Gyvenimas kupinas sutapimų, atsitiktinumų, kurie vienaip ar kitaip lemia žmogaus apsisprendimą.
Vieni įsitikinę, kad nėra jokių atsitiktinumų, antri atvirkščiai, kad jie patys svarbiausi, sudarantys vienokias ar kitokias aplinkybes klostytis tolimesniems įvykiams.
Mano gyvenimo kelyje lyg ir atsitiktinai sutikti žmonės, iš gausybės informacijos rago įstrigusi žinutė, jei tik tuo metu esi pasirengęs priimti informaciją ar siunčiamą ženklą, paprastai lemia sumanymo patvirtinimą.
Jei tik idėja yra verta, lyg nejučia šalia atsiranda pakeleiviai, atsiveria erdvės, ir tada tik raitokis rankoves.
Redakcijoje apsvarstytas ir išanalizuotas sumanymas „Vėrinio“ puslapiuose iš esmės pažvelgti į pačius svarbiausius, seniausius ir jau primirštus Kupiškio gimties klodus randa skaitytojų pritarimą ir susidomėjimą, atveria erdves, atveda žmones.
Su dėkingumu visiems atlydėjusiems atsitiktinumams ir ženklams pristatau šiandieninį pašnekovą, kultūrologą Vytautą Balčiūną.
Jo žinios, profesionalus ir atsakingas požiūris į kultūros procesus, ypač regionuose, padės mums giliai ir išsamiai pažvelgti į savo šaknis, naujai suvokti, kas esame, ir kaip atnaujintas žinias taikyti šiandien, kad įgytume išskirtinumą, surastume naujas bendradarbiavimo formas ir partnerius.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Esate muziejininkas, kultūrologas, gerai išmanantis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės, europinės kultūros istoriją ir jos reikšmę. Teisingai interpretuojami kad ir į praeitį nugrimzdę faktai, asmenybės gali turėti didelę įtaką šiandienos gyvenime.
Pirmos pažinties su Kupiškio krašto skaitytojais proga papasakokite apie savo veikimo kultūros erdvėse pradžią.
Esu kilęs iš Pasvalio krašto, bet po filologijos studijų sostinėje darbą pasirinkau ne universitete, o Anykščiuose, kurių ypatingas kultūros klasikos genas visuotinai žinomas ir dėl to buvo labai svarbus apsisprendimo argumentas.
Čia nuo 1982 m. dirbau ir mokytoju, ir rašytojų memorialinių muziejų direktoriumi, tęsdamas šviesaus atminimo muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės darbus ir įgyvendindamas jos troškimą, kad Anykščių rajonas būtų literatūrinis, vadinasi, iš esmės persmelktas kultūra.
Dėl mano asmeniško pasitikėjimo kultūra, tikėjimo ja ėmiausi ne tik naujų muziejaus padalinių kūrimo, bet ir iš esmės Anykščių kultūrinio fenomeno aktualinimo idėjų ir darbų.
Vienas jų – lietuvių raštijos pradininko Konstantino Sirvydo gimtinės netoli Anykščių Sirvydų kaime paženklinimas ir projektų, kurie padėtų suprasti ir aktualizuoti K. Sirvydo idėjas šiandien, vykdymas.
Atgimimo metais buvau aktyvus Anykščių rajono taryboje, su kolegomis sukūrėme pirmą Lietuvoje kultūros Anykščių rajone sampratą, atmetę ideologinį jos aiškinimą. Tada panaikinome rajono Kultūros skyrių, įstaigoms suteikę semantinį ir finansinį veikimo savarankiškumą.
Per dvejus metus „Anykščių kultūros revoliucija“ buvo perimta ir visoje Lietuvoje kultūros įstaigos išsikovojo ekonominį savarankiškumą. Tad ši struktūrinė ir prasminė pertvarka tapo visuotine Lietuvoje.
Anykščiai pirmi suprato, kad istorija yra neatskiriama dabarties dalis, kad būtina pažinti ją visą, ne tik valstietiškosios etninės kultūros tradicijas ir ženklus, bet ir europinės kultūros – Lotynų civilizacijos ženklus ir prasmes, todėl europinės kultūros objektai – dvarai, šventovės taip pat tapo labai svarbia vertybine kultūros dalimi, kurią dabar prof. Viktorija Daujotytė vadina prigimtine kultūra, o keletą metų veikiantis Prigimtinės kultūros institutas rengia unikalius forumus, kurie tai analizuoja ir aktualina (www.prigimtine.lt).
Anykščiai – tik pirma, bet ne vienintelė Jūsų kūrybinių įžvalgų ir jų realizacijos vieta.
Papasakokite plačiau, kur toliau Jūs, kaip asmenybė, skleidėtės, kokie Jūsų inicijuoti projektai tęsia savo gyvenimą, kurie Jums svarbūs, kuriais didžiuojatės?
Dėl naujo požiūrio į kultūros turinį ir veiklos sampratas pirmas atkurtos valstybės kultūros ir švietimo ministras dr. Darius Kuolys įkalbino mane grįžti į sostinę ir, tapus jo patarėju, imtis regionų kultūros politikos pagrindų kūrimo.
Tad nuo 1992 buvau ministro patarėjas ir vėliau ketverius metus kultūros viceministras.
Be pagrindinio darbo, vykdžiau Lietuvos įsijungimo į Europos Tarybos kultūros kelių programą, sukurdamas „Baroko kelią Lietuvoje“ ir vykdydamas jos kelerių metų programas, o Nidoje, Tomo Mano vasarnamyje, su bendraminčiais sukūrėme T. Mano memorialinį muziejų ir T. Mano kultūros centrą kaip tarptautinių kultūrinių susitikimų erdvę.
Inicijavau T. Mano festivalį ir 7 metus jam vadovavau, sukurdamas su dr. Onute Narbutiene, dr. Irena Veisaite ir kitais žmonėmis šio festivalio pagrindus.
Nuo 1997 m. dirbau Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Rimanto Budrio pavaduotoju strateginiam planavimui, vadybai ir plėtrai ir kartu vadovavau Vilniaus paveikslų galerijai.
Tad šis 26 metų periodas buvo ne tik muziejinis, bet ir kultūros politikos darbas, nes kūriau kartu su kitais ir Lietuvos tūkstantmečio programą, ir Viešųjų erdvių kokybės standartus (VEKS), ir esminį strateginį dokumentą „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“, dalyvavau Kultūros ir meno taryboje, kitų strateginių patariamųjų tarybų ir grupių darbe, Atviros Lietuvos fondo kultūros taryboje. Todėl visas Lietuvos kultūros politikos laukas yra mano nuolatinio galvojimo erdvė.
Bet nuo regionų niekur nenutolau, turėjau dešimtis bendrų projektų su kultūros įstaigomis regionuose. Labai bijau kultūros idėjų bado regionuose, kai viskas ima veltis, kartotis, stingti. Teisi dr. Viktorija Daujotytė teigdama, jog „tikrovė, kuri negimdo naujų vaizdinių, yra mirusi“.
Tik jei gyvą žmogų nuo mirusio atskirti lengva, tai kaip sakė teatro genijus Piteris Brukas, gyvą teatrą nuo mirusio daug sunkiau (ir mirę teatrai stato spektaklius, parduoda bilietus, vaidina).
Apmirusios kultūros formos, apmirštančios sąmoningumo erdvės man kelia didelį nerimą. Todėl visada stengiuosi padėti tiems, kurie kuria ir vykdo atsinaujinimą, sugeba susitelkti naujam startui. Didžiuotis niekuo nesididžiuoju, nes viskas labai trapu ir mano sukurtų projektų tąsa dažnai yra sudėtinga.
Turbūt nesuklysiu pavadindama Jus vizionieriumi. Įdomu būtų sužinoti, kaip kuriate, kaip gimsta sumanymai, pajautimas, kad būtent dabar tai reikėtų paleisti į gyvenimą.
Nuo ko tai prasideda, kas turi įvykti, atsitikti? Ar idėjos apsilanko savaime, gurkšnojant arbatą?
Žaldokas Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ susirgo iš baimės, o aš turbūt tai darau iš rūpesčio, iš troškimo, kad gyvenimas keistųsi, augtų, kad klasikos alsavimas dabartyje pripildytų žmonių sąmonę, augintų jų savivertę, kad kultūros tęstinumas būtų gyvybingas, atsinaujinantis iš savęs paties.
Tikrai manau, kad praeitis yra neatskiriama dabarties dalis, o kultūros klasika visada ir apie dabartį, apie mus. Kiekvienam kupiškėnui Vilniaus katedros kolonos yra ir jų kolonos, sukurtos gimtinės genijaus Lauryno Gucevičiaus talento ir įkvėpimo galia, kaip ir sostinės rotušė, daugybė kitų unikalių pastatų Lietuvoje.
Kaip anykštėnams svarbiausias kultūros vardas yra poetas, mokslininkas, kalbininkas ir ganytojas Antanas Baranauskas, taip Kupiškiui tokia didžiausia garbė yra architektas Laurynas Gucevičius. Anykščių istorija aiškiai dalijama iki A. Baranausko (tipiškas miestelis kaip ir kiti gražios gamtos apsuptyje) ir po Baranausko, kai Anykščiai tapo kultūros miestu, autentiška kūrybos ir meno erdve.
Galbūt panašiai galima mąstyti ir apie Kupiškį, kuriam svarbiausi atramos ir prasmės taškai yra Laurynas Gucevičius ir europinės vertės Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblis. Manau, kad architekto L. Gucevičiaus biografija ir idėjos padėtų juos susieti naujais strateginiais kultūros projektais ir bendrąja samprata.
Sutikote bendradarbiauti su laikraščio „Kupiškėnų mintys“ skaitytojais, už tai esame dėkingi. Koks Kupiškis šiandien Jūsų akimis, kokias jo savybes ar išskirtinumą matote?
Mėgstu Kupiškį, Skapiškį, kitus rajono miestelius, bažytkaimius, labai vertinu muziejaus pastato renovaciją su seserų Glemžaičių dovanota unikalia kostiumų ir kitų liaudies meno vertybių ekspozicija, o ypatingai seku ir džiaugiuosi restauravimo darbais Palėvenės vienuolyne.
Šiam baroko ansambliui būtinas nacionalinio ir tarptautinio lygio kultūros centras, kurį reikia sukurti. Kupiškio mieste atlikta daug gražių renovacijos darbų, tačiau svarbiausia, manau, bus tik ateityje.
Kupiškis ieško savo veido, tai girdėti iš naujai išrinktų Savivaldybės vadovų. Galime matyti ir pirmus pokyčius. Jau viešėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius su komanda, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Viename iš paskutinių rajono Tarybos posėdžių prabilta apie visuomeninės kultūros ir meno tarybos sudarymą, to anksčiau nebuvo Kupiškyje. Kokia gali būti dėmesio kultūrai, švietimui reikšmė visai rajono plėtrai?
Pažįstu profesorių Algirdą Raslaną kaip išmintingą, telkiantį ir darbštų žmogų. Buvome su juo kolegos sostinėje, bendravome asmeniškai dėl bendrų reikalų tuomet, kai dirbau kultūros viceministru, o jis buvo Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotojas.
Galiu patvirtinti, kad tai patikimas žmogus, turintis ypatingus gebėjimus burti žmones bendro gėrio kūrimui, rami ir telkianti asmenybė. O to Kupiškiui ypatingai ir reikia. Reikia visavertės kultūros plėtros sampratos, paveldo aktualinimo programos.
Tokiai programai visas savivaldybes skatina ir Vyriausybės patvirtinta Kultūros strategija iki 2030 metų. Kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis, „prieš didįjį kelią gairės žinotinos.“
Labai džiugu, kad ketinama Kupiškyje kurti Kultūros tarybą, kuri būtų patariamoji ekspertinė institucija ir merui, ir rajono Tarybai, ir Savivaldybės administracijai.
Buvau anksčiau ir dabar esu Anykščių kultūros tarybos narys, nors ten nuolat negyvenu, bet inicijuoju projektus, dalyvauju juos įgyvendinant ir kuriant bendrą kultūros plėtojimo sampratą.
Jeigu Jums reikėtų surasti Kupiškio išskirtinumą, kur ieškotumėte įkvėpimo idėjos? Istoriniuose įvykiuose, asmenybių gyvenimuose?
Patikimiausia, ką turime, yra klasika. Svarbu pasirinkti tinkamas ir įtaigias aktualinimo formas – svarbiausi instrumentai yra šie: kultūros keliai, kultūros festivaliai, dialogų centrai. Jiems dabar yra sukurtos ir konkursinės projektų paramos programos.
Vertinu etninę kultūrą, bet šioje srityje Kupiškis yra labai daug padaręs, tačiau europinės atminties pamatas dar netvirtas, fragmentiškas, nors turite puikių jo žinovų tiek muziejuje, tiek stiprių istorikų įvairiose institucijose ir pačioje Savivaldybėje.
Viskam reikia kokybiškos veiklos programos, tad siūlyčiau burti darbo grupę ir rengti Kupiškio paveldo aktualinimo programą, jos priemonių planą iki 2030 m. ar pradėti nuo Kupiškio kultūros ir meno plėtros gairių iki 2030 ar dar ilgesniam laikotarpiui.
Ar yra kas nors, ką skubiausiai kviestumėte padaryti?
Pirmiausia reikia ištaisyti klaidą aikštės, kurioje yra ir Savivaldybė, pavadinimą.
Stuokos prilipdymas prie Gucevičiaus pavardės senokai mokslininkų įrodyta klaida, akivaizdi nesąmonė, todėl dar naudoti šį prielipą prie L. Gucevičiaus pavardės, ypač genijaus gimtinėje, neteisinga ir neoru. Viliuosi, kad išmintingas meras su rajono Taryba ištaisys šį riktą.
Dėkoju už įdomų ir vertingą pokalbį ir tikiuosi, kad pažintį su skaitytojais netrukus pratęsime.