Rugsėjo 24 d. Kupiškio kultūros centre į sceną žengs premjera – Unės Babickaitės teatro satyrinė muzikinė (po)litinė komedija „Velniava“. Spektaklis pašiepia valdininkų korumpuotumą, nekompetenciją ir savanaudiškumą, o kartu ir primena, kad šios ydos nėra tik šių dienų problema, jos aktualios visais laikais.
Kaip Viktoro Miliūno pjesė „Zigmas Blynas pragare“ atgimė šiuolaikinėje scenoje, kodėl ją lydi grupės „Antis“ muzika ir su kokiomis problemomis teko susidurti, kalbamės su spektaklio režisieriumi Jonu BUZILIAUSKU.
Viktoro Miliūno pjesė „Zigmas Blynas pragare“ parašyta 1955 metais. Kas Jus labiausiai sudomino šiame kūrinyje – siužetas, personažai ar universalios temos?
Mane sudomino pjesės tema, idėja ir jos aktualumas. Atrodo, kas gi galėtų būti bendra su 1955 metais, bet pjesė skamba taip, lyg būtų parašyta vakar.
Ar dramaturgo tekstą palikote autentišką, ar adaptavote šiuolaikinei publikai?
Taip, tekstas iš esmės liko autentiškas. Tik kreipinį „draugas“ pakeitėme į „ponas“. Gal dar viena kita sušiuolaikinta frazė nuskambės aktorių improvizacijose.
Kaip gimė idėja į spektaklį įtraukti grupės „Antis“ dainas?
Statant spektaklį norėjosi geros roko muzikos, nes rokas visais laikais buvo viena iš protesto formų. Grupė „Antis“ buvo labai populiari devintajame dešimtmetyje, tad jų dainos tapo savotiška tęstinumo linija.
Pjesė parašyta 1955 metais, muzika iš 1990 metų, o veiksmas vyksta dabar. Ar toks derinys pasitvirtino, nuspręs žiūrovai.
Kokia buvo didžiausia šio pastatymo problema?
Viena didžiausių problemų – dainavimas scenoje. Didžiausia atsakomybė čia tenka aktoriui Audriui Juciui, nes jis ir dainuoja, ir vaidina. Aktoriai vaidins su mikrofonais, todėl nemaža spektaklio sėkmės dalis priklausys ir nuo operatoriaus Aivaro Povilausko darbo. O kitiems aktoriams svarbiausia atsipalaiduoti ir gerai atlikti savo užduotis scenoje.
Ar humoras padeda priimti tiesą lengviau, ar gal paslepia problemų rimtumą?
Problemų ir blogybių visada buvo ir yra bet kurioje santvarkoje. Humoras gali būti labai įvairus – satyra, klounada, bufonada, groteskas, farsas, parodija ir t. t. Jis gali žmogui padėti atsipalaiduoti, bet gali ir priversti susimąstyti. Mano statomų komedijų paskirtis – parodyti žmonių ydas, iškelti jas į paviršių, kad žiūrovai galėtų atpažinti save.
Blogybė yra tarsi žaizda ant kūno: galima ją glostyti paviršiuje ir apsimesti, kad jos nėra. Bet galima ir išoperuoti. Operacija galbūt skaudės labiau, bet nieko nedarant vėliau skaudės nepakenčiamai.
Žiūrovas į teatrą ateina ne tik išgirsti istorijos, bet ir ją patirti per aplinką – sceną, šviesas, spalvas, kostiumus. Kaip scenografija ir vizualiniai sprendimai šiame spektaklyje padeda jam pajusti tą groteskišką, komišką, bet kartu ir gana pažįstamą pragaro atmosferą?
Scenografiją kuria dailininkė Ingrida Rudzinskienė, o už apšvietimą atsakingas Romualdas Stukas. Jie dirba labai atsakingai. Galiu pasakyti tik tiek, kad dominuos raudona, bus daug šviesos efektų, nes spektaklis muzikinis, bus daug dainuojama ir šokama. Bandysime sukurti groteskišką pragaro nuotaiką.
Vis dėlto pragaras čia tik sąlyginis, man atrodo, kad tokia atmosfera dažnesnė būtent žemėje. Žinoma, mes viską hiperbolizuojame.
Kai žiūrovas pamato savo ydas scenoje, jis gali supykti, nusijuokti, susimąstyti. Kokios reakcijos Jums vertingiausios?
Šiame spektaklyje sulauksime visų išvardytų reakcijų, ir visos jos reikalingos. Gali ką nors net šokiruoti, nenustebčiau, jei kas nors išeitų dar nepasibaigus spektakliui. Tačiau labiausiai tikiuosi juoko ar bent nuoširdžios šypsenos. Nors juoktis iš savęs, turbūt, sunkiausia.
Spektaklyje vaidinate ir Jūs. Ar nesudėtinga vienu metu būti ir aktoriumi, ir režisieriumi?
Taip, tai labai sudėtinga. Tačiau šį vaidmenį esu vaidinęs ir 1983 metais, ačiū režisierei Laimai Bastytei. Tais metais buvau pripažintas geriausiu Panevėžio rajono aktoriumi, o tai buvo pirmas mano vaidmuo suaugusiųjų mėgėjų teatre.
Praėjus 42 metams buvo didelė pagunda jį suvaidinti dar kartą.
Jūs turite nemažai režisūrinės patirties. Kuo ši premjera Jums kitokia, galbūt drąsesnė, asmeniškesnė, labiau rizikinga?
Kaip minėjau, man ši pjesė asmeniška. Dabartinis spektaklis visiškai kitoks nei tuometinis sumanymas. Perskaitęs pjesę iš naujo, buvau nustebintas jos aktualumu, atrodo, kad žmonių ydos amžinos visais laikais. Nemanau, kad mes pasakysime ką nors naujo ar netikėto. Taip jau yra, korupcija, garbėtroškiškumas, nekompetencija, biurokratija mūsų visuomenėje, deja, dar egzistuoja. Žinoma, šiuo spektakliu šių blogybių nenugalėsime, bet kodėl kartu su žiūrovais iš to nepasijuokus? Ateikite, bus linksma, tikiuosi, visiems.
Parengė Kupiškio kultūros centro Renginių organizavimo ir informacijos sklaidos skyriaus rinkodaros ir komunikacijos koordinatorė Rūta Paukštytė
Užs. Nr. N-167