sąlyčio taškų dialogui, kurį kartu ir kursime.
Kokie Jūsų kuruojamose šalyse artimiausi įvykiai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį?
2028 metų rugsėjį vyksiančioje knygų mugėje Geteborge Lietuva bus garbės viešnia. Šiam įvykiui rengiamės dabar.
2028 metais mums bus svarbus ne tik Geteborgas, savo veiklas orientuosime ir į visą Pietų Švediją, ar tai būtų Malmė, ar Lundas ar kiti miestai, ar miesteliai.
2027 metų pirmą pusmetį Lietuvos laukia pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai.
Šiuo metu mes taip pat norėsime būti matomesni kultūriniuose žemėlapiuose. Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje planuojame ne vieną koncertą, bet jais neapsiribosime.
O šiais metais laukia dar daug Lietuvos kultūros pristatymų: ir šiuolaikinio šokio, ir šiuolaikinės muzikos, ir istorinių temų, juk minime Kotrynos Jogailaitės metus, kurios sąsajos su Švedija ir Danija ypač svarbios.
Šiais metais jau skambėjo ir vėl skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, žinomiausio lietuvių kūrėjo – inovatoriaus – idėjos čia turi savo besiplečiantį gerbėjų ratą.
Šiais metais Danijoje planuojame tęsti Lietuvai svarbaus kultūros paveldo Danijoje paieškas, kurias turėtų vainikuoti virtualus ir fizinis žemėlapis.
Istorinės atminties, lituanistinio paveldo temoms savo veikloje skiriu daug dėmesio.
Kartais susidaro įspūdis, kad kultūros atašė veikla trumpalaikė, bet taip nėra.
Turiu dabar pradėtų sumanymų, kurių rezultatų reikės laukti ne vienerius metus. Jais labiausiai džiaugiuosi.
Norėčiau paskatinti visus, ypač dirbančius regionuose, naudokitės kultūros atašė tinklo galimybėmis, parašykite, papasakokite apie save ir savo sumanymus, tuomet mes kartu galėsime prisidėti, kad Lietuva būtų dar plačiau girdima tarp kitų Europos šalių.
Žinau, kad mažų miestelių bendruomenėse yra tikrų lyderių, kurie gali daug padaryti, kad Lietuva būtų dar įdomesnė, turtingesnė, išskirtinesnė ir skambėtų dar garsiau.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur