Prieš keletą mėnesių Kupiškio kultūros centro fojė ir Kupiškio viešojoje bibliotekoje eksponuoti saviti kupiškėno dailininko Lino Ūdro dailės darbai. Tai pirma personalinė šio menininko kūrybos paroda.
Pokalbį inspiravo šiandien Lino patiriami sunkumai ieškant patalpų kūrybinei dirbtuvei. Jis šiuo klausimu kreipėsi į rajono merą, bet iš Kupiškio rajono savivaldybės gavo neigiamą atsakymą, kad patalpų negaus, nes nedėjo pastangų susidariusiai skolai už anksčiau skirtą socialinį būstą padengti ar ją sumažinti.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Dabartis ir praeities akivarai
„Visi daro klaidų. Bet kodėl žmogus vertinamas tik už praeitį, kodėl nežiūrima į žmogų dabarties kontekste, ką gero jis yra padaręs visuomenei ir miestui?“ – rašė atvirame laiške merui L. Ūdras.
Kupiškėnas įsitikinęs, kad merui apie jį papasakota tik iš blogosios pusės.
Taigi susitikau su Linu pasikalbėti apie kūrybą ir dabartinį jo gyvenimą, kuris prasidėjo palikus būstą anksčiau prasta reputacija garsėjusiame Gedimino g. 100 name. Žinoma, ši mano formuluotė netiksli, gal tik dėl vaizdumo. Viskas gyvenime daug sudėtingiau.
Pašnekovas mane priėmė nuomojamame kambariuke, kurį jam pasiūlė vienas verslininkas. Pasak Lino, ta patalpa anksčiau buvo sandėlis. Pats šiek tiek apsitvarkė, kad čia galėtų gyventi.
„Kambarys kaip kambarys. Gyventi galima, bet labai mažai vietos. Dažus laikau po stalu, o drobės priglaustos prie spintos. Čia netelpa visi darbai. Šiuo metu laisviau, nes mano personalinė paroda eksponuojama Pandėlyje, po dviejų savaičių turėtų pasiekti Rokiškį, o vėliau Pasvalį, Biržus, Pakruojį, Zarasus.
Didžiausia bėda, kad šioje patalpoje labai drėgna. Popierius, plonesnis kartonas susiraito. Neretai tenka viską perpiešti ant storiausio kartono. Be to, stinga ir šviesos, prieblanda. Dažnai dirbu pasišviesdamas prožektoriumi“, – kalbėjo Linas ir patikino, kad už dirbtuvę išgalėtų sumokėti.
Plačiau skaitykite rugsėjo 6 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
**** | 2024-10-03
|
Su visa pagarba menui, dailei, kultūrai, parodoms!, nereikia matuotis svetimų batų – visi turime savus, nekaltinti nieko ( mero, aplinkos), nepamiršti kritiškai pažiūrėti į save, ir daug daug dirbti!, siekti tikslo…, neįmanomų dalykų nėra.
Žmogui, esant su tokiu asmens kodu, eiti prašyti, ir kaltinti….., vadinasi, visą gyvenimą, kažkas ne Taip. Sėkmės!
Baliukas | 2024-09-17
|
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.
Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.
Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.
Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.
Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.
ROMAS RAILA
Zeda | 2024-09-07
|
MAN 56 , BET IR AŠ NORIU IŠMOKTI GROTI GITARA .
Žydrūnė | 2024-09-07
|
Išskirtinio talento menininkas. Būtina jį palaikyti ir padėti. Pagarba kūrybingam ir darbščiam žmogui.
Žydrūne, | 2024-09-09
|
Menininkas tai menininkas. Bet kodėl jį išlaikyti turėtume visi (savivaldybė). Lai rengia darbų pardavimą, moko puešti norinčius… Paroda rajoninėje bibliotekoje nėra nacionalinė vertybė. Visi gyvename, dirbame, stengiamės. O jei nori plėvesuoti, tai jo reikalas.. Pigų butą buvo galima seniai įsigyti.
Anonimas | 2024-09-10
|
Apie vertybes tikrai ne tau spręsti, piktas ir pilkas žmogau.
Anonimas | 2024-09-11
|
O jūs ,,daug prisidėjote“(žodžiais,darbais) prie menininko būties,kad galite šmeižti ?Jūs buvote apsiovusi jo batus eidama (s) per gyvenimą?Matyt sėdite šiltoje vietoje ir postringaujate ką galima buvo padaryti,tik nesusimąstote kaip.