AUŠRA MOZŪRAITYTĖ: „PIANISTINĖS SVAJONĖS NATŪRALIAI PERĖJO VAIKAMS“

„Kūrybiškumo genas“

Daug šiltų ir jaukių prisiminimų apie Sasnauskų giminės atstovę, dailininkę ir tekstilininkę Joaną Bazarienę, iki šiol saugo marti Aušra Mozūraitytė. Jos gyvenimas nuo vaikystės susijęs su muzika. Aušra yra pianistė, daugiau nei 40 metų dirba fortepijonų restauratore, derintoja. Tą patį muzikinį kelią, kaip ir tėvai, pasirinko ir trys Bazarų vaikai – Motiejus, Mykolas ir Benediktas.

Jurga BANIONIENĖ

Aušra, papasakokite, kokią Jūs pažinojote Joaną Bazarienę.

Su vyru Sauliumi (šviesaus atminimo J. Bazarienės sūnumi – aut. past.) buvau keletą metų pažįstama, žinoma, jaudinausi įsivaizduodama būsimą pažintį su jo mama, bet viskas įvyko labai paprastai, 1985 metais ji tiesiog atėjo ir susipažinome. Nuo pat pirmo susitikimo dėkoju likimui, kad teko bendrauti su šviesia, įkvepiančia moterimi, kuri užaugino mano gyvenimo žmogų.

Niekada negirdėjau jokių priekaištų dėl gyvenimo būdo pasirinkimo ar pamokymų apie vaikų auklėjimą, bendravome labai šiltai, gal dėl to, kad mudviejų nesiejo bendra buitis, nes tuomet ji nebuvo paprasta, bent man, gyvenome kukliomis sąlygomis.

Joana pasikviesdavo pavakario kavos, gyvenome netoli vieni kitų, tie susitikimai visada palikdavo malonų prisiminimą, kalbėdavome apie koncertus, knygas, parodas, visada išeidavai pakiliai nusiteikęs.

Ką kalbėti apie šventes, kurias močiutė mokėjo surengti, sukurti šventinę nuotaiką. Nebūtinai tai buvo didžiosios metų šventės, pavyzdžiui, pražydus abrikosui vykdavo jo žydėjimo šventė, vaisių skynimas, konservavimas irgi praeidavo nebuitiškai.

Visų atmintyje išlikusios Kalėdos, Velykos ar Joninės. Netilpdavo galvoje, kaip gali vienas žmogus paruošti stalą, dažniausiai per naktį, jis būdavo tarsi meno kūrinys.

Mūsų ilgesnis pabendravimas vykdavo rugsėjo pradžioje. Kai baigdavosi kurortinis sezonas, močiutė su savo geležinėmis draugėmis, kolegėmis dailininkėmis Aldona Jankauskiene ir Valerija Zalensiene (jos buvo neišskiriama trijulė), važiuodavo į Juodkrantę, dailininkų poilsio namus, mudu su Sauliumi irgi pasikviesdavo.

Vėliau, gimus vaikams, važiuodavome ir su Motiejumi, Mykolu.

Ramybė, lėti pasivaikščiojimai pušynu, pajūriu, grybavimas, smagūs pokalbiai tuos grybus ruošiant džiovinimui suteikdavo tikro poilsio pojūtį, šio jausmo grįžus užtekdavo ilgam.

Močiutė ypatingai mokėdavo ką nors dovanoti. Nesvarbu, ar tai būdavo gėlė, ar didesnis dalykas, nusiklausydavo užuominą, kad norėčiau turėti rūpintojėlį, žiūrėk, jis yra per kokią nors šventę. Grįžusi iš kažkur visus apdovanodavo, mokėdavo kantriai, ramiai suteikti didelį džiaugsmą.

Jos gimimo diena yra balandžio 1 d. Paminime ją ir dabar. Būdavo, kai ateina Joninės, pražysta skiepytas jazminas, nuskiname didelę šaką ir nešame močiutei. Tie dalykai iki šiol įsirėžę.

Kokiomis aplinkybėmis susitikote, kaip gražiai pasakėte, su savo gyvenimo žmogumi, Joanos sūnumi Sauliumi, pianistu, fortepijonų derintoju. Kokius prisiminimus saugote apie vyrą?

Susitikome profesiniu klausimu, aš ieškojau fortepijono, ta intencija likimas mus ir suvedė. Jaunystėje, kaip ir visi, baigę šiuos mokslus, turėjome didesnių ambicijų, daug grojome, įsivaizdavome savo gyvenimą muzikuojant, bet buvo toks laikas, devintas dešimtmetis, ypač jo pabaiga, virsmai, tuo metu pianistų daug nereikėjo, retas kuris išsilaikė savo išsvajotoje profesijoje ir mes pasirinkome fortepijonų derinimo ir restauravimo kryptį, susitelkėme į šią sritį.

Saulius iš anksčiau į tai gilinosi, vertė knygas, tada tik rusiškas, svajojome apie kitokius mokslus, patirtis. Įsidarbinau Filharmonijoje, Muzikos akademijoje. Mūsų darbo pobūdis, grafikas leido planuoti šeimos reikalus, atsidėti vaikų auginimui, o pianistinės svajonės natūraliai perėjo vaikams.

Žinojome, kaip organizuoti būtiną rutiną, kur reikalingas nuoseklumas ir kantrybė. Smagu, kad ir vaikai noriai muzikavo ir greitai įsitikino, kad įdėtas darbas suteikia pasitenkinimą. Tai koncertai, konkursai, nuostabios kelionės, nauji ryšiai. Turėjome aiškius ateities planus.

Deja, daug ką teko pakeisti, kai 2006 metais, labai staiga, liepos 28 dieną, žaibiška kraujo užkrėtimo forma pavogė iš mūsų Saulių. Jam buvo tik 46 metai.

Kartais tėvai nelinki vaikams pasirinkto savojo kelio. Jūs džiaugiatės, kad trys sūnūs Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai pasuko į muziką.
Iki šiol džiaugiuosi. Mes buvome suteikę vaikams galimybę muzikuoti įvairiais būdais.

Jie turi puikių pasiekimų ne tik akademinėje muzikoje, bet paklausūs ir kituose muzikos žanruose, roko, džiazo. Vyresnieji jau mokslų daktarai. Visi trys, vienas kitą pavaduodami, išleisdavo mokytis į užsienius: Vokietiją, Olandiją, Lenkiją, Daniją, Islandiją, Šveicariją, Jungtines Amerikos Valstijas.

Atsivėrus galimybėms fortepijonų derinimo ir restauravimo tobulinimosi srityje išvažiuoti į Vakarus, jie ir čia gavo visas kvalifikacijas ir dabar konsultuoja Lietuvos derintojus, veda seminarus. Po visų svarbesnių įvykių ar pasiekimų vaikai pasikalba, kad Saulius tuo džiaugtųsi. Manau, kad ir močiutė Joana lygiai taip pat.

Jūs esate fortepijonų restauratorė, derintoja. Kiek laiko dirbate šį darbą, koks jis? Mėgaujatės tuo, kuo užsiimate daug metų?

Pradėjau šį darbą dirbti tik susipažinusi su Sauliumi ir daugiau kaip 40 metų esu fortepijonų restauratorė, derintoja. Dabar su malonumu semiuosi patirties iš vaikų. Be galo smagu suniokotam daiktui suteikti naują gyvenimą.

Muzika Jūsų namuose Kaune, Žaliakalnyje, skamba nuolat. Žinau, kad turite ir didelę instrumentų kolekciją.

Mes su Sauliumi savo namus, žinoma su architektų pagalba, kūrėme patys. Jie nemaži, pritaikyti darbui ir kūrybai. Ne viskas buvo padaryta, Sauliui išėjus daug ką užbaigė vaikai. Turime didelę instrumentų kolekciją, daugiausia pianinai ir fortepijonai, nemažai Motiejaus surinktų elektromechaninių klavišinių instrumentų, Mykolo bosinių gitarų ir Benedikto mušamųjų.

Aplinkiniai mūsų namus vadina Žaliakalnio filharmonija, juos ir statėme įrengdami didesnę patalpą koncertams. Šiandien bandome vesti patirtines ekskursijas po restauravimo dirbtuves su įvairių instrumentų demonstracija ir koncertu.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur