„Kūrybiškumo genas“
Valia PATUMSIENA
Kupiškio rajonas atrodžia ramus, ale tik tiem, katrė čia negyvana.
Vietiniai žino, kad kėkvienų nedėlių bus nauja istorija – kartais linksma, kartais kėp posaka, kartais tokia, apė katrų raiktų parašytėn laikraščio skaitytojams.
Jėgu kai kas Lėtuvoj jieško tikrų navydnų, gol mislia, kad raiktų jungtis prė šindėj madingų didžiųjų portalų.
Unksčiau, kol do nebuvo internėto, visos naujienos prasdadavo Kupiškio turguj.
Čia navydnos sklisdavo graičiau negu žiemų didadavo molkų kainos.
O ar ti teisyba, pastikrydavo tėp: jėgu trys kaimynai soko tų potį, tai ir raikia tikėtėn.
Turgus dabar smarkiai sumažėjįs. Soko, jo gaspadorius nelabai ir rūpinas, kad gyvybas būt daugiau.
Nėr patogėsnių dorbo vietų pardavėjam, ir pirkėjam nelabai gėra, kė lyja ar pašųla.
O dabar žmonas gi jau priprotį prė visokių patogumų.
Nors tunkiai girdžiu psikologus ar kitokius mokslinčius kartojunt – išeikit iš savo komporto zonos.
Tai vis pamisliju apė Kupiškio turgų – kurgi jiem baišeitėn…
Tai tokių visokių paskalbosijimų možna ir internėto portalos prisižvejot.
Mon artimiau savo krašto, pirmiausia pėrskaitau rajono laikraštį, mat kėp ir daugeliui kupiškėnų šeimų – tai kėp tradicija.
Atsimanu, do mono švėsaus atminimo babai poštinykė atnašdavo šitų laikraštį, vėliau tėvėlių gryčioj visadu matydavau.
Tai ir mono visa šeima išnagrinėjam no pirmo lig paskutinio puslapio.
Tėp nenutolsti no rajono gyvėnimo. Ne paslaptis, pėrskaitytų laikraštį panaudojam ir praktiškai – pečiun pakurom. Tai sakau – kėp rodom, tėp ir paliksma.
O šėp gyvėnimas čia taka lėtai, ale kartais ir linksmiau.
Ypač tadu, jėgu prodedi klajotėn po internėto platybas.
Tai ti išsirūgoja, kėp kas moka, už būtus ir nebūtus griekus.
Jau kiek matų daugiausia pykčio sulaukia mūsų keliai kelaliai. Jėgu suremontovo, blogai, mat pirmiau raikė kitoj seniūnijoj, toj pasipilia žinovai – ar teisėtai, ar pagal ailių.
Išeina baveik anikdotai. Anųdėn skaitau: „Ar kai kas planuoja sutvarkyt kėlių mono kaiman?“ „Tas kėlias jau sutvarkytas prėš 20 metų. O dabar čia istorinis paveldas“, – atsoko.
Kaimo vaikai, jų geltonas autobusiukas pasiimt mokyklon atvažiuoja, tom kėlio dobam sumislijo jokingus vardus duotėn, mat jos vis išlenda ti, kur niekas nestikėjo.
Mani labjiausiai prajuokino „Asfalto giljotina“, „Kaimyno akis“ ir „Bendruomenės šokis“.
O mono kaiminkos berniokas mūsų bėdavojimus apė kelius nukirto – „čia nėra duobių, čia charakteris“. Matyt, eismo pilosofas ar politikas bus.
Nors unt svieto ir Lietuvos neramumų daug, mūsų rajono kasdėnyba politiniam lauki gan spakaina.
Tik va viena socdėmų partieta padėjo savo partijos bilėtų, o iš kito – „valstiečio“ atojėma. Nu, bant kiek jau pakvipo rinkimais, katrė ne už kalnų.
Tėp ir gyvanam. Kainos kyla, algos vėjas, ale grait pavargsta.
Bat mas optimistai, pasižiūrim krautuvaj unt akcijas, atsidunsam ir vėl nusiperkam.
Internėtu nėparkam, bijom sukčių. Ir miškan neinam – bijom maškų. O daugiau – gyvėnimas kėp Dėvulio ausy.
Renginiai visokė nemokami, tik spėk lunkytis, autobusai irgi, tik turėk kur važiuotėn.
Mono šios dėnos papoistymo moralas būt toksai – Kupiškio krašti niekas neatsitinka ba prėžastės: jėgu tylu, žinokim, kad visi smarkiai užsijėmį.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur