„Luktelk, luktelk dar vieną minutę…“ Tik prabudusi girdžiu skambant per radiją eurovizinę Silvestro Beltės atliekamą dainą. Taigi netrukus sužinosime, kaip Lietuvai seksis šiame dainų konkurse.
Vyksta balsavimas prezidento rinkimuose ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo. Reikia šiek tiek luktelėti ir sužinosime, ką tauta nusprendė. Kuo greičiau šis atsakymas ateitų, tuo geriau.
Įdomi, kupina laukimo šiemet gegužė. Lietuvoje apsilankė Vokietijos kancleris Olafas Šolcas. Gal po šio vizito padaugės pas mus vokiečių brigados karių. Tereikia šiek tiek luktelėti. Tik kad ne per ilgai!
Nuplėšiu dar vieną kalendoriaus lapelį ir skaičiuoju dienas iki atostogų. Žvalgausi pro langą, kur saulė žeme ridinėja. Tereikia luktelėti ir pamatysiu, kokie orai bus poilsiaujant. Manau, jog norėsiu, kad atostogų dienos negreitai prabėgtų, kad tas laikas tarsi dar nors kiek luktelėtų.
Išties, kiek daug skirtingų emocijų kelia tas žodelis „luktelk“. Kartais būna labai sunku kažko laukti ir nori, kad laukimas kuo greičiau pasibaigtų. Atvirkščiai irgi būna, kai stengiesi paskutines laukimo minutes visaip pratęsti.
Atrodo, kad žmogaus gyvenimas ištisas lūkuriavimas – jausmų išbandymo, gydytojo diagnozės, politikų sprendimų, naujo derliaus… Išgirdus atsakymus, išsipildžius lūkesčiams ar neišsipildžius, vėl prasideda naujų lūkuriavimų etapas.
Kai kada pavyksta lyg ir atsiplėšti nuo pilno įvairiausių klaustukų gyvenimo ir surasti tam tikras savo būties nepajudinamas konstantas, nekintamus, fiksuotus dydžius. Gal tai gyvenimo vertybės, kuriomis vadovaujamės kasdienybėje. Bet jos irgi gali kisti. Antai net žmogaus lytis gali būti keičiama.
Neseniai dar atrodė, kad tai prigimties duotas ir nepajudinamas dalykas. Visgi gal moters pagimdytų vaikų skaičiaus nebegalima revizuoti? Kas dar? Nebežinau. Plaukų spalvą galime keisti, net akių su spalvotais lęšiais. Galime pasikeisti vardą, pavardę, gyvenamąją vietą. Gal to, kad esame homo sapiens, negalime pakeisti, bet ir ši žmogaus esmė neretai išsitrina dėl ligos, dėl nežmoniškų poelgių.
Gal reikia prisiminti energijos tvermės dėsnį, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, kad vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitą, ir apsiraminti. Tai ir bus gyvenimo konstanta.
Taip ir judame gyvenime nuo vieno klausimo prie kito. Dalyvaujame atsakymų kūrimo procese. Kartais pavyksta šį procesą greičiau išjudinti, kartais sunkiau. Gal svarbiausia, kad energija, lemianti sprendimus, keistųsi į pozityvią, o ne viską savo kelyje šluojančią jėgą.