BALYS BURAČAS IR NUOPELNAI KUPIŠKIO KRAŠTUI

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Jei ne Balys Buračas, fotografas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, kupiškėnai kur kas mažiau žinotų apie savo praeitį. Jis kruopščiai užrašinėjo tautosaką, papročius, aprašė kalendorines ir šeimos šventes, vakarones, žaidimus. Išskirtinis dalykas, kad kupiškėnų senovė ne tik užrašyta, bet ir įamžinta nuotraukose.

Kaip susiklostė šio žmogaus gyvenimas, kaip atsidūrė Kupiškio apylinkėse, kaip kraštotyrinė jo veikla ir fotografijos vertinamos šiandien? Kas B. Buračą sieja su senovinėmis kupiškėnų vestuvėmis? Ar Kupiškyje deramai įamžintas jo atminimas?

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Biografijos štrichai

Pirmojo pasaulinio karo audros iš Radviliškio rajono kilusį Balį Buračą (1897–1972) kuriam laikui nubloškė į Kupiškio kraštą. Tada jis dar nebuvo žinomas fotografas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas. Tik imlus medžio darbams jaunuolis, spėjęs paties drožinėtais buities rakandais pasižymėti pirmoje Lietuvos dailės darbų parodoje Vilniuje 1907 metais.

Atsitiktinumas, o gal ir ne, kad drožinėta jo lazda taip sužavėjo vieną vokiečių kareivį, kad šis ją išmainė į savo fotoaparatą ir kad visa tai įvyko Kupiškio apylinkėse. Šį faktą pateikia Vidmantas Jankauskas „Kupiškėnų enciklopedijoje“.

Taip į B. Buračo rankas pakliuvo bene svarbiausias jo darbo instrumentas, su kuriuo nesiskyrė visą gyvenimą. Pradėjo fiksuoti kasdienį gyvenimą, liaudies meno paminklus.

Balio Buračo knygos „Lietuvos kaimo papročiai“ pratarmėje Vacys Milius rašo, kad B. Buračas 1919 metais tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje.

1920–1921 metais baigė mokytojų kursus prie Šiaulių mokytojų seminarijos. Mokytojavo iki 1928 metų Šiaulių apskrities mokyklose. Atleistas kaip neturintis mokytojo mokslo cenzo. Kurį laiką studijavo grafiką Kauno meno mokykloje, dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ V. Jankauskas dar priduria, kad Balys Buračas kartu su Peliksu Bugailiškiu, kupiškėnu teisininku, kultūros ir spaudos darbuotoju, kraštotyrininku, dalyvaudavo ekspedicijose muziejinei medžiagai rinkti.

Netekęs mokytojo darbo B. Buračas atsidėjo vien tik kraštotyrai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos dviračiu ir pėsčiomis apkeliavo visas Lietuvos etnografines sritis. Ėmė talkinti Šiaulių „Aušros“ muziejui, M. K. Čiurlionio galerijai, Vytauto Didžiojo kultūros muziejui.

V. Jankausko pateiktais duomenimis, 1937 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje B. Buračo kraštotyrinės nuotraukos įvertintos aukso medaliu.

Iki 1944 metų sukaupė apie 18 tūkstančių negatyvų, 26 tūkstančius pozityvų, 3 650 konservuotų margučių, 2 400 kitų muziejinių eksponatų.

Didelė dalis šių vertybių žuvo užėjus frontui. Kiti saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.

V. Milius rašo, kad nuo 1944 iki 1954 metų B. Buračas mokytojavo Karmėlavoje (Kauno r.), vėl daug keliavo po Lietuvą, fotografavo. Buvo Paminklų apsaugos ir kraštotyros, Fotografijos meno draugijų, Kauno fotoklubo garbės narys. 1969 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas.

Į gyvenimo pabaigą B. Buračas turėjo apie 10 tūkst. negatyvų. Juos laikė savo kuklios vienišo žmogaus buities kambaryje ant grindų medinėse ir geležinėse dėžėse, lagaminuose. Šie negatyvai atsidūrė Karo muziejuje Kaune.

Spaudoje paskelbė apie 630 straipsnių ir straipsnelių.

B. Buračas mirė 1972 metų liepos 28 dieną Kaune.

Vestuvės, išskirtinė tyrinėjimų sritis

V. Jankauskas „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašo, kad B. Buračas 1934 metais lankėsi Kupiškio, Skapiškio ir Šimonių apylinkėse. Čia užrašinėjo tautosaką, liaudies papročius, padarė apie 800 nuotraukų.

Aprašė kupiškėnų darbo (ganiavos, rugiapjūtės), kalendorinių švenčių (Kūčių, Kalėdų, Užgavėnių, Verbų, Velykų, Sekminių, Vėlinių) ir šeimos švenčių (vestuvių) papročius, kupiškėnų vakarones, užrašė kupiškėniškų žaidimų („Kepeliušį velia“), daug įvairių pasakojimų, smulkiosios tautosakos.

Daugiausia medžiagos rado Aukštupėnuose, Gindviliuose, Juodžiūnuose, Kupiškyje, Paberžiuose, Pyragiuose, Račiupėnuose, Smilgiuose, Svideniuose, Virbališkiuose.

B. Buračo užrašyti ir „Tautosakos darbuose“ 1935 metais paskelbti kupiškėnų vestuvių papročiai labai pravertė Kupiškio liaudies teatrui atkuriant vaidinimą „Senovinės kupiškėnų vesėlios“ (1966 metais).

B. Buračo vestuvių apeigų aprašymas apima tik mažą apylinkę – Kupiškio parapiją.

„Aprašinėdamas šias vestuvines apeigas du metus vaikščiojau po Kupiškio apylinkės kaimus ir užrašinėjau senų žmonių atsiminimus apie senovinių vestuvių apeigas. Šių dienų kupiškėnų vestuvės yra tiek daug pasikeitusios, kad iš jų jau mažai kuo galėjau pasinaudoti“, – straipsnio „Kupiškėnų vestuvės“ įžangoje rašė kraštotyrininkas 1935 metais.

Šis straipsnis įdėtas ir paminėtoje 1993 metais išleistoje knygoje „Balys Buračas Lietuvos kaimo papročiai“, kurią parengė Albinas Degutis, Vidmantas Jankauskas ir Vacys Milius.

B. Buračas detaliai aprašo vyrų, moterų vestuvinius drabužius, plaukų sušukavimą, galvos papuošalus (kalpokus, galionus, vainikus), naudotas puošmenas. Mini karvojų, vestuvinį svočios pyragą ir kitus pyragus.

Taip pat aprašoma, kaip vykdavo piršlybos, vestuvės jaunosios šalyje, kokius vargus patirdavo piršlys, kaip vykdavo kraičio išleistuvės ir vestuvių apeigos jaunikio pusėje. Į visą pasakojimą įpinamos užrašytos vestuvinės dainos ir raudos.

Kraštotyrininkas nurodo prisiminimų pateikėjų pavardes ir gyvenamąją vietą.

Išties vestuviniai papročiai taip smulkiai ir detaliai aprašyti, kad 1966 metais Kupiškio etnografinio liaudies teatro vaidintojams, vadovaujamiems režisieriaus Povilo Zulono, reikėjo tik įsigilinti į tą informaciją ir perteikti viską žiūrovams.

Ko gero, vaidinti ir nereikėjo, nes dauguma vaidintojų buvo tikri kupiškėnai, senoviniai papročiai jiems tarsi perduoti su motinos pienu. Čia, matyt, ir slypi „Senovinių kupiškėnų vėselių“ spektaklio sėkmė.

Žinoma, P. Zulonas tikriausiai rėmėsi ir pirmų prieškario vaidintojų patirtimi, kurie 1933 metais pirmą kartą parodė vaidinimą „Kupiškėnų senoviškos vestuvės“, ir Mikalinos Glemžaitės savo lėšomis išleista knygele, kurioje pateikta 16 spalvotų artistų aprangos piešinių.

Fotografijų savitumas

B. Buračo, kaip kraštotyrininko, unikalumas slypi ir ten, kad ne tik aprašė surinktą tautosaką, bet ją ir iliustravo savo fotografijomis. Verbalinė ir vizualinė informacija gražiai viena kitą papildė, jos išliekamoji vertė dar labiau išaugo, buvo lengviau suprantama ir prieinama plačiajai visuomenei.

Labai taikliai apie B. Buračo kraštotyros tyrinėjimų reikšmę, ypač apie jo fotografijų išskirtinumą, yra rašęs žurnalistas ir kraštotyrininkas V. Jankauskas straipsnyje „Nors fotografijos ir pagelto…“, kuris spausdintas 1987 metais laikraštyje „Komunizmo keliu“ su rubrika „Kraštotyrininkų takais“.

Šio straipsnio autorius aprašo, kaip žilagalvis kupiškėnas, žiūrinėdamas senojo Kupiškio nuotraukas, džiaugėsi ten atradęs savo gryčią, Vonago malūną, kur jo mažo bėgiota.

„Tuomet aš gal daugiau širdimi, o ne protu suvokiau, kokį didelį darbą, galbūt net žygdarbį, padarė žmogus, nufotografavęs, išsaugojęs tuos senovės liudininkus, ko šiandien seniai nebepamatysime aplink save, ko kartais netgi nežinome buvus… Tas žmogus buvo Balys Buračas“, – rašė to straipsnio autorius.

V. Jankauskas straipsnyje akcentuoja ir tai, kad kupiškėnai B. Buračui labiausiai turėtų būti dėkingi už „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jis pramintas spektaklio krikštatėviu. Straipsnio autorius apgailestauja, kad minint Kupiškio etnografinio liaudies teatro 20-metį, B. Buračas liko užmirštas.

Deja, atrodo, kad šis žmogus neprisimintas ir vėlesniais metais, atgaivinus šį spektaklį. Gal dėl to, kad ne kupiškėnas, atėjūnas.

V. Jankauskas minėtame straipsnyje įžvelgia ir B. Buračo meninę nuotraukų vertę, nors pats autorius nepretendavo į fotomenininkus. Atkreipia dėmesį, kad B. Buračas mokėjo parinkti apšvietimą, parežisuoti, sukurti nuotaiką, tai daryta su menine nuovoka. Jo nuotraukos nenuobodžios.

Straipsnio autorius daro išvadą, kad šios fotografijos ne tik kraštotyra ir etnografija, bet ir didelis indėlis į nuotraukų estetiką.

„Štai piršlys A. Barzdžiukas, bekemšantis pypkę, atrodo, net kupiškėno simboliu tapo. Koks gyvas veidas, šelmiška šypsena iš po vešlių ūsų. Sako, buvo piršlys, neturėjęs sau lygių. Tik iš B. Buračo nuotraukų bežinome garsias svočias O. Juodzevičienę iš Smilgių kaimo ir aukštupėniškę U. Juodakienę, kraitvežį A. Augulį, matome besipuošiančias pamerges, kvieslį, ristą žirgą apžergusį“, – rašo V. Jankauskas.

2006 metais išleistam Balio Buračo nuotraukų albumui „Darbai ir šventės“ įžangą parašęs lietuvių fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis svarstė, kaip galima būtų šias kraštotyrininko fotografijas paversti gyva atmintimi.

„Šią knygą derėtų turėti po ranka lankantis Rumšiškių muziejuje ir tiriant senolių papročius, jų gyvenimo būdą. Ji labai pravarti visiems, nuo mažumės susidomėjusiems tautos kultūros istorija. (…)

Būti kaimiečiu būdavo ir pavojinga, ir nemadinga, o šiandien dar klijuojama ir provincialumo etiketė atkutusios ir išsipuošusios Europos akivaizdoje. B. Buračui nebuvo gėda gėrėtis Lietuvos provincija, nes jis suprato, kur yra lietuvio šaknys ir tautos stuburas“, – teigė S. Valiulis.

Kaip susipažinti

Kupiškio viešojoje bibliotekoje galima rasti knygą, kurioje spausdinami B. Buračo aprašyti Lietuvos kaimo papročiai, du jo nuotraukų albumus. Kupiškio muziejus turi nuotraukų kopijų.

B. Buračo nuotraukų yra ir Kupiškio muziejaus išleistame fotografijų albume „Kupiškio krašto vaizdai“, kurį sudarė Aušra Jonušytė. Ji šio autoriaus fotografijų negatyvus albumui atrinkinėjo Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

„Juose pamačiau nufotografuotas miestietes ir ūkininkes, pasipuošusias tautiniais drabužiais, miesto ar trobesių fone, einančias į bažnyčią šventadienio dieną. Mane sudomino, kad vaikai fotografuoti namų aplinkoje su mėgstamiausiais žaislais, su po kiemą lesiojančiomis vištomis, šuneliu ir puošnia suknele pasipuošusia mergaite šalia. Dalis šių nuotraukų įdėta į tą albumą“, – sakė A. Jonušytė.

Visgi Kupiškyje stinga B. Buračo asmenybės įamžinimo. Gal ir nebereikia. Laikai keičiasi, etnografija tampa vos ne atgyvena, nors mėgstame pasigirti, kad garsus kraštotyrininkas lankėsi Kupiškio krašte ir pastebėjo daug unikalių senosios buities ir gyvenimo detalių. Deja, kai kurių planų, susijusių su Kupiškio kraštu, jam nepavyko įgyvendinti.

Apie tai rašo ir V. Jankauskas „Kupiškėnų enciklopedijoje“: „B. Buračas įamžino labai daug kupiškėnų krašto senosios materialinės kultūros paminklų, buities vaizdų, liaudies menininkų. Susitaręs sus seserimis Glemžaitėmis jis žadėjo padėti sukurti muziejų Kupiškyje, bet susitarimo neįvykdė ir sumanymas tąkart liko neįgyvendintas.“

Bet dėl to negalime priekaištauti šiam iškiliam žmogui, visą gyvenimą pašventusiam kraštotyrai ir palikusiam gilų pėdsaką ir Kupiškio krašte. Vertėtų domėtis visu sukauptu jo etnografinių tyrinėjimų kraičiu, rasti vietą dabartyje, prisiminti šį žmogų, bent surengti fotografijų parodą. Juk ne visi varto fotoalbumus.

Šiemet tai padaryti išties yra gera proga minint P. Zulono atgaivintų „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio 60-metį.

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur