Žurnalistė
Kupiškio mieste galima išskirti dvi opias temas – šaligatvių ir daugiabučių namų kiemų tvarkymą ir gatvių apšvietimą, dėl kurių gyventojai galėtų kibti vieni kitiems į plaukus. Išspausdinus straipsnį apie byrantį šaligatvį šalia P. Mažylio g. 22 daugiabučio namo, pasipylė kupiškėnų komentarų lietus ir išsiskyrė kelios skirtingos nuomonių stovyklos. Viena – „savo kiemo problemas susitvarkykit patys“, o antra – „kam reikalinga vietos valdžia, jeigu miesto problemas pradėsime spręsti patys“. Žinoma, kritikuoti valdžią yra viena maloniausių lietuvių laisvalaikio praleidimo būdų, bet tokia profilaktika valdžios atstovams, mano manymu, yra naudinga.
Ar P. Mažylio g. 22 daugiabučio namo gyventojų trejus metus trunkančią viltį turėti lygesnį ir tvarkingesnį šaligatvį galima pavadinti vietos valdžios malonės laukimu? Kažin. Tai tiesiog elementarus ir žmogiškas noras apsisaugoti nuo galimų skaudžių pasekmių.
Šios situacijos pavyzdys įrodo, kad suprasti valdžios atstovų prioritetų lentelei trejų metų gali būti per mažai. P. Mažylio g. 22 daugiabučio namo gyventojai gali guostis tuo, kad gavo dar vieną pažadą – kitais metais prie jų namo griūvantis šaligatvis bus sutvarkytas. Tik valdžios atstovai, davę tokį pažadą, tikriausiai pamiršo pridėti dar vieną sakinio dalį – jeigu neatsiras kitų svarbesnių darbų ir bus rasta tam lėšų.
Anksčiau pradėjus temti, bandau suvokti ir miesto žaidimo „Įjunkim šviesą – išjunkim šviesą“ taisykles. Maždaug 20 valandą, kai dar nėra tamsu, mieste įsižiebia visi šviestuvai, maždaug 21.30 val. kai kuriose vietose dega kas trečias, o kitose – nė vienas. Manau, kad šį orientacinį žaidimą būtų galima kaip siūlymą įtraukti į turizmo programą, kad jį galėtų žaisti ne tik kupiškėnai, bet ir mieste apsilankantys svečiai.
Jeigu dar kam nors trukdo menkai apšviestas miestas, taip pat galima pasinaudoti keliais patarimais. Einant į miestą pasiimti prožektorių arba, kaip patarė vienas iš straipsnio apie gatvių apšvietimą herojų, eiti miegoti pusę vienuolikos. Anksti atsigulti į lovą visada yra pravartu, nes, anot psichologų, tobuliausias laikas vakaro miegui – 22 valanda. O galbūt iš tiesų reikėtų įvesti komendanto valandą, kad žmonės nuo devintos valandos nekeltų kojos iš namų, tuomet šviesų mieste visai nereikėtų junginėti.
Galima daryti išvadą: jeigu dirbi naktinį darbą Kupiškyje arba dirbi kitame mieste ir grįžti vėlai, arba prie Kupos šunį nori pavedžioti pusę dešimtos vakaro – tai tavo asmeninės problemos. Eidamas į lauką, pasiimk prožektorių, dar geriau du…
Žinoma, galima guostis, kad mieste dega bent kas trečias šviestuvas (skirtingai nei kaimuose, kur šviesos užgęsta dešimtą valandą vakaro), tačiau jeigu turite achluofobiją, įveikti tamsos tunelį gali būti nejauku. Bandydama įsitraukti į žaidimą „Šviesu – tamsu“, galiu pateikti du pastebėjimus: arba ir šis kas trečio šviestuvo algoritmas mieste kai kuriose vietose akivaizdžiai sutrikęs, arba mano skaičiavimo sistema skirtinga nei apšvietimu besirūpinančių specialistų.
Labiausiai pasisekė tiems kupiškėnams, kurie ant akių yra užsileidę svajonių miestelio miglą ir mieste jokių problemų neįžvelgia. Todėl tie, kurie bėdoja dėl byrančių šaligatvių prie namų arba dėl menkai apšviestų gatvių, tampa taikiniais, nes nepasirenka lietuvių ypač mėgstamo kelio – užsimerkti.
