2024/12/23

 

VALAKŲ KAIMAS SUBAČIAUS PAŠONĖJE: GIMĘS IŠ PIEVŲ, GELEŽINKELIO IR ŽMONIŲ ATKAKLUMO

Subačius ir Valakai – broliškai susiglaudę.

Subačius ir Valakai – broliškai susiglaudę.

Valakai – Subačiaus seniūnijos ir parapijos kaimas, broliškai prigludęs Subačiaus gyvenvietės pašonėje. Važiuojant Kupiškio–Panevėžio keliu rodyklė nusuka į kairę prieš pat miestišką gyvenvietę. Be Subačiaus, Valakai dar ribojasi su Skverbais ir Žvirblionimis. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, čia buvo 55 gyventojai, o 2001 m. netgi 98. Naujausia Subačiaus seniūnijos pateikta 2018 m. liepos mėn. statistika rodo nedidelį ūgtelėjimą, čia registruoti 62 gyventojai.

Ada DVARIONAITĖ

Kur buvo pievos ir šlapynės

Keista kalbėti apie kaimą, kuris turi savo gatves, bet dabar šitaip yra visoje Lietuvoje. Valakuose sukiojantis, žvilgsnis užkliūva už Ąžuolų, Ateities, Pievų gatvių pavadinimų. Ąžuolų, tikėtina, čia yra, ateities valakiškiai irgi geros tikisi, o pievų per asfaltuotas gatvių atkarpas, gražiai vietos gyventojų tvarkomas sodybas tarsi nematyti.

„Čia, kur dabar Valakų gatvelės driekiasi, tikrai buvo ir ariamos žemės, ir subatėnų ganyklos, ir šlapynių, klampių pelkių, tolėliau vien krūmynai“, – prisiminė Vida Juknevičienė, viena iš Valakų senbuvių, kadaise čia apsigyvenusi, kai ištekėjo už vyro, tikro valakiškio.

Estetiška rodyklė liudija, kad čia gyvena kūrybingi žmonės.

Nuo Subačiaus pusės važiuojant, kaimo rodyklė, meniškas akcentas iš medžio ir metalo kompozicijos, sako, kad Valakų kaimas įkurtas 1984 metais. Nors pats kaimo pavadinimas liudytų ištakas bene nuo Valakų reformos, nuo XVI amžiaus.

Valakais, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, vadintos pievos, kurias patraukliomis gyventi padarė nutiestas geležinkelis ir sovietinė melioracija. Numelioravus šlapynes apie 1970 metus, vėliau čia „Šviesos“ kolūkis pradėjo statyti namus žemės ūkio specialistams ir kolūkiečiams, taigi susiformavo patraukli gyvenvietė prie pat Subačiaus geležinkelio stoties.

V. Juknevičienės atmintyje išlikę pro uošvijos sodybos langus matyti krūmai, geležinkelio bėgiai. Tolėliau buvusi Genės Pečiulienės troba, ji gyveno su sūnumi Jonu, už geležinkelio, senuosiuose Valakuose, gyveno Baniai, Jonas ir Emilija Mikšiai, Pranutė Šašienė. Beveik visų senųjų gyventojų jau nebėra, reta sodyba gyva, kur paveldėtojai išsivažinėję, nė ženklo gyvenimų nelikę.

Vienužė likusi už geležinkelio

Emilija Mikšienė prisiminė senuosius Valakus, praeities gyvenimus.

Emilija Mikšienė, buvusi Šašytė, tikra valakietė, gyvenanti Topolių gatvės name (dabar pagal registraciją ši vietovė priklauso Subačiaus gyvenvietei), bet jos atmintyje tebegyvas senųjų tikrųjų Valakų vaizdas, kiemai ir sodybos.

Užsukome pas ją pasišnekučiuoti apie prabėgusį laiką, žmones. Šeimininkei apie mus pranešė garsiai skalydami trys šunys.

„Tai kad atokiau gyvenant kaime tokių sargybinių reikia“, – paaiškino vartelius atidarydama šeimininkė.
Kiemas erdvus, visur tvarkingai nušienauta, daug gėlynų, pavėsinė, vaikšto gaidys su vištomis, tokia esanti jos kompanija. Mat dukra Jungtinėje Karalystėje gyvena, sūnus Panevėžyje, jis dažnai aplanko, padeda sodyboje tvarkytis, viena nebepajėgtų, sveikatos nebėra.

Emilijos Mikšienės kiemas, gėlynai ir kiemo draugai.

Laukdama mūsų, garbioji valakiškė susirašė į sąsiuvinį senojo kaimo gyventojus, pereidama prisiminimais per kiemus, kurių nebėra, o kaimynai seniai amžinybėje. Pati jau 13 metų našlė.
„Nieko iš mano kartos nebėra, 81 metus einu, viena likau. Bet darželyje gėlynus apravėti dar įveikiu, gėlės labai patinka, džiugina spalvos, tik rudeniop darželis nykesnis pasidarė“, – kalbėjo E. Mikšienė.
Dar ji pasisodina keturias vagas bulvių, vieną vagą daržovių ir užtenka vienam valgytojui, šuniukams ir kiemo sparnuočiams. Turi ir šiek tiek žemės, ją išnuomojo dirbančiam ūkininkui.

Taigi pagal užrašus pasileidome pakiemiais, kur gyventa Šiaučiūno, Genės Pečiulienės, Tulušių, Gutaravičių, Šimonių. Ir toliau už geležinkelio – Danieliaus Petronio, Tomo Šašio, Barboros Galgauskienės, Pliuškio, Kavaliauskų, Jono Šašio.

Valakuose buvusios miestelio gyventojų ganyklos, dėl to labai pykęs ir „Šviesos“ kolūkio pirmininkas Emilijonas Dyra, kad kolūkio žemių nedavė kolūkiečiams naudoti.

Pati Emilija, baigusi Joniškėlio žemės ūkio technikumą, ketverius metus dirbo kolūkyje brigadininke, vėliau pardavėja, Subačiaus narkologinio skyriaus vedėja. E. Mikšienei skaudu, kad visas kolūkinis darbas nuėjo niekais, į stažą tas laikotarpis neįtrauktas, kadangi prapuolė dokumentai ir įrašai, pensija maža, taigi gyvenimas nelengvas.

Jauna, veikli bendruomenė

Bendruomenės muziejuje pasikalbėjome su (iš kairės) Danguole Stašiene, Česlova Kvasiliene, Vida Juknevičiene, Ilona Mikulėniene.

O dabartinis Valakų kaimas išties jaunas ir dėl 1984 metais šalia Subačiaus miesto įkurtos „Šviesos“ kolūkio gyvenvietės, ir dėl pačių gyventojų. Čia pastatytuose namuose buvo apgyvendinti jauni kolūkio žemės ūkio specialistai. Didžioji dalis jų šiame kaime pasiliko pasikeitus laikui, ekonominei ir visuomeniškai tvarkai.

Kaip gyventa kolūkių laikais ir koks žmonių sugyvenimas išliko iki šių dienų, papasakojo Valakuose gyvenančios Česlova Kvasilienė, Ilona Mikulėnienė, Danguolė Stašienė.

Viena keistenybė – Valakai neturi savo bendruomenės namų, bet turi dešimtmetį tvarkomą parką. Ten pastatyta daili medinė pavėsinė, įrengtos sporto, laisvalaikio, vaikų žaidimų aikštelės, kelios sūpynės, pastatyta daug įvairių treniruoklių. Yra ir nedidelė hibridinė vėjo ir saulės jėgainė apšviesti poilsio ir laisvalaikio zonai. Stovi garvežiukas – originali šašlykinė lauko iškyloms.

Yra parke meniniai medžio, metalo akcentai, skulptūros, stogastulpis, čia sueinama per valstybės ir tautines šventes, organizuojami linksmi vakarojimai. Pasportuoti ir pailsėti atbėga Subačiaus darželinukai, gimnazistai, ateina vyresnio amžiaus subatėnai ir vietiniai gyventojai.

Suėjimų pradžia buvusi bene prieš 30 metų, kai kaimo jaunimas, jaunos šeimos skubėdavo vieni kitų sveikinti su Naujais metais. Tada kelios šeimos sueidavo, laužą užkurdavo, vaišių susinešdavo, Danguolė akordeonu pagrodavo, smagiai ir Užgavėnes su persirengėliais rengdavo.

Savanoriauja, talkina, dovanoja

Pasikalbėti pašnekovės pakvietė į bendruomenės muziejėlį, o jam vietos skirta buvusio ilgamečio bendruomenės pirmininko Gintaro Stašio sodybos klėtyje. Nes kitur nėra tam tinkamos vietos. Čia kabo vis atnaujinamas nuotraukų stendas, savitas bendruomenės veiklos metraštis nuo pat įsikūrimo iki šių dienų, sudėti bendruomenę reprezentuojantys atributai, puodeliai, vėliava, kalendoriai, reklaminiai akcentai. O ant talpaus stalo kūrybingos Valakų moterys pridėjo savo kūrybos darbų – mezginių, nėrinių, išpieštų vazų ir lėkščių, verbų, pintų sodų.

Bendruomenės tvarkomas parkas, jo kampeliai.

Ilona Mikulėnienė, koks netikėtumas, neria kiaušinius, visą šimtą jų buvo padariusi Lietuvos šimtmečiui, surengė viešą ekspoziciją. Danguolė Stašienė numezgė 16 metrų Tautinio šaliko, kurį į Subačių buvo atvežusi kaimyninio Panevėžio rajono Geležių bendruomenė. Juozas Kvasilis iš vaismedžių medienos kuria vazas, vazeles, padėkliukus, šitai daro, kad pailsėtų nuo miestiškų darbų.

Moterys džiaugėsi, kad Valakuose nėra išlaikytinių, pašalpas gaunančių gyventojų, visi žmonės turi darbus, vyresnieji gyvena iš senatvės ar neįgalumo pensijų, kas kiek išgali, prisiduria iš savo sklypelių, daržiukų. Yra trys ūkininkai – Petkūnai, Mikučioniai, Žana Ulkienė ir jos draugas Vitalijus, kas laiko avyčių, kas karves melžia. Paveldėjusieji tėvų sodybas, nesiskubina jų parduoti, prižiūri tėviškes, vasaroja, atsiveža anūkus, kad jie pamiltų senelių kraštą, o gal čia ir apsigyventų.

Valakų žmonės nuoširdžiai puoselėja patriotiškumą. Jų parke ant sūpynių iškeltas metalinis Vytis, o vėjarodė ant stiebo su prasminiu šeimos akcentu: mama, tėčiu, vežimėliu ir dviem vaikiukais. „Atliekant visus darbus, įgyvendinant visus projektus stipri savanorystė, neatlygintini darbai“, – džiaugėsi daugelio projektų iniciatorė ir vykdytoja D. Stašienė.

Šventė, kur pristatytas projektas.
Autorės nuotraukos

Parką 2008 metų pavasarį Vakalų žmonės galėjo pradėti sodinti, kai vietos gyventojai Vilija ir Vytautas Sabaliai, Janina ir Bronius Zabuliai 50 metų išnuomojo bendruomenei žemės sklypus. Pupeliai padovanojo sidabrinę eglę parkui. Pavėsinės medienai pirkti buvo rinktos aukos, o pradžiai medienos dovanojo girininkas Petras Petkūnas. Daugelį bendruomenei reikalingų darbų žmonės atlieka savanoriškai ar už simbolinį atlygį, metalo darbai įveikiami G. Stašiui, medžio darbams gabus meistras Rolandas Banys. Valakiškiai aktyviai rašo projektus, gauna lėšų iš ministerijų ir rajono Savivaldybės, bet tuo nepasitenkina. Aktyvių žmonių, kaip ir daugelyje kaimiškų bendruomenių, čia nėra daug, iki kelių dešimčių, bet jie įgyvendindami visus sumanymus yra vieningi ir draugiški.

Kam visa tai daro ir stengiasi? Sau, savo vaikams ir anūkams. Kad jaunimas neišsivažinėtų, kad anūkai savo senelių kraštą mylėtų. Kad Valakai, atsiradę iš pievų, subūrę žmones prie geležinkelio, turėtų gražią ateitį.

Taip šnekučiavomės moteriškoje draugijoje. O kur vyrai? Jie darbo laiku dirba, dabartinis bendruomenės pirmininkas Kęstutis Paliulis ir tarybos narys G. Stašys buvo susitikimo Valakuose iniciatoriai ir organizatoriai.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad XIX a. į pietryčius nuo Dvariškių kaimo ir Subačiaus palivarko būta Subačiaus valstybiniam dvarui priklausiusių ir Valakais vadintų pievų, kuriomis daugiausia naudojosi Subačiaus miestelio, Skverbų kaimo ir Ilgučių užusienio valstiečiai. Šios pievos pažymėtos 1848 m. dvaro plane. Iš pietų jos ribojosi su Trako pieva, šiaurėje – su Subačiaus palivarku. I873 m. pievas perkirto geležinkelio linija. Apie XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią abiejose geležinkelio pusėse ėmė kurtis sodybos, į pietus nuo geležinkelio jos imtos vadinti Ilgalaukiu, o į šiaurę – Valakais. 1911 m. Subačiaus miestelį išskirsčius į vienkiemius, šiaurinės pusės žemės atiteko dviem ūkiams. 1919–1950 m. Valakai priklausė Subačiaus valsčiaus Dvariškių seniūnijai (apylinkei). 1923 m. Valakuose buvo 8 ūkiai, 51 gyventojas. 1930 m. kaime minimi Danieliaus Šašio (Modesto sūnaus, 10,92 ha), Domo Šašio, Danieliaus Šašio (po 10,92 ha žemės), Danieliaus Petronio (1,09 ha), Juzapotos Šašienės (11,95 ha), Andriaus Tulušio (4,36 ha), Jono Šašio (5,85 ha), Prano Galgausko (8 ha), Vlado Pečiulio (13,38 ha), Jurgio Žilio (4,2 ha), Jono Skardžiaus (5,85 ha), Kazio Šiaučiūno (13,3 ha) ūkiai.
1939 m. Valakai pažymėti lietuviškame topografiniame žemėlapyje. 1942 m. kaime buvo Andriaus Tolušio, Vlado Pečiulio, Kazio Šiaučiūno, Juozo Gataučio, Danieliaus Petronio, Tomo Milvido, Tomo Šašio, Danieliaus Šašio, Jono Šašio, Prano Galgausko, Jono Pliuškio, Prano Žilio su Andriumi Gasiūnu, Antano Sarakos, Jurgio Durasevičiaus, Juozo Pirtino, Povilo Alešiūno su Morta Šašiene, Povilo Vidugirio su Antanu Simonavičiumi namų ūkiai. Iš viso gyveno 90 žmonių.

Pokario rezistencinėje kovoje žuvo Povilas Tolušis-Varnas (1911–1945 m.)

1959 m. kaime buvo Kazio Šiaučiūno, Genės Pečiulienės, Prano Štitilio, Marijos Gutaravičienės, Petro Juknevičiaus, Emilijos Žilienės, Adelės Kavaliauskienės, Emilijos Pliuškienės, Andriaus Gasiūno, Jurgio Durasevičiaus, Kazio Grubinsko, Antaninos Stašienės, Antano Sarokos, Jono Simonavičiaus namų ūkiai, iš viso 55 gyventojai.

1984 m. Valakuose įkurta „Šviesos“ kolūkio gyvenvietė, kuri greitai susiliejo su Subačiaus miesto tipo gyvenviete.

Nuo 2007 m. čia aktyviai veikia Valakų kaimo bendruomenė.

1970 m. Valakuose buvo 53 gyventojai, 1979 m. – 37, 1989 m. – 67, 2001 m. – 98 gyventojai.

Gražūs apylinkių, gretimų vietovių upelių pavadinimai, pavyzdžiui, Kumponas, Gastonas, Vašuoka, Skardžiukas, Pilpis, Marnaka, Gorpis, Bražiukas, Šonas.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video